Tautvydas Marčiulaitis. Naujoji galimybių žemė

Prieš daugybę metų žmonės važiuodavo iš Lietuvos. Nuo finansinių problemų į geresnio gyvenimo viltį Anglijoje ar Norvegijoje bėgdavo masės žmonių. Visi tuomet trimitavo apie demografinę bedugnę, pasaulio pabaigą ir 2025 išnyksiančią Lietuvą. Bet taip nenutiko, o situacija pradėjo verstis į kitą pusę.

Jau kelerius metus apie tai, kad visi iš Lietuvos išvažiuos ir čia liks tik plynė, kalbėti nebėra madinga. Seniau pasiimti praeities emigracijos duomenis ir juos projektuojant į ateitį piešti armagedoną būdavo lengva. Metams einant, tai daryti vis sunkiau. Nes migracijos skaičiai tampa vis palankesni. Ne tik mažiau žmonių išvažiuoja, bet vis daugiau sugrįžta ir vis daugiau atvažiuoja į Lietuvą gyventi iš svetur.

Žinoma, tam tikrų problemų emigracija dar kelia. Bet, kaip buvo nesunku prognozuoti ir prieš trejus ar penkerius metus, emigracija ilgainiui normalizuosis. Nėra pasaulyje valstybės, kurioje negyventų nė vienas žmogus. Išvažiavus pakankamam kiekiui gyventojų, situacija darbo rinkoje darbuotojams tampa vis palankesnė, todėl į šalį atvažiuoja vis daugiau konkurencingų oportunistų, kurie kuria sėkmingus verslus ir sėkmės istorijas, kas gerina tiek šalies įvaizdį, tiek realias ekonomines galimybes, dėl ko valstybėje gyventi nori vis daugiau žmonių.

Šis scenarijus yra akivaizdus ir tikėtinas bet kokiai atvirai demokratijai išsivysčiusiame pasaulyje. Nebent tapsime fašistine uždara valstybe, galima būti beveik garantuotam, kad emigracijos problema po 3-5 metų Lietuvoje neegzistuos. Nes, būnant vienoje rinkoje su Skandinavija ir Europa bei suteikiant gyventojams ir verslams pakankamai laisvių, tiesiog neįmanoma taip blogai valdyti valstybės, kad emigracija nesinormalizuotų. Ypač įvertinus mūsų rinkos dydį.

Tai istorija, kuri jau ne kartą buvo aptarta. Jos moralas paprastas – emigracijos problema Lietuvoje yra taktinė bėda. Strategiškai, t. y. ilguoju laikotarpiu, tai nėra problema.

Nes jau dabar Lietuva kitų valstybių gyventojams yra tai, kas Anglija ar Norvegija mūsų tautiečiams būdavo prieš dešimt metų. Mes jau tapome naująja galimybių žeme tūkstančiams atvykusių čia gyventi ir dirbti. O svajonių žeme esame milijonams.

Juokinga klausyti, kaip marginalai purkštauja, kad purvini post-sovietiniai Ukrainos ar Baltarusijos piliečiai važiuoja pas mus užsidirbti. Nors ne vienas tų verkiančių liumpenų prieš kelerius metus, ar net dar dabar, visai anglų kalbos nemokėdamas lenkė nugarą nudrožtam Anglijos provincijos fabrikėly. O į Lietuvą grįžęs po Basanavičiaus gatvę vaikščiojo kaip didis ponas, nes prie svečių namų stovėjo jo apynaujis (10-15 metų) pitakas su vairu ne toje pusėje.

Turbūt tų, kurie dirbdami nekvalifikuotus darbus gauna ukrainietišką vidutinį atlyginimą, džiaugtis faktu, kad milijonams žmonių mūsų valstybė yra svajonių ir galimybių kraštas, nepriversi. Nes jiems, dėl tikrai sunkiai neišgėrus suvokiamų priežasčių, tam tikri žmonės yra blogesni už kitus. Nes anie kitur gimė, nes sunkiau gyvena, nes yra kitokie. Tiesa, gana keista, kad vidutiniam besipiktinančiam atvykstančiais ukrainiečiais blogi yra ir vokiečiai, ir britai, ir prancūzai ir bendrai visi kiti, kas yra ne jis pats. Bet į durnių tiesiuosius smegenų greitkelius gilintis neverta.

Žymiai geriau tiesiog atsisėsti ir ramiai pagalvoti apie tai, kiek daug ir kaip greit mes pasiekėme. Nors iš sovietų priespaudos su daugeliu kitų valstybių ištrūkome vienu metu, mes šiandien esame tarp geriausiai ekonomine prasme išsivysčiusių valstybių visame buvusių sovietinių valstybių bloke. Mūsų vidutinis atlyginimas yra du ar tris kartus didesnis nei Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ar Gruzijoje.

Nors neturime jokių natūraliųjų išteklių ar stebuklingų gamtinių resursų, kažkokiu magišku būdu atsidūrėme tarp post-sovietinio bloko lyderių. Nes darėme teisingus sprendimus, ryšius plėtojome su teisingais partneriais, sugebėjome išrauti didžiąją dalį sovietinio mentaliteto, korupcijos ir kitų ydų. Per ne pilnus trisdešimt metų atsiradome ten, kur tuomet net nesvajojome būti.

Todėl tapome pavyzdžiu daugeliui valstybių ir galimybių žeme jų gyventojams. Nes Lietuvoje gyventi saugu, ramu ir gera. Nes švietimo sistema yra aukštos kokybės, medicinos paslaugos ir nemokamos, ir vienos geriausių pasaulyje. O, jei tik turi noro ir įgūdžių, užsidirbti gali daugiau nei pakankamai.

Ar visa tai yra daug? Žinoma. Tačiau juk mums nepakanka?

Kaip nepakanka vidutiniam amerikiečiui, britui, vokiečiui, švedui ar prancūzui to, ką jis turi, taip ir mums nepakanka. Visuomet rasime pasaulyje geresnę švietimo ar medicinos sistemą. Tarp 7 milijardų žmonių mūsų 2.5 milijono piliečių yra gydomi ir mokomi taip, kaip 10 ar 20 procentų turtingiausių tarp tų 7 milijardų? Nieko čia gero. Kodėl tik tarp 10, o ne 1 geriausio procento?

Uždirbame daugiau ir esame turtingesni nei absoliučiai didžioji dalis pasaulio? Na ir kas. Va pažiūrėkit, Šveicarijoje koks vidutinis atlyginimas, Norvegijoje kokias pensijas moka. O jei dar Monaką paanalizuosime, tai iš vis – ten kvadratiniame kilometre daugiau milijardierių, nei mūsų visoje valstybėje. Tad šūdas čia ne gyvenimas!

Kas nėra netiesa. Kaip ir techniškai nėra netiesa nutukusiam žmogui sakyti, kad kažkam jis yra gražus. Nežinai, gal kažkam ir patinka. Bet vertinant visą kontekstą ir objektyvią realybę, privalai pripažinti, kad Lietuva yra absoliučiai nuostabi vieta gyventi. Tai yra tiesiog objektyvus faktas. Didžiojoje dalyje kitų valstybių gyventi yra blogiau. Faktas.

Ar tuo džiaugtis, ar dėl visko tik skųstis yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Nėra pasaulyje valstybės, kurios visi gyventojai būtų viskuo patenkinti. Net teoriškai svajonių šalyse, kurios atrodytų pirmauja visame, kame tik įmanoma pirmauti, pilna gyvenimo kokybe nepatenkintų piliečių. Nes jiems ir būti pirmiems negana.

Arba, kaip dažnai mėgstama sakyti ir pas mus, statistika meluoja. Ne visi tą gerumą jaučia. Kai kurie gyvena labai blogai. Negalima džiaugtis savo pasiekimais, kol jais gali naudotis tik dalis gyventojų. Gerovę turi jausti visi.

Kas, teoriškai, vėl nėra netiesa. Bet praktiškai tiek pat prasminga, kiek mis Visatos noras, kad pasaulyje būtų taika. Niekada visi negyvens vienodai gerai. Niekada visi nebus absoliučiai laimingi. Visuomet bus tų, kurie gyvena labai sunkiai. Kaip ir bus tų, kurie, net gyvendami labai neblogai, ras kuo pasiskųsti ir įtikins draugus, kad skųstis tikrai yra dėl ko. Tai natūralu.

Bet dėl to labai smagu stebėti pokyčius valstybėje. Kur dalis žmonių pastoviai viskuo skundžiasi ir nieko neturi, tačiau savo skundus privalo nuolat keisti, nes ilgesnį laiką faktams prieštarauti nėra lengva. Ir kai žinai, jog praėjus dar penkiems metams visi jau aiškins ne tai, kad nėra prasmės lygiuotis į Ukrainą, nes tai yra didesnė valstybė, su daugiau uostų, daugiau natūraliųjų resursų, daugiau gyventojų, todėl akivaizdžiai ji privalo būti ekonomiškai silpnesnė (f**k logic), o rašys piktus komentarus, nes Lietuvoje atlyginimas yra didesnis negu tik Portugalijoje ir Italijoje, darosi visai smagu ir šilta.

Bet viskas, nuo požiūrio į iki paties gyvenimo, yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tuo ir nuostabi laisvė.