aA
Kontroliuoti ir riboti reikia viską. Nes viskas, kas nėra niekas, iš esmės žlugdo paprasto žmogaus gyvenimą.
Tautvydas Marčiulaitis
© DELFI / Karolina Pansevič

Kontrolė ir apribojimai sustato reikalus į vietas, išbuožina piktavalius ir sukuria geresnę visuomenę, kurioje visi tampa lygūs.

Todėl prekybos centrus reguliuoti būtina. Jie yra pikti, dideli vagys. Kurių vadovai kemša savo kišenes paprasto, už maisto produktus permokančio žmogaus, nuoširdaus darbo sąskaita. Žmogus būtų gerokai laimingesnis, jei tų prekybos centrų visai nebūtų. O vietoje jų visi apsipirkimai vyktų kaimo parduotuvėje. Ir, jei rinka negali to pasiekti pati, laisvai rinkai galima kiek padėti.

Žinoma, faktai, kad nei pas mus itin didelių pelnų prekybos centrai neturi, nei kad juose parduodamų produktų kainos (o ypač maisto) nėra labai didelės bei net mažesnės, nei Latvijoje ar Estijoje, gerai istorijai trukdyti negali.

Jei Rygoje yra 8 proc. pigesnis sūrelis, nei kur Vilniuje – tai yra pakankamas faktas ir priežastis apriboti prekybcentrių gobšumą.

Taip pat nereikia kreipti dėmesio ir į ekonominę realybę. Būtina pamiršti faktą, jog Lietuvoje gyventojų nėra daug, o ir jų pasiskirstymas geografiškai gana platus.

Dėl ko maži prekybos verslai su fizinėmis parduotuvėmis paprasčiausiai negali padaryti pakankamų apyvartų, jog galėtų išsilaikyti ir gerai užsidirbti.

Svarbu sukurti priešą. Didelį, baisų ir negalintį normaliai gintis. Seniau tai buvo bankai, šiandien jau puikiai tinka prekybos centrai. Tokios didelės institucijos yra nuostabios atakoms tuo, jog nesvarbu, kokius faktus jos pateiktų, visuomet galima ištraukti interesų kortą – juk kad kainos mažos sako patys bankai/prekybos centrai, negi rimtai manot, kad nemeluoja?

O kadangi žmonėms patinka pykti bei ieškoti teisybės, argumentai ir logika net nėra svarbi. Svarbu kurti teisingą naratyvą. Yra ten problema, ar nėra, jei įmanoma sukurti bendrą priešą, tuomet gyventi yra lengviau. Nes, jei tik kas pradeda kelti klausimus apie esmines, o ne neegzistuojančias problemas, labai lengva dėmesį vėl nukreipti į bendro priešo kapojimą.

Mokytojai ir gydytojai streikuoja, jiems akivaizdžiai trūksta finansavimo, jų uždarbiai nėra pakankami, dėl ko susidursime su milžiniškomis struktūrinėmis problemomis ? Nieko baisaus, svarbiausia teisingai reaguoti:

1) Gydytojai ir mokytojai uždirba normaliai. Problema yra prekybos centrai. Tai pas juos kainos per didelės, pažiūrėkit, sūreliai kiek daug kainuoja!

2) Be to, jei didinsime algas, turėsime mažinti pensijas. O juk pensininkai ir taip blogai gyvena, nes kaip tu gali oriai gyventi, kai prekybos centruose tokios kainos?

3) Todėl problemų sprendimai nėra gydymo ir švietimo sistemos efektyvinimas ir optimizacija, esminės mokesčių reformos, momentalus gydytojų ir mokytojų atlyginimo didinimas. Ne, visas problemas galima išspręsti kontroliuojant grobuonių prekybcentrių veiklą!

4) Kartojam 1-3 punktą tol, kol visi patiki.

Žinoma, kad jokia ekonomine, finansine ar tiesiog logika bei empiriniais duomenimis visi minėti lozungai negali būti pagrįsti, niekam nesvarbu. Formuojamas naratyvas neprivalo turėti pagrindo ar juo labiau prasmės.

Jis turi gerai skambėti ir priversti besiklausančius jausti emocijas. Pyktį, gailestį, norą ištaisyti neteisybes, atlyginti skriaudas.

Tai yra tik dar viena klasikinių pasakų iteracija. Kur kaime atsiranda karžygys, norintis užkariauti princesės ranką, širdį, bei, savaime suprantama, raktą nuo jos skaistybės diržo. Todėl jis su draugeliais padega kelių kaimiečių pašiūres, įlenda į urvą, iš kurio paskleidžia baisiausius garsus, papjauna kelias avis ir tada kaimo burmistrui aiškina – pas jus čia drakonas, ponai, užsiveisė. Bet nebijokit, aš jį paskersiu!

Nors iki karžygio nei pašiūrės degė, nei avis kas pjovė, niekam tai nesvarbu. Drakonas yra baisingas gyvulys, kurį būtina nudobti, o drakoną nudobti gali tik didvyris (it is known). Ir už tokį žygdarbį tikrai verta atiduoti princesę (karalius naujų padarys, nėr bėdų). O ar tikrai ten tas drakonas gyvena, juk niekas netikrins. Per daug baisu į urvą eiti.

Kova prieš prekybos centrus yra modernizuota tokios pasakos versija. Nieko daugiau. Gudrūs žmonės nori pasiekti savo tikslus, todėl sugalvoja priešą, kuris padarytų juos didvyriais, ir eina prieš jį kariauti.

Tai leidžia tiek nukreipti dėmesį nuo karžygio trūkumų, tiek sutelkti visą kaimą bendram tikslui, pamirštant einamąsias problemas. Kas yra visiškai tobula tikslo siekėjui.

Žinoma, kai tikslas bus pasiektas, karžygys nujos ant arklio užsimetęs princesę, o kaimiečiai grįš prie savo kasdienių darbų, labai greitai pasimatys, kad gyvenimas nepasikeitė.

Tik aukso biudžete mažiau ir princesės nebėra. Tačiau einamosios problemos niekur nedingo, sudegusias pašiūres atstatyti reiks patiems, o ir šiaip iš visų pakampių vis dažniau kažkokie vis kreivesni karžygiai su savo pasakomis apie naujus drakonus lenda.

Prakontroliavus prekybos centrus niekas nepasikeis. Net privertus juos atiduoti visą savo pelną, uždarius visus prekybos centrus visais savaitgaliais ir visomis šventinėmis dienomis, prekės neatpigs, o kaimo parduotuvės neklestės.

Mes esame maža atvira ekonomika. Didžioji dauguma mūsų vartojamų prekių yra tiek eksportuojamos, tiek importuojamos. Eksportuotojai, jei juos spaus mažinti kainas vietoje, išsiuntinės visus į Peru ir padidins eksportą, sumažinę vietinę pasiūlą.

Tuo tarpu importuotojams yra visiškai vienodai, ar 2,5 milijono žmonių turinti jurisdikcija kažko nori, ar ne. Galima su mažiau vargo Londone dar vieną parduotuvę atidaryti ir uždirbti tiek pat.

Vietinės kaimo parduotuvės, kurios gal pradžioje pradės steigtis, gana greitai susipras, kad šiaip jau verslas nėra toks paprastas. Jog prekių pirkimas ir vežimas mažais kiekiais yra brangus malonumas.

Jog darbuotojai, kai ne vokeliais moki, kainuoja pakankamai daug. O žmonių srautas, norintis kažką įsigyti, yra mažas. Todėl jie turės arba labai greitai užsidaryti, arba prekės tose mažose parduotuvėse kainuos tiek pat (nors galėčiau beveik duoti dešinę ranką nukirsti, kad brangiau) kaip Maximoje.

Egzistuoja geros priežastys, kodėl pas mus mažų parduotuvėlių nėra daug, o prekybos centrai išsilaiko puikiai. Tos priežastys žinomos kaip pasiūla, paklausa bei masto ekonomija (economies of scale). Ir šios universalios tiesos labai gerai paaiškina Lietuvos prekybininkų situaciją. Tačiau kam rūpi faktai ir tiesa, kai galima kariauti prieš mitinius priešus.

Nors pasakoje gyventi turėtų būti labai romantiška ir žavu, praktiškai tai kainuoja labai brangiai. Todėl visos naivios arba piktos svajonės, paremtos teisingu naratyvu, kuris nėra paremtas realybe, kainuos.

Bet juk mokėti už naujų socioekonominių tiesų išradinėjimą (kurios jau yra ne kartą paneigtos) reikės kažkam ateityje. Svarbu laiku suspėti išjoti į saulėlydį ir viskas bus gerai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tarptautiniame kontrabandos tinkle įsipainiojo lietuviai: genialus planas apeiti Rusijos sankcijas (7)

Šeštame aukšte esančiame bute Sankt Peterburgo Lenino prospekte Nastia Loškina ant virtuvės...

Gyventojai prezidentei už darbą surašė pažymius: kokia Grybauskaitė liks atmintyje? (16)

Per beveik dešimt metų prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo kreivė nukrito daugiau negu...

Lustų rinka smigo žemyn: 400 mlrd. dolerių vertės pramonės klestėjimas eina į pabaigą (3)

Nuostoliai lustų gamintojų rinkoje praėjusią savaitę tęsiasi, ypač po to, kai JAV...

Dvejus metus nelaiminčios rinktinės vedlys posto palikti neskuba: ne laikas apie tai kalbėti specialiai DELFI iš Belgrado (10)

Pirmas Tautų lygos turnyras lietuviams prisvilo: C divizione 4 grupėje Lietuvos futbolo rinktinė...

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1578)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (37)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Orai: laikysis lengvas šaltukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (509)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus (28)

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (33)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...