Iš esmės nuostabu, jog Sostinės reklama užsuko tokias diskusijas. Tarsi būtų nacionalinės reikšmės gynybos projektas, kuris turėtų arba amžiams mus apsaugoti nuo Rusijos, jei tik viskas pavyks, arba amžiams pavergti mus Mordorui, jei padarysime nors menkiausią klaidą.

Nors su pačia reklama viskas geriau, tačiau visame šitame balagane vis norisi pakelti ranką ir paklausti – gal užteks tos kavos pertraukėlės ir einam dirbt?

Nes, leiskit priminti, kalbam tiesiog apie vienkartinę reklamą. Tai nėra kažkoks strateginis reikalas. Ar tęstinis projektas. Ar šiaip bet kas, kas kažkam rūpės ilgiau nei tris mėnesius.

Geriausiu atveju reklama gali tapti viral ir apie ją per ateinantį pusmetį parašys „Bored Panda“, ir „Huff Post‘as“. Gal pasirodys keli savaitgalio tekstai „Economist“, „Politico“ bei „Bloomberg“. Tačiau tuo viskas ir pasibaigs. Žmonės paskaitys, gal keli iš jų nusipirks bilietus į Lietuvą, tačiau realios ekonominės ar finansinės naudos ši reklama miestui neatneš.

Šiuo metu vyksta didelės ir aršios diskusijos apie projektą, kuris geriausiu atveju kažkam bus įdomus pusmetį. Arba blogiausiu atveju tiesiog bus bereikšmis.
Tautvydas Marčiulaitis

Tuo tarpu blogiausiu atveju, neatsitiks nieko. Jei reklama žmonėms nepatiks, tai neturės, išskyrus jai išleistus pinigus, absoliučiai jokios reikšmės niekam, įskaitant visus gyvus, dar gimsiančius ir jau mirusius fizinius ir juridinius asmenis.

Tad šiuo metu vyksta didelės ir aršios diskusijos apie projektą, kuris geriausiu atveju kažkam bus įdomus pusmetį.

Arba blogiausiu atveju tiesiog bus bereikšmis. Abi pusės aršiai kovoja, pykstasi ir aiškinasi santykius tiesiogine to žodžio prasme dėl nieko.

Tiek esamo mero oponentai, kurie šį įvykį naudoja kritikai, tiek reklamos gynėjai iš esmės tik parodo, jog karštą vasarą tingi veikti kažką naudingo, tad sėkmingai užsiima demagogija.

Žinoma, nuomonę pareikšti reklamos profesionalumo, dorovės, apimties, įtakos, potencialios žalos ir kitais klausimas smagu visiems. Tačiau niekas neklausia esminių klausimų. Kaip pavyzdžiui – o kas toliau?

Nes dalykai, kurie su mažu biudžetu tampa viral, dažniausiai į verslą ar tęstinį projektą nevirsta. Jie sužiba, protingiems kūrėjams sukrauna didelius pinigus, tačiau per kelis mėnesius dingsta užmarštin, ten nusitempdami ir tuos kelis mėnesius naujuoju Zuckerbergo ir Jobso nesantuokiniu vaiku laikytą kūrėją.

Bus smagu, jei pavyks ir kurį laiką turėsime daugiau prožektorių šviesos, daugiau turistų. Tik kas mums realiai iš to? Kokiais konkrečiai būdais mes imsime pinigus iš turistų? Ką siūlysime čia atvykus nuveikti?
Tautvydas Marčiulaitis

Nes viral projektai dažniausiai neturi strategijos. Jų autoriai turi tikslą kuo greičiau pasiekti kuo didesnį kiekį žmonių.

Tačiau apie tai, ką darys juos pasiekę, dažniausiai negalvoja. Nes tokie autoriai nesiekia kurti tęstinio projekto ir išėjimo viral naudoti tik kaip taktinės priemonės, padedančios įgyvendinti ilgalaikę strategiją. Ne, dažniausiai bandymas išeiti viral būna strategija, taktika ir tikslas viename.

Bet miestas nėra mokyklos projektas. Miestas niekur nedings, nepriklausomai nuo reklamos sėkmės. Todėl, prieš tikintis kažko iš turizmo ir turistų, prieš užsiimant konkrečios reklamos SWOT analize, būtina turėti nuoseklią ilgalaikę turizmo strategiją, remiantis kuria turėtų būti formuojamos pavienės reklamos.

Tam, kad būtų galima iš nuoseklaus darbo tikėtis naudos. O ne sukūrus pavienę reklamą bandyti nagrinėti jos įtaką neegzistuojančiai ilgalaikei strategijai.

Bus smagu, jei pavyks ir kurį laiką turėsime daugiau prožektorių šviesos, daugiau turistų. Tik kas mums realiai iš to?

Kokiais konkrečiai būdais mes imsime pinigus iš turistų? Ką siūlysime čia atvykus nuveikti? Kaip skatinsime grįžti dar kartą, nes ne viskas liko išbandyta? Kaip priversime pasakoti draugams, kad čia jie praleido nuostabiausią savaitgalį gyvenime?

Į šiuos klausimus atsakymų nėra. Nes Vilnius nėra turistams patrauklus miestas. Nesupraskite neteisingai, Vilnius yra mano mylimiausias miestas pasaulyje. Čia ir tik čia aš noriu gyventi. Tačiau būti turistu Vilniuje nenorėčiau.

Nes yra labai didelis skirtumas tarp miestų, kuriuose gera gyventi, ir miestų, kuriuose smagu būti turistu. Štai, pavyzdžiui, Venecija yra labai šlykštus miestas gyventi. Tačiau tai vienas iš tų miestų, kurį aplankyti bent kartą gyvenime būtina.

Vilnius yra mano mylimiausias miestas pasaulyje. Čia ir tik čia aš noriu gyventi. Tačiau būti turistu Vilniuje nenorėčiau.
Tautvydas Marčiulaitis

Tuo tarpu Vilnius yra nuostabi vieta gyventi. Bet turistauti čia pakankamai nuobodu. Galima pusdienį pasivaikščioti po senamiestį, apžiūrėti gražias bažnyčias, į kalną užlipti. Tačiau per dieną viskas išsisemia. Gali nueiti vakare į barą ir pasimėgauti naktiniu Vilniumi. Bet tai galima padaryti bet kuriame kitame mieste.

Dėl to, skirtingai nei liberalų oponentai norėtų įrodyti, nėra kaltas nei meras, nei jo komanda. Ne jų bėda, kad turizmo vystymas mūsų šalyje, tad ir sostinėje, niekada nebuvo prioritetine šaka. Kad net būdami šimtų kilometrų atstumų valstybe vis dar neturime normalaus transporto tinklo, pritaikyto ne tik vietiniams gyventojams.

Kad visi nuostabiai gražūs draustiniai bei regioniniai parkai gali būti pasiekiami nebent turint nuosavą automobilį ir mokant lietuvių kalbą. Tiesiog, nėra pas mus turizmo kultūros.

Ir tai nėra būtinai blogai. Ar kada esate girdėję teiginį – svajoju aplankyti Liuksemburgą? Ir man neteko.

Tačiau tai nereiškia, jog nenorėtumėte ten gyventi. Viena, Liuksemburgas, Ciurichas, Stokholmas, Ženeva, Lichtenšteinas, Briuselis bei aibė kitų puikių miestų nėra ir niekuomet nebus turistų mylimiausių ir labiausiai lankytinų miestų sąrašo viršuje. Tačiau tai nereiškia, jog šie miestai blogi. Šie miestai yra nuostabūs, bet turistams neįdomūs.

Nes jie gyvena ne iš turistų srautų. Jie nekuria turistinių reklamų ir neskiria laiko ginčytis apie jas bei jų įtaką Popiežiaus vizitui. Nes jie neturi kada ir apie Popiežiaus vizitą galvoti. Ten vyksta realus darbas ir yra sprendžiamos realios problemos, kurios traukia verslą ir investuotojus.

Iki užsienyje nepaleisime fašizmą šlovinančios reklamos, jokiam investuotojui ar verslininkui nerūpės, ar Vilnius yra Europos G-taškas, ar ne. Kaip ir nerūpės, kokią nuomonę apie miestą ir jo reklamą yra susidaręs Popiežius.
Tautvydas Marčiulaitis

Kadangi gyvenimą praleidau įsitikinęs, jog Vilnius nėra ir neturėtų būti turistiniu miestu, jog gerokai svarbiau padaryti jį draugiškesniu visiems jo gyventojams, iš užsienio dirbti čia atvykstantiems žmonėms ir užsienio kapitalui, siekiančiam investuoti į vietines įmones, G-taško reklama mane nuoširdžiai suglumino. Tiksliau reakcija į šią reklamą.

Iš kažkur pakilo davatkų, kažkodėl atradusių patriotiškumo jausmus Vilniui, minia. Iš kitos pusės atsirideno naivuolių, aiškinančių, kad dabar tai jau visi pasaulio turistai čia važiuos, banga. Dar kažkur girdisi bijančių, jog bus sugriauta Vilniaus reputacija, balsai.

Leiskit Jums visiems priminti – Vilnius nėra, nebuvo ir neturėtų būti turistinis miestas. O visam verslui ir visoms užsienio investicijoms šitos vienkartinės reklamos yra absoliučiai įtakos nedarančios ir reikšmės neturinčios. Iki užsienyje nepaleisime fašizmą šlovinančios reklamos, jokiam investuotojui ar verslininkui nerūpės, ar Vilnius yra Europos G-taškas, ar ne. Kaip ir nerūpės, kokią nuomonę apie miestą ir jo reklamą yra susidaręs Popiežius.

Vilniui šita reklama yra tiesiog nesvarbi. Ji neturi jokios strateginės reikšmės. Tai yra tik trumpalaikis performansas, galintis turėti minimalią teigiamą trumpalaikę įtaką. Viskas, tik tiek, nieko daugiau. Tad būtų laikas paleisti tą reklamą ir nustoti apie ją kalbėti.