Tautvydas Marčiulaitis. Populiarieji mitai apie krizę

Pirmas ir didžiausias mitas yra paprastas – krizę Lietuvoje sukėlė skandinaviški bankai. Tai nėra tiesa.

Krizė kilo dėl viso vakarų pasaulio bankininkystės sistemos godumo ir vartotojų noro gyventi geriau, nei jie buvo pajėgūs. Žmonės skolinosi negalvodami, bankai paskolas dalino neklausinėdami. Būtent šie du faktoriai buvo krizės esmė. Ant viršaus buvo galybė apgavysčių, finansų inžinerijos, kvailumo ir kitų dalykų. Bet norint aprašyti juos visus, reikia visos knygos. Tad apsiribokime pagrindais.

Per daug skolino ne tik mūsuose veikiantys švediško kapitalo bankai. Taip elgėsi visas pasaulis. Sprogus burbului, absoliučiai visi pasaulio bankai sumažino likvidumą ir nustojo išdavinėti paskolas. Nors dažnai sakoma, kad skandinavai pinigus išsivedė atgal į Skandinaviją, tačiau tai nėra iki galo tiesa. Kur kas teisingiau būtų sakyti, jog iki tol bet kam bet kaip skolinę bankai, nustojo taip elgtis ir pradėjo į paskolų išdavimą žiūrėti gerokai atsakingiau.

Paradoksalu, tačiau dėl neatsakingo skolinimo besipiktinantys tuo pačiu metu pyksta ir dėl atsakingo skolinimo, nes patys dėl pastarojo nebegauna paskolų.

Kaip bebūtų, su bankų geografija tai nėra susiję. Net jei Lietuvoje būtų veikę tik vietinio kapitalo bankai, situacija būtų buvusi labai panaši. Gal burbulas būtų buvęs kiek mažesnis, nes vietinio kapitalo bankai nebūtų turėję tokių didelių resursų paskoloms teikti.

Tačiau bet kokie užsienio bankai – ar tai būtų Švedijos, ar Vokietijos, ar Prancūzijos, ar Šveicarijos, ar JAV – būtų padarę lygiai tą patį, ką padarė Lietuvoje tuo metu veikę skandinaviški bankai.

Dėl to kaltinti skandinaviško kapitalo bankus dėl krizės Lietuvoje yra naivu ir kibiriška. Tai rodo bendro pasaulinio konteksto neišmanymą.

Kaltinti skandinaviškus bankus dėl krizės yra tas pats, kas kaltinti kažkurį konkretų barą dėl savo alkoholizmo. Taip, baras alkoholikus skatina. Tačiau tai nėra pirmiausia konkretaus vieno baro, o antra bet kokio baro bėda. Alkoholizmas yra paties alkoholiko problema.

Antra dažnai kalbama, kad per krizę Kubilius prisiskolino už baisiai brangiai iš tų pačių skandinaviškų bankų, nors galėjo skolintis iš Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) už gerokai pigiau, bet skolinosi iš bankų, nes anie jam už šitą reikalą sumokėjo.

Šitą sąmokslo teoriją sugriauti yra itin sunku, nes tai yra tas pats, kas įrodinėti, kad žemė nėra plokščia. Ja tikintys tiesiog turi per mažai žinių ir patirties bankininkystėje bei finansų rinkose, todėl yra lengvai įvairaus plauko šarlatanų įtikinami apie kosminius stebuklus.

Pradedant nuo pradžių, Lietuvai skolino ne kažkokie bankai, o tų bankų klientai. Bankai tik tarpininkavo išleidžiant ir parduodant Lietuvos obligacijas.

Tai yra veikė kaip atsiskaitymo agentai, kurie iš vienos pusės surinko pinigus ir perdavė kitai. Tačiau realiai Lietuvai skolino tų bankų klientai, kurių nemaža dalis yra mūsų šalies piliečiai.

Per visą šį procesą bankai uždirbo standartinius (pakankamai nedidelius) komisinius. Tiek sumos, kurias Lietuva skolinosi, tiek produktų esmė bankui iš šių veiksmų uždirbti leidžia labai nedaug. Tai yra saugus ir lengvas bankinis verslas, kuris generuoja nedideles pajamas.

Juo labiau, skolintis per bankus yra visiškai normali ir pastoviai vykdoma procedūra. Tad teiginiai, kad būtent per bankus, būtent tuo metu, todėl kažkas iš to gavo daug naudos yra iš esmės neatitinkantys realybės.

Trečia teigiama, kad būtų buvę geriau skolintis iš TVF, o ne iš rinkos. Tačiau tam jokio pagrindo, neskaitant palyginamųjų palūkanų, nėra. Tiesiog sakoma, kad Latvija pasiskolino už 3-3.5%, o Lietuva tuo metu skolinosi rinkoje tris kartus brangiau. Bet tokia analizė yra iš esmės bevertė.

Remiantis Lietuvos finansų ministerijos duomenimis, 2008 metais Lietuva už brangiau nei 6% per viešus aukcionus vietinėje rinkoje skolinosi tris kartus viso ~550 milijonų litų, arba maždaug 160 milijoną eurų. Beveik visos šios emisijos buvo trumpalaikės, maždaug pusės metų trukmės. 2009 metais brangiau nei už 6% buvo skolintasi jau beveik visus metus. Per tuos metus pasiskolinta maždaug 2 milijardai – 7.9% vidutiniškai kiek daugiau nei pusei metų.

Svertinis pajamingumas ir trukmė būtų kiek mažesni, tačiau šiame kontekste jie net nėra svarbūs. Nes esminis faktas yra tas, kad pasiskolinta tik ~600 milijonų eurų vos pusei metų. Kas reiškia, jog šios skolos jau iki 2010 m. buvo išvalytos ir refinansuotos geresnėmis sąlygomis. Todėl vietinėje rinkoje išleista brangi skola yra apie nieką. Nes nuo 600 mln. 8% per metus yra 48 milijonai, tad, įvertinus obligacijų trukmę, už šią skolą palūkanų sumokėta tik apie 24-27 milijonai eurų. Todėl skirtumas, jei būtų paskola imta iš TVF, sudarytų vos 10-15 milijonų eurų.

Kiek daugiau buvo skolintasi euroobligacijomis – tai yra ne vietinėje rinkoje. Čia sumos jau siekia kelis milijardus eurų ir palūkanos sukasi apie 7-8%. Be to, šios obligacijos yra ilgalaikės ir dalies jų dar iki šiandien nesame pilnai išpirkę. Būtent jos ir turėtų būti pagrindinis diskusijų apie per brangų skolinimąsi objektas.

Tačiau vertinant plačiau, skirtumas tarp dviejų šalių yra tik tas, kad Lietuva skolinosi laisvai ir mums nebuvo primestos nei pinigų panaudojimo taisyklės, nei paskolos suma, nei trukmė. Neturėjome visų sąlygų ir įpareigojimų, kurie buvo užmesti mūsų kaimynei. Tad su gautais pinigais galėjome elgtis kaip tinkami, skolintis būtent tiek, kiek mums reikėjo ir grąžinti viską tik po ilgo laikotarpio.

Latvija tuo tarpu buvo įspausta į griežtus rėmus. Skolos suma buvo apribota, terminai ir grąžinimo grafikas nustatytas už pačią valstybę. Šalies valdžia turėjo pasirašyti įvairius įsipareigojimus, susijusius su ekonominiais, socialiniais pokyčiais bei pinigų panaudojimu. Tad klausimas yra tik vienas, kuris iš šių variantų pasiteisino labiau?

Kas būtų, jeigu būtų pasakyti nėra įmanoma. Bet vertinant faktinę situaciją, tai yra ekonominę bei finansinę padėtį Lietuvoje ir Latvijoje, nėra absoliučiai jokio pagrindo teigti, kad Latvijai pigesnis skolinimasis iš TVF suteikė kažkokios naudos. Latvija šiandien nėra niekuo pranašesnė už Lietuvą. Daugelyje sričių atsilieka, o šių metų bankinė krizė šalies tolimesniam vystymuisi turės tikrai stiprią neigiamą įtaką.

Todėl net neskaičiuojant, kur būtų buvę galima padėti kažkiek milijonų ir ar juos kažkur panaudojus būtų atsipirkusios visos TVF įvestos griežtos priemonės, šiandien turime akivaizdų faktą – Latvija iš pigesnių paskolų kažkokios akivaizdžios naudos negavo.

Todėl aiškinti, jog mums labiau vertėjo skolintis iš TVF yra tolygu dalintis savo fantazijomis. Faktinė realybė teigia, kad pigi TVF ir brangi rinka šalies ekonominei padėčiai per dešimt turėjo vienodą poveikį.

Tam buvo padarytas gyvas, didelis ir tikrai rimtas empirinis tyrimas – Lietuva vs. Latvija. Tam turime visus istorinius faktinius duomenis. Viskas, tema turėtų būti uždaryta ir visi ginčai susivesti į tą patį. Jog skirtumo akivaizdžiai nėra absoliučiai jokio ir visi argumentai į vieną ar kitą pusę yra tik realybės neigimas.

Ketvirtas mitas sako, jog atėjus naujai krizei skandinaviški bankai sėkmingai vėl išves pinigus. Būtent šis mitas, skirtas gąsdinimui ir provokavimui, yra realiai jokio pagrindo neturinti demagogija. Kuria norima paskatinti tam tikras emocijas (šiuo atveju baimę) ir sukurti bendrą mistinį priešą, leidžiantį padėti nukreipti dėmesį.

Realybėje pas mus veikiantys bankai turi skandinaviškus pavadinimus, tačiau realiai yra vietiniai. Tiek pagal juridinį ir teisinį statusą, tiek pagal kapitalą, indėlių bei paskolų struktūrą ir teisinę aplinką, kurioje veikia vietiniai bankai, jie yra pakankamai smarkiai lietuviški. Taip, akcininkai sėdi Skandinavijoje. Todėl dividendai yra pervedami ten.

Kaip bebūtų, kapitalas ir rezervai taip lengvai nėra vedžiojami. Net iškilus didelėms problemoms Skandinavijoje, mūsų bankų motinos neturėtų jokio pagrindo ar teisės iš Lietuvos išvedinėti kapitalą.

Tai darydami jie tiesiogiai neigiamai veiktų ne tik Lietuvos, bet visos Euro zonos finansinį stabilumą. Todėl, norint iš čia išvesti kažką daugiau nei pelną, švedams tektų susidurti ne tik su Lietuvos banko, bet ir atsakingų Europos institucijų pasipriešinimu.

Nes Lietuvoje veikiančių bankų kapitalas ir rezervai yra reguliuojami pagal Europos teisės aktus. Šiuos bankus prižiūri Euro zonos bankinės sistemos prievaizdai.

Jie veikia pagal Europos komisijos ir susijusių organų direktyvas. Kas reiškia, jog šiandien švedai Lietuvoje žaidžia pagal mūsų, ne savo taisykles. O didelių pinigų išvedimo iš banko mechanizmai yra neegzistuojančios fantazijos.

Mitų yra ir daugiau. Jie atspindi didelę problemą – žmonės nemėgsta domėtis finansais ir ekonomika. Aišku, taip yra visame pasaulyje ir visame pasaulyje pilna konspiracininkų, kurie su keptuvėmis ant galvos aiškina apie žemės viduje tarp dinozaurų gyvenančių nacių sąmokslą per bankinę sistemą užvaldyti pasaulį.

Kaip bebūtų, jei žmonės skaitytų knygas apie finansus ir ekonomiką, statistiką ir ekonometriją, na ar bendrai apie mokslą ir mokslinį metodą, nereikėtų švaistyti pinigų įvairioms komisijoms ir akivaizdžių dalykų aiškinimuisi dėl politikos. O ir patys piliečiai būtų sunkiau paveikiami gudriai skambančios kibirinės dezinformacijos srauto apie paralelinę realybę.