Valstybinių pensijų temoje labai svarbu įsisąmoninti, jog valstybė garantuoti aukštos pensijos negali. Iš socialinio draudimo išmokamos senatvės pensijų išmokos gali ir turėtų leisti patenkinti bazinius poreikius, neleisti mirti iš bado. Tačiau palaikyti to paties pragyvenimo lygio pensijoje, kokį žmogus turėjo dirbdamas, vien valstybė neturi ir niekada neturės galimybių.
Saugios ir dideles išmokas garantuojančios valstybinės pensijos nėra niekur. Visame pasaulyje normaliai funkcionuojančios pensijų sistemos susideda tiek iš valstybinių pensijų, tiek iš asmeninio kaupimo. Kur valstybė moka bazinę išmoką, o žmogaus sukauptos santaupos leidžia gyventi patogiai.
Asmeninis kaupimas gali būti vykdomas kolektyviai, per profsąjungų susitarimus su darbdaviu, kuomet darbdaviai kaupia dalį darbuotojų atlyginimų tam skirtuose fonduose – populiaru Skandinavijos šalyse. Kaupti galima ir visai asmeniškai, ne per kolektyvinius susitarimus, o per įvairius tam skirtus finansinius produktus, kaip tai daroma JAV. Tačiau visais atvejais vidutinio pensininko pajamų dalis, gaunama iš valstybės, bus mažesnė. Esmine dedamąja visuomet išliks asmeniškai sukauptas kapitalas.
Tai ne politinė ar filosofinė, o matematinė problema.
Pensijų išmokos yra mokamos iš surinktų mokesčių. Kintamųjų pensijų sistemoje nėra daug. Viskas priklauso nuo keturių faktorių: (i) dirbančiųjų skaičiaus, (ii) vidutinių pajamų, nuo kurių mokami mokesčiai pensijų sistemai, (iii) pajamų dalies, skiriamos pensijoms išmokėti, dydžio (mokesčio į pensijų sistemą), (iv) pensininkų skaičiaus.
Jei valstybėje yra milijonas dirbančiųjų, vidutinis atlyginimas siekia 1000 eurų, nuo vidutinio atlyginimo pensijų sistemai pervedama 20%, o senatvės pensijas gaunančiųjų asmenų pusė milijono, tai vidutinė pensija sieks 1000*20%*(1/0.5)=400 eurų.
Kalbant paprastai, kadangi dirbančiųjų dvigubai daugiau nei pensininkų, tai du dirbantieji nuo vidutinio atlyginimo skirs 20% pajamų vienam pensininkui, dėl ko vienas pensininkas gaus 40% vidutinio atlyginimo.
Norint didinti pensijų ir vidutinio atlyginimo santykį, tai yra artinti vidutinę pensiją prie vidutinio atlyginimo, reikia: (a) didinti dirbančiųjų skaičių, (b) didinti mokesčius, (c) mažinti pensininkų skaičių. Trečią variantą atmeskime, peržiūrėkime pirmus du.
Didinti dirbančiųjų skaičių nėra lengva. Tam reikia arba didinti gimstamumą, arba skatinti migraciją. Su gimstamumo skatinimu visame Vakarų pasaulyje sudėtinga, atsakymų kol kas nerado niekas, o imigrantų iš skurdesnių šalių visuomet bijome. Tad vienintelis realus greitas sprendimas yra (b) variantas, tai yra mokesčių didinimas.
Kiek, jei pensininkų ir dirbančiųjų santykis yra 1:2, reikia didinti mokesčius, idant senatvės pensija būtų lygi vidutiniam atlyginimui? Iki 50%. Kas reikštų, jog pridėjus GPM, sveikatos draudimo įmokas ir dar kelis procentus kitiems tikslams SoDrai mokamų mokesčių, vidutinio Lietuvos dirbančiojo mokestinis tarifas viršytų 70%. Tikra nesąmonė.
Tiesiog bukai mokesčius padidinti dirbantiesiems nėra racionalu. Reikia tvarkyti mokestines spragas (pavyzdžiui, didinti tarifus individualią veiklą vykdantiems) ir plėsti mokestinę bazę. Tai yra į socialinio draudimo sistemą pervesti dalį pinigų, gautų iš turto realizavimo, dividendų. Bet tam reikia politinės valios ir stiprios pilietinės visuomenės, kurios turtingiausi dalyviai po tokio įstatymo įvedimo nekeistų savo bei savo verslų rezidavimo valstybių.
Mokestinei sistemai iš esmės nesikeičiant, matematiškai valstybinei pensijai pasiekti vidutinį darbo užmokestį realu tik tais atvejais, kai pensininkų valstybėje yra bent 3 kartus mažiau, nei socialinio draudimo įmokas mokančių asmenų. Lietuvos atveju valstybinė pensija, nebent bus iš esmės pakeista mokestinė sistema, realiai visuomet sieks 40-60% VDU. Net ir pakeitus sistemą, šis santykis, tikėtina, geriausiu atveju judėtų link 70-80% ir VDU vis tiek nepasiektų.
Daugiau tiesiog neįmanoma. Ne dėl politikų nenoro, neefektyvios sistemos ar kitokių minkštų priežasčių, o dėl fizikos dėsnių. Kol nepakeisime fundamentalių fizikinių visatos dėsnių, dėl ko galėtų pasikeisti ir fundamentalūs matematikos veikimo principai, tol nieko su tuo santykiu padaryti nepavyks.
Su vidutine pensija viskas aišku.
Asmeniškai gaunamą kiekvieno pensiją galima koreguoti pagal indėlį į sistemą. Tai šiuo metu daroma Lietuvoje. Mūsų senatvės pensijos priklauso nuo darbo stažo bei per gyvenimą uždirbtų pinigų. Kuo daugiau mokėjai praeities pensininkams, tuo daugiau pensijos gausi pats. Būtent todėl sistema yra draudimo sistema – moki draudimo įmokas, o draudimo išmoka priklauso nuo to, kiek įmokų sumokėjai.
Šią sistemą galima keisti į socialinio saugos tinklo sistemą, kurioje valstybinė pensija būtų fiksuota ir nepriklausytų nei nuo pajamų, nei nuo stažo. Tuomet įmokos SoDrai taptų tiesiog mokesčiu, o išmokos nuo tų įmokų nei kiek nepriklausytų. Pensininkai gautų universalias bazines pajamas.
Kuris sprendimas geresnis – jau politinis ir filosofinis klausimas. Tačiau abu kraštutinumai, tai yra variantas (a) visi gauna pagal tai, kiek sumokėjo, bei variantas (b) visi gauna po lygiai, nepaisant įmokų, bus ribojami prieš tai aprašytos matematikos. O vidutinė pensija svyruos apie 40-60% tuometinio vidutinio darbo užmokesčio. Nesvarbu, kaip dalinsime pinigus, nuo dalinimo metodo jų kiekis nesikeis, o matematiniai apribojimai išliks.
Todėl už savo turtingą senatvę, kaip ir viso likusio pasaulio gyventojai, esame atsakingi patys. Net turtingoje Vokietijoje, nuo kurios iš esmės kopijuota mūsų pensijų sistema, vidutinė valstybės mokama senatvės pensija siekia iki 50% vidutinio atlyginimo.
Prancūzijoje situacija panaši: minimali valstybinė pensija prasideda nuo 650 eurų, o maksimali siekia 1200 eurų, kai vidutinis atlyginimas į rankas siekia apie 2200 eurų. Švedijoje bei Danijoje bazinė valstybinė pensija siekia vos ~25-30% vidutinio atlyginimo – žinoma, prie to prisideda individuali dalis, tad realiai santykis juda link ~50%. Tačiau daugiau nei 50% vidutinio atlyginimo vien iš valstybės išspausti nelabai kam pavyksta. Galite paieškoti patys.
Kodėl, jei pensijų ir VDU santykis toks panašus, šių šalių pensininkai gyvena geriau nei mūsų? Nes daug kaupia asmeniškai – arba per kolektyvinius profsąjungų-darbdavių susitarimus, arba tiesiog patys. Dėl ko sąžiningai dirbę ir taupę ilgamečių kapitalistinių ekonomikų pensininkai gali gauti ir 100%, ir daugiau vidutinio atlyginimo senatvėje.
Asmeninis kaupimas yra vienintelė vidutinio asmens galimybė sukaupti pakankamai turto tam, kad senatvėje gaunamos pajamos leistų neriboti savęs. Kitų pasirinkimų nėra. Kuo anksčiau priimsite šį faktą ir su juo susigyvensite, tuo senatvėje bus lengviau.
Asmeninis kaupimas nėra tapatus gyvybės draudimo ir II pakopos pensijų sutarčiai. Kiekvienas dirbantysis privalo bent 10% pajamų nuolat investuoti pats. Vien minimalios įmokos į antrą pakopą ar 50 eurų per mėnesį GD sutartis jumyse gyvenančios ateities pensininko tikrai neišgelbės.
Paskaičiuokite, kiek pinigų yra 10-15% jūsų mėnesio pajamų ir šią sumą pradėkite investuoti kiekvieną mėnesį. Kitaip pensijoje pinigų tikrai neužteks.
