aA
Pavasaris buvo džiaugsmingas. Lietuvoje siautėjo platus ekonomikos ir finansų svarbos kiekvieno gyvenime a la renesansas. Deja, kartu su pavasariu – na, tiksliau, rinkimais – atgimimas pasibaigė. Dingo visi per naktį užaugę ekonomikos ekspertai, krizės komisijoje, matyt, beliko vienas narys, kuris ir pats lagaminus kraunasi, tai laiko daug tyrimams nebeturi, o visuomenė grįžo prie įprastesnio gyvenimo.
Tautvydas Marčiulaitis
© DELFI / Karolina Pansevič

Net palūkanų žmonėms nebereikia. O juk taip žadėjo visa aukštoji valdžia sugrąžinti iš provincijos indėlininkų miestiečiams palūkanas. Tiksliau iš piktųjų bankų atimti ir žmonėms perduoti (koks, tiesa, skirtumas, kai žadi tik tam, kad žadėtum).

Ir žmonės džiaugėsi, kad sugrįš pinigai, permokėti už butą, kuris pirktas buvo, nes draugai juokėsi ir sakė – atudurns, taigi pirk butą, tikrai brangs. Gi ne pats kaltas dėl kvailo sprendimo buvai, bankai palūkanomis manipuliavo. Ten kažkaip, neaišku kaip. Bet bankas yra blogiau nei banditas, todėl jei turėjo tas palūkanas, tai ir manipuliavo.

Pagyvenę mėnesį su viltimis apie kerštą bankams, visi kažkaip atslūgo. Gal nuolatinis nuoseklus Lietuvos banko ir pavienių žmonių darbas bei aiškinimas padėjo. Nors greičiau didieji karvedžiai, laimėję visas tris pergales, pasakė ai, fuck it ir apsisukę nušuoliavo dar toliau į rytus, kitų kovų kovoti, naujų sąjungininkų ieškoti. Palikę piktą protestuotojų minią be ginklų prieš jiems abejingas bankų sienas.

Tikrai nuostabus politinio bei finansinio stabilumo signalas pasauliui. Lietuvoje viskas gerai ir gražu, tik kartais centrinį banką parlamentas užgrobti bando. Bet šiaip normaliai – ateikit, investuokit!
Tautvydas Marčiulaitis

Gaila tik Lietuvos įvaizdžio. Lietuvos banko ilgamečio įdirbio rodant Lietuvą kaip atvirą galimybių šalį įvairioms finansų įmonėms.

Nes tie porą mėnesių trukę politiniai karai nutrynė bent kelis metus darbo ir dabar vėl teks priežiūros institucijai iš naujo įrodinėti dalykus, kurie prieš pusmetį visiems investuotojams dar buvo akivaizdūs, tačiau šiandien, deja, jau nebėra.

Kaip ir liūdna, kad Europos centrinio banko prezidentas privalėjo viešai sakyti, kad mūsų priežiūros institucijos laisvei kyla grėsmė.

Tikrai nuostabus politinio bei finansinio stabilumo signalas pasauliui. Lietuvoje viskas gerai ir gražu, tik kartais centrinį banką parlamentas užgrobti bando. Bet šiaip normaliai – ateikit, investuokit!

Vienok, gerais laikais visi greitai tokius dalykus pamiršta. Nes galimybės potencialias rizikas augimo metais visuomet nustelbia.

Tačiau kai po 25 nepriklausomybės metų pagaliau viena kita institucija pradeda dirbti nuosekliai ir vykdyti kažkokią ilgalaikę strategiją bei vykdyti ją sėkmingai, o tuomet tą strategiją per naktį bando sugriauti savanaudžiai vienadieniai populistai, darosi pikta. Kaip visuomet būna pikta stebėti mažo išlepinto vaiko kaprizus, kurie visai jo aplinkai gadina šiaip jau visiems malonią vakarienę.

Garsiai spėliojant šventvagystes, galima pasvajoti, kad judame link, pavyzdžiui, Šveicariško gyvenimo modelio. Kur ir finansinės gerovės pakanka, tačiau motyvacijos siekti daugiau netrūksta. O visuomenė yra patriotiška, bet ne ultra nacionalistinė.
Tautvydas Marčiulaitis

Aišku, po rinkimų galima pasidžiaugti, kad, nepaisant visų praradimų, populizmo banga, panašu, kažkiek atslūgsta. Seni populistai vis dar renkasi balsų, tačiau tampa akivaizdu, kad yra tik vis mažėjantis užkietėjusiai gyvenimu nepatenkintas rinkėjų ratas, kuris šokinėja tarp įvairių kosmonautų pažadukų.

Tačiau racionalesni rinkėjai nešoka į upę paskui pirmą pasitaikiusį olimpinį plaukiką ir jo skleidžiamą populistinį sovietiniu komunizmu dvokiantį briedą.

Vis sotesnis ir laimingesnis gyvenimas padeda priimti protingus sprendimus. Nors iš vakarų ar Skandinavijos pavyzdžių galima matyti, kad ypatingai sotus gyvenimas nuo ultra-dešinės, kuri vis laimi finansiškai desperatiškoje visuomenės terpėje, žmones nuvažiuoja į ultra-kairę, kuri gali būti siejama su galimybių pertekliumi ir lūkesčių tarp realybės bei ego praraja, mums iki tokio sotumo lygio dar liko nemažas kelias. O ir binarinis rinkėjų pasiskirstymas – labai kairė arba labai dešinė – nėra juk vienintelis pasirinkimas.

Garsiai spėliojant šventvagystes, galima pasvajoti, kad judame link, pavyzdžiui, Šveicariško gyvenimo modelio. Kur ir finansinės gerovės pakanka, tačiau motyvacijos siekti daugiau netrūksta. O visuomenė yra patriotiška, bet ne ultra nacionalistinė.

Žmonės politiniame gyvenime dalyvauja aktyviai ir noriai, tik aiškiai supranta skirtumus tarp visuomenės bei asmeninės gerovės. Ir, žinoma, yra ten nelygybės, yra ultra kairės ir ultra dešinės, yra visko. Tik visa tai atsiskiedžia masėje racionalumo, kuris supranta, kad šalis tiek daug pasiekė daugiausia dėl politinio stabilumo, darbo etikos, išsilavinimo lygio ir racionalių sprendimų.

Toli mums dar iki to. Bet po truputį judame. Judėjimas jaučiasi tiek iš ekonominės padėties gerėjimo, juk šiandien gyvename geriau nei bet kada per visą Lietuvos istoriją, tiek iš politinio sąmoningumo augimo. Taip, dar būna keistų ir neaiškių prabalsavimų ir rinkimų. Tačiau bendrai gyvenimas tampa vis nuostabesnis.

Dar dažnai nesuvokiama, kad ekonominė ir finansinė nelygybė kyla iš galimybių nelygybės. Ir kad būtent vienodos galimybės yra stiprios visuomenės pamatas. Ne visiems po lygiai dalinti reikia, kaip griuvusiam komunizme, kuris buvo tinginių rojus. O visiems suteikti vienodas galimybes gyvenime pasiekti dalykų, apie kuriuos kiekvienas svajoja, reikia.
Tautvydas Marčiulaitis

Bene svarbiausia dabar turbūt kovoti su socialine atskirtimi ir nelygybe. Nes šie dalykai ir yra esminės grėsmės ateities valstybei.

Jei sugebėsime vystyti kiek įmanoma galimybių prasme lygesnę visuomenę, kurioje paliksime tiek galimybes ir prasmę uždirbti daugiau, tiek sukursime saugumą socialiai labiausiai pažeidžiamiems, tikrai ilgainiui galėsime tapti kažkuo panašiu į Šveicariją.

Tik bėda, jog nelygybė ir atskirtis yra labai kompleksinės problemos. Į kurias susiveda tiek valstybės ekonominė strategija, tiek fiskalinė, socialinė politika.

Net medicinos bei švietimo sistemos, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne taip tiesiogiai susijusios su nelygybe, yra itin svarbios siekiant ją mažinti.

Dar dažnai nesuvokiama, kad ekonominė ir finansinė nelygybė kyla iš galimybių nelygybės. Ir kad būtent vienodos galimybės yra stiprios visuomenės pamatas. Ne visiems po lygiai dalinti reikia, kaip griuvusiam komunizme, kuris buvo tinginių rojus.

O visiems suteikti vienodas galimybes gyvenime pasiekti dalykų, apie kuriuos kiekvienas svajoja, reikia. Tada tinginiai netaps siurbėlėmis, o norintys pasieks žvaigždes.

Bet viskam savo eilė. Po rinkiminių karų visi pavargo – tiek neįvykdomų pažadų išdalinti yra sunkus darbas. Visiems dabar reikia palaukti, kol dulkės nusės, tuomet apsižiūrėti ir susiprasti, kas įvyko, ir tik tada eiti pirmyn. Juo labiau vasara. O vasarą dera ilsėtis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(33 žmonės įvertino)
4.0303

Top naujienos

Brundza siūlo nesustoti su automobilių mokesčiu: apie tai kalbu daugiau nei 10 metų (361)

„Tai tik nedidelis žingsnelis, ir tai, ne į priekį, o įstrižai“, – taip apie trečiadienį...

Alytaus meras apie milžinišką gaisrą: rytoj miestas gyvens normalų gyvenimą (59)

Sutemus Alytuje tęsiasi gaisro padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ gesinimo darbai,...

Orai: po saulėtų dienų trumpam sugrįžta lietus (1)

Šiandien Lietuvos orus lems nedidelio per Baltiją keliaujančio ciklono pietinis pakraštys. Per...

Apžvalgininkai: tai buvo pagrindinė ir esminė Karbauskio klaida (291)

„Klaida buvo į savo rinkimų sąrašą priimti labai skirtingus žmones, turbūt orientuojantis tik...

„Real“ paskolintas Europos čempionas išplėšė pergalę metimu nuo priešingos tritaškio linijos

Klemenas Prepeličius paliko be žado visą Stambulo „ Daruššafaka “ komandą. 26-erių...

Lavija Šurnaitė. Gniuždantis laimės kultas (58)

Nuolat girdime kalbas, o kartu ir pačios kalbame apie tai, kad mūsų visuomenėje (visas pasaulis...

Širdį verianti ištikimybė: prie degalinės paliktas šunelis šeimininkų laukė 4 metus (36)

Su posakiu, jog šuo yra geriausias žmogaus draugas, sutiktų daugybė žmonių. Šimtai istorijų...

„Lietkabelis“ iki pabaigos nepasidavė gęstančių žvaigždžių ir debiutavusio lietuvio kompanijai (5)

Panevėžio „Lietkabelis“ vos nepasekė Klaipėdos „Neptūno“ pėdomis ir FIBA Čempionų...

Sostinėje – prabangių drabužių išpardavimas, į kurį veržėsi net per užrakintas duris (85)

Trečiadienio rytą sostinėje kelioms dienoms duris atvėrė vardinių drabužių pop-up...