aA
Turbūt kiekvienas žinome bent vieną projektų ar kokio skyriaus, departamento vadovą, kuris jaučiasi baisiai reikšmingas ir svarbus. Viską valdo, visiems aiškina kaip dirbti, giriasi savo juokingais pasiekimais ir visaip kitaip trukdo aplinkiniams siekti rezultatų. Tokie žmonės dažnai suveši didelių organizacijų mažai reikšminguose kampuose. Tačiau kartais jie prasibrauna ir link rimtesnių postų. O tada prasideda smagumai.
Tautvydas Marčiulaitis
© DELFI / Karolina Pansevič

Dažniausiai smulkaus vadybininko (ne tik pagal padėtį organizacijoje, o pagal gyvenimo filosofiją) požiūris į viską yra tiesinis. Koreliacija reiškia priežastingumą, daryti kitaip, nei daro visi ar sako vadovai, negalima, daryti kažką, ko niekas neliepė ar neprašė, yra kvaila.

Apskritai, geriausiai darbas daromas tada, kai komplikuotų procesų yra daug, o rezultatų mažai. Nes procesai komplikuoti, todėl ir rezultatų reikia laukti. O kol rezultatų lauki, galima procesus komplikuoti. Visad esi užsiėmęs, o atrodai gudrus ir svarbus.

Ši padermė dar dažnai būna įspūdinga savo gebėjimu atrodyti protingai ir reikalingai. Tad baisu būna, jei sukergi ją su kokia valdžios institucija. Kurioj rimtų specialistų dėl nekonkurencingo atlyginimo ir darbo sąlygų nėra daug, o protingai kalbantys ir baisiai sudėtingai reikalus darantys specialistai iš išorės yra itin vertinami.

Tuomet prasideda milijoniniai projektai, kurių metu būna atliekamos studijos bei rengiami pranešimai apie pelės kilimėlių ergonomiką kokioje provincijos veterinarijos tarnyboje. Darbo prisigalvoti gali daug, pinigų įsisavinti galima pakankamai ir visi kokį pusmetį būna baisiai užimti. Na, ir visai nesvarbu, kad su 5 proc. resursų būtų buvę galima pasiekti 95 proc. rezultato. Svarbu procesas.

Geriausiai darbas daromas tada, kai komplikuotų procesų yra daug, o rezultatų mažai. Nes procesai komplikuoti, todėl ir rezultatų reikia laukti. O kol rezultatų lauki, galima procesus komplikuoti. Visad esi užsiėmęs, o atrodai gudrus ir svarbus.
Tautvydas Marčiulaitis


Tačiau net ne tokios pinigų įsisavinimo schemos, dalis kurių net nėra piktybinio elgesio, o paprasto bukumo pavyzdžiai, valstybei kenkia labiausiai. Kur kas liūdniau, kai smulkieji vadybininkai pradeda kišti nagus prie strateginių valstybės krypčių. Nes tada pradedami lipdyti tokie korporatyviniai dariniai, kuriuos veikloje panaudojusi ir „Apple“ per metus prarastų visą savo užgyventą turtą.

Ar žinote, kaip valstybinėse įstaigose dėliojami biudžetai? Ne ministerijose, tačiau mokyklose, universitetuose, ligoninėse, policijoje ir taip toliau? Greičiausiai apie tai per daug negalvojote, tačiau visai be reikalo. Nes tai dažnai yra nuostabaus buko tiesinio mąstymo pavyzdžiai.

Pagal visas įmonių finansų valdymo tradicijas, valstybinės įstaigos privalo biudžetuoti tiek pajamas, tiek išlaidas. Kas iš esmės nėra blogai. Kiek valstybinė įmonė išleidžia ir kiek jai reikia pinigų per laikotarpį žinoti reikia.

Tačiau tai, kaip pajamos ir išlaidos apskaičiuojamos, yra be galo nuostabu. Su išlaidų puse viskas dar dažniausiai būna paprasta. Institucijos privalo nurodyti, kiek pinigų reikės tam, kad galėtų vykdyti veiklą. Tuomet aukštesnė institucija skaičiuoja, ar tai įmanoma ir ar tiek pinigų galima skirti.

Bet su pajamomis situacija dažnai būna itin kurioziška. Nes jei komercinės įstaigos turi tam tikras pajamas iš klientų, kurios yra gaunamos už parduotas prekes ir paslaugas ir tas pajamas generuoja įmonės pardavėjai, tai ką parduoti, pavyzdžiui, policijai? Arba ligoninei, universitetui?

Normalioje aplinkoje šios įstaigos pardavinėti neturėtų nieko. Nebent jos yra privačios, jos turėtų tiesiog patenkinti visuomenės poreikius. Už kuriuos ta visuomenė moka mokesčius. Kaip bebūtų realybėje, šios įstaigos turi ir pajamų eilutę. Kuri yra apskaitoma pagal metafizinius faktorius, dažnai kurie neturi jokios realios prasmės ar šiaip santykio su realybe.

Pavyzdžiui, universitetai ar mokyklos nemaža dalimi finansuojamos pagal mokinių ar studentų krepšelius. Tai yra besimokančių skaičių, naujai atėjusių mokytis skaičių. Tačiau besimokančių skaičių lemia išoriniai faktoriai, kuriems mokymo įstaiga negali turėti įtakos. Nes studentai renkasi tuos universitetus, kurie yra patogesnėje geografinėje vietoje ir tas programas, kurios joms atrodo įdomios. Dėl ko, pavyzdžiui, matematikos Šiaulių universitete dėstyti beveik neįmanoma – tam neužteks nei studentų, nei finansavimo. Net jei iš MIT dėstytoją atsisiųsi, nepadės.

Ką parduoti, pavyzdžiui, policijai? Arba ligoninei, universitetui? Normalioje aplinkoje šios įstaigos pardavinėti neturėtų nieko. Kaip bebūtų realybėje, šios įstaigos turi ir pajamų eilutę. Kuri yra apskaitoma pagal metafizinius faktorius, dažnai kurie neturi jokios realios prasmės ar šiaip santykio su realybe.
Tautvydas Marčiulaitis


Tai lemia kreivą universitetų elgesį ir iniciatyvas. Kadangi pinigai gaunami už pritrauktą studentą, o pinigų reikia, norint išsilaikyti, universitetų marketingo departamentai bei biudžetai tampa vis didesni ir svarbesni. O mažiau populiarūs departamentai, kurių siūlomos studijų programos per pastaruosius metus dėl bet kokių priežasčių tapo mažiau populiarios, nebegali normaliai išsilaikyti. Bei bendrai, neproporcingai dideli resursai skiriami pseudopardavimams vykdyti.

Kas būtų logiška, jei kalbėtumėme apie komercinius santykius kapitalistinėje visuomenėje. Tai yra privačias mokymo įstaigas, kurios parduoda savo privačias paslaugas studentams už norimą kainą. Tačiau jei jau nusprendžiame turėti bent vieną valstybinį universitetą, kuriame mokslai kainuoja tiek, kiek sako valstybė, tai reikėtų suprasti, jog jis turi veikti pagal ilgalaikė strategiją, nekreipdamas didesnio dėmesio į trumpalaikes tendencijas ir madas.

Valstybinio universiteto pajamų eilutė, jei jau nusprendžiame ją būtinai turėti, galėtų būti skaičiuojama pagal absolventų valstybei atnešamų mokesčių sumą per 5, 10, 20 metų po universiteto baigimo. Pagal baigusiųjų sukurtą pridėtinę vertę konkrečioje sferoje. Pagal nuopelnus kažkuriai sričiai. Pagal teigiamą (arba neigiamą) socialinę įtaką. Bei pagal aibę kitų faktorių, kurie rodo universiteto realius rezultatus ir naudą visuomenei.

Tačiau kai prie vairo prisėda smulkusis vadybininkas, universitetai ir jų naudingumas vertinamas iš kitos pusės. Pagal atėjusių besimokyti skaičių. Nors jis realiai nei parodo kokybės, nei turi kažkokią prasmę. Tiesiog iš vadovėlio apie kapitalistinius santykius, rašyto dar sovietų sąjungoje, paimama mintis apie paklausos prasmę mikroekonomikoje ir prilipdoma valstybinėje švietimo sistemoje.

Dar didesnis absurdas vyrauja sveikatos apsaugoje. Ten ligoninės gauna pinigus už tai, kiek pacientų apturi per tam tikrą laiką ir kokiomis ligomis jie serga. Nes kažkoks vadybininkas sugalvojo, kad ligai X gydyti reikia Y pinigų, todėl reversu galima numatyti, kiek per kitą laikotarpį reiks pinigų ateities ligoniams gydyti. Nes jei šiais metais gripu sirgo 1000, tai ir kitais sirgs tiek pat. Logiška.

Ligoninės gauna pinigus už tai, kiek pacientų apturi per tam tikrą laiką ir kokiomis ligomis jie serga. Nes kažkoks vadybininkas sugalvojo, kad ligai X gydyti reikia Y pinigų, todėl reversu galima numatyti, kiek per kitą laikotarpį reiks pinigų ateities ligoniams gydyti. Nes jei šiais metais gripu sirgo 1000, tai ir kitais sirgs tiek pat. Logiška.


Aišku, kad ligoninių vadovai gali pradėti optimizuoti gydomų pacientų skaičių ir jų ligoninėje praleidžiamą laiką – jei gauni fiksuotą sumą už ligą X, tai ligonį reikia laikyti kuo trumpiau, nes kiekviena papildoma laikymo diena kainuoja – niekas negalvojo. Nes smulkiajam vadybininkui tokie sąryšiai į galvą net neateina.

Vėl, jog ligoninės tikslas pirmiausia yra gydyti ir gydyti gerai, nesvarbios detalės. Kad rezultatai turėtų būti pagydytų ir į darbą/verslą/visuomenę grąžintų kiekis, mažėjantis visuomenėje ligų skaičius, ilgėjanti gyvenimo trukmė ir taip toliau – nesvarbu. Jei jau ligonis atėjo, skaičiuojam, kad pagydėm. Realūs rezultatai geram procesui neturi trukdyti.

Pavyzdžius galima vardinti ilgai. Visur atsispindės ta pati smulkaus vadybininko minties eiga. Be didesnio pagalvojimo, be strategijos, be ekonominės logikos. Viskas daroma kuo paprasčiau minties ir kuo sudėtingiau proceso prasme. Kad visuomenė ir net sistemoje dirbantys negalėtų aiškiai žinoti, kaip jiems reikia dirbti. Ir negalėtų logiškai atsekti, ką daryti, kad būtų geriau. Bet kad visokie biurokratiški administracijos darbuotojai kartu su smulkiaisiais vadybininkais galėtų dieną naktį imituoti darbą ir piešti gražius grafikus apie pajamas ir išlaidas.

Norint kažkur nueiti, reikia žinoti, kur eini. Tačiau kai tau liepia gerinti studijų kokybę ir tuo tikslu liepia sugalvoti būdą, kaip kuo daugiau mokinių pritraukti mokytis, nes nuo to priklausys atlyginimas, galima ir pasimesti. Arba kuomet 14 valandų per dieną gydai žmones ir tuomet gauni velnių, jog per ilgai vieną gydai. Nes gydymo laikas matuojamas ne sveikatos pokyčiais, o augančio nuostolio per papildomą gydymo valandą ligoninei funkcija.

Taip rezultatų pasiekti neįmanoma.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(35 žmonės įvertino)
4.6000

Top naujienos

Su alkoholiku tėvu užaugusi dukra: norėjau tik vieno – kad jis numirtų (9)

Vaikystę praleidusi su nuo alkoholio priklausomu ir smurtaujančiu tėvu 35-erių Lina (tikrasis...

Politikams griebiantis paskutinio šiaudo, siūlo alternatyvą: padidinkime Seimo narių skaičių (264)

Seimas imasi siūlymų, kuriais rinkimų kartelė partijoms, patenkančioms į Seimą, siektų 4, o...

Dirba Lietuvoje – gyvena užsienyje: apie kai kuriuos sunkumus nė nesusimąstė (11)

Atšalus orui Lietuvoje taip ir norisi keliauti ten, kur šilta. Kai kurie Lietuvos gyventojai tokio...

„Stiklių“ restoranas atsinaujino ir atvertė naują lietuviškos gastronomijos puslapį (14)

„Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ restorane šefas Gerdvilas Žalys , kurdamas naują...

Estija: Rusija aneksavo penkis proc. mūsų teritorijos Kremlius: laikome tai nepriimtinu dalyku (167)

Estija nori, kad Rusija sugrąžintų jos teritoriją, kurią, šalies teigimu, buvo aneksavusi...

9 šaunūs kardiopratimai nekenčiantiems bėgiojimo (1)

Bėgiojimas yra paprasta ir veiksminga širdies ir kraujagyslių sistemos pratimų forma,...

„Olialia pupytės“ Grafininos byloje dedamas taškas: priimtas netikėtas sprendimas (93)

Buvusios „Olialia pupytės“ Sandros Grafininos dingimo istorijoje įvyko reikšmingas pokytis....

Jungtinėje Karalystėje rastas mirtinai sušalęs lietuvis (84)

Jungtinėje Karalystėje naktį oro temperatūrai nukritus žemiau dešimties laipsnių šalčio,...

Putinas: Rytų Europos šalių Europos Sąjungoje gali nelikti pasisakė ir apie Zelenskį (675)

Valstybės narės iš rytinio ES flango po keleto metų gali panorėti išstoti iš Bendrijos,...

Kur ilsėsimės 2020-aisiais? (16)

Nors ateinanti vasara atrodo dar labai toli, tikrai įgudę poilsiautojai jau planuoja kitų metų...