Štai keičiasi pensijų sistema. Vietoje 2+2+2 sistemos bus taikoma 0+4+2, kas iš esmės situacijos nekeičia. Dėl tam tikrų modifikacijų valstybinė pensijų paskata uždirbantiems daugiau šiek tiek sumažės, tačiau tas sumažėjimas yra juokingas ir svarbus tik nedaugeliui gyventojų. Nepaisant to, visi labai garsiai skelbia pasaulio pabaigą, nes niekam nebeapsimokės kaupti pensijai.

Bet norint suprasti, ar tokios žinutės susijusios su tiesa, reikia būti raštingu finansine prasme. O kadangi finansai ir finansinis švietimas vis dar yra velnio išmislas, kalbos apie pinigus yra gėdingos ir asmeniniai finansai yra didesnis tabu, nei asmeninė ligos istorija, daugeliui tenka tikėti suinteresuotų asmenų kuriamais memais bei naratyvais.

Naratyvais, kurie nėra paremti faktine realybe. Nes nepaisant, ar kaupsi antroje pakopoje, ar kaupsi tik SoDroje, pinigų tau pensijoje neužteks. Nebent valstybė privers tave atidėti 30 proc. ar daugiau pajamų grynai asmeniniam kaupimui ir tiek pat dabartiniams pensininkams, jokie 2+2+2 ar 0+4+2 absoliučiai nieko nekeičia. Nes kaip tu bedėliosi skaičius, įmokos yra per mažos, norint mokėti dideles pensijas.
Nebent valstybė privers tave atidėti 30 proc. ar daugiau pajamų grynai asmeniniam kaupimui ir tiek pat dabartiniams pensininkams, jokie 2+2+2 ar 0+4+2 absoliučiai nieko nekeičia. Nes kaip tu bedėliosi skaičius, įmokos yra per mažos, norint mokėti dideles pensijas.

Vienas geriausių dabartinių memų pavyzdžių yra vajus kilęs po sprendimo, jog anuitetą išmokėti turės SoDra. Memo esmė – SoDra ir valstybė yra vagys. Formuojama nuomonė, kad per anuitetą valstybė galės nusavinti pinigus. Kaupsi visą gyvenimą privačiame fonde, o tada bac ir valstybė tavo pinigus pasiims, ir darys, ką tik panorės.

Nors praktiškai anuitetas yra tik administravimo paslauga. SoDra tavo pinigų negaus. Ji tik turės teisę tuos pinigus tau išmokėti per laiką. Kad ir kaip būtų, pinigai kaip buvo, taip ir liks tavo ir tik tavo asmenine nuosavybe. Todėl tikėtis, kad valstybė juos nacionalizuos yra tas pats, kas tikėtis, kad valstybė atims tavo automobilį. Taip gali nutikti, bet tai bus paprasčiausias nusikaltimas. O už nusikaltimus atsakomybė taikoma pagal įstatymus.

Bendrai visose diskusijose apie pensijas smarkiai jaučiamas negebėjimas orientuotis finansų pasaulyje. Kadangi vaikams nuo pradinių klasių nebuvo aiškinta, kaip kuriamas turtas ir kodėl būtina taupyti ne tik didesniems pirkiniams, tačiau ir senatvei, visi gyvena šventu tikėjimu, kad pensija turi rūpintis tik kažkas kitas. Ar valstybė, ar pensijų fondai, kurie šį suvokimą labai sėkmingai kapitalizuoja.

Jauni tik karjerą pradedantys žmonės dažnai net negalvoja apie papildomą taupymą be trečiųjų šalių pagalbos. Dažniausiai pasiteisinama, kad kol kas pajamos yra per mažos, nėra ką taupyti. Taupymas atidedamas vėlesniam laikui, kai jau bus pinigų.

Kad ir kaip būtų, tai yra tik pasiteisinimai ir bazinių finansinių procesų nesuvokimas. Jei nesugebi taupyti uždirbdamas 800 eurų, nesugebėsi ir uždirbdamas 2000 ar daugiau. Nes taupymas pirmiausia yra disciplinos ir kaupimo naudos suvokimas, o ne pinigų kiekis, kurį tu gali atsidėti. Pragyvenę planinėje ekonomikoje, daugelis nepriklausomybės kartą gimdančių asmenų neturi net bazinių finansinių žinių, kurias galėtų perduoti savo atžaloms. Tų žinių jauni žmonės negauna ir mokyklose ar universitetuose.

Todėl užaugę ir pradėję dirbti jie pirmiausia pilnu tempu mėgaujasi gyvenimu. Pinigai pataupomi egzotinėms kelionėms. Gavus geresnę poziciją, nuperkamas 20 ar daugiau atlyginimų kainuojantis automobilis. Dažniausiai lizingu, su didelėmis palūkanomis.

Tokius sprendimus priimantys žmonės negalvoja, kad jie perka tiesiog prabangų greitai nuvertėjantį žaisliuką, kuris smarkiai mažina ateities turtą ir dar priverčia mokėti palūkanas. Nėra mąstoma, jog dėl šito pirkinio, po 15 metų gali tekti draugų kompanijose verkti, kad viskas brangu ir gyventi tenka nuo atlyginimo iki atlyginimo. Kol jaunystėje mašinų nepirkę ir taupę draugai, tuo metu vairuojantys jau žymiai prabangesnes transporto priemones, tik linksės galvomis ir galvos, tai ką šitie žmonės darė visą gyvenimą su uždirbamais pinigais?
Tokius sprendimus priimantys žmonės negalvoja, kad jie perka tiesiog prabangų greitai nuvertėjantį žaisliuką, kuris smarkiai mažina ateities turtą ir dar priverčia mokėti palūkanas. Nėra mąstoma, jog dėl šito pirkinio, po 15 metų gali tekti draugų kompanijose verkti, kad viskas brangu ir gyventi tenka nuo atlyginimo iki atlyginimo.

Automobilio pirkimo sprendimas nėra grindžiamas matematiškai – nuvertėjimas penkiasdešimt procentų, palūkanos dvidešimt, todėl bendrai neigiama įtaka turtui po 5 metų minus septyniasdešimt. Ne, tiesiog paskaičiuojama, jog bankas duos tiek pinigų, todėl ko čia nepirkus, juk tik trys šimtai eurų per mėnesį ? O kiek prestižo.

Žinoma, gal ir naivu tikėtis, kad būsime finansiškai raštingi, kai finansų ministerija, užsidėjusi didelį kibirą ant galvos, nelegaliai pensininkams pardavinėja sudėtingas išvestines finansines priemones, kurios yra žalingos perkančiajam ir naudingos tik produkto kūrėjui. Kas yra labai grubus tiek vietinių įstatymų, tiek Europos direktyvų pažeidimas.

Kai mūsų vietinės kapitalo rinkos yra neveikiančios, o valdžiai visiškai vienodai, jog daugelis įmonių kapitalą gali prisitraukti tik arba visiškai neoficialiai iš draugų bei pažįstamų, arba iš turtingų dėdžių, arba iš dviejų bankų. Kas smarkiai mažina vietinių įmonių konkurencingumą bei neleidžia joms augti.

O Lietuvos bankui tenka nuolat galvoti, kaip teisingai reguliuoti realiai vienintelį Lietuvoje įprastą turto kaupimo būdą – nekilnojamo turto pirkimą. Kuris pats iš savęs daugeliui nėra kažkuo ypatingai gerais, nes vidutinis būstas per ilgą laikotarpį brangsta tiek, kokia per tą laikotarpį būna infliacija. Tačiau kadangi paskolą bankui mokėti reikia, būstą nusipirkęs asmuo priverstine tvarka nuo pajamų kelis šimtus atsideda turto kaupimui (būsto įmokoms) ir už tą malonumą, kad bankas priverstų kaupti, bankui sumoka dar šimtą kitą per mėnesį (palūkanų dengimui).

Kitaip sakant, būsto paskola šiandien yra kone vienintelė priemonė, kuri daugelį priverčia kaupti turtą. Finansinio raštingumo trūkumas sukuria aplinką, kurioje daugelis net kelių šimtų per mėnesį tiesiog atsidėti nenori. Tad disciplina kuriama per paskolos įmokas, nes su banku noriu-nenoriu nebūna. Kas, blaiviai vertinant, yra absurdas.
Kitaip sakant, būsto paskola šiandien yra kone vienintelė priemonė, kuri daugelį priverčia kaupti turtą.

Kiekvienas dvyliktokas turėtų žinoti, kas yra akcija, kas obligacija ir kodėl reikia pinigus taupyti bei investuoti. Kiekvienas savo karjerą pradedantis asmuo turėtų turėti galimybę investuoti į vietinę kapitalo rinką, pirkdamas vietinių įmonių nuosavybės ar skolos vertybinius popierius. Kiekvienas į ketvirtą dešimtmetį įžengęs turėtų turėti bent pusmečio-metų atlyginimo vertas santaupas. O visi prie pensijos artėjantys neturėtų sukti galvos, kiek valstybė išmokės pensijos, nes asmeninėse sąskaitose gulinčių santaupų tikrai užteks toliau sėkmingai gyventi.

Tačiau vietoj sistemingo bandymo diegti tokį pasaulį leidžiančias kurti žinias, pasirenkame per penkiolika metų dešimt kartų modifikuoti pensijų sistemą, siekiant neįmanomų tikslų. Bandant padaryti, jog 20-25 procentus pensijų sistemai skiriantis asmuo galėtų tiek išmokėti pensijas dabartiniams pensininkams, tiek vėliau gauti 75 procentus vidutinio atlyginimo dydžio siekiančią asmeninę pensiją.

Nesvarbu, kad čia matematika visiškai nesusiveda. Sukioti skaičius, kurių niekas nesupranta ir pasakoti, kad po 50 metų viskas magiškai bus gerai, kuomet už savo pasisakymus atsakyti tikrai nebereiks, yra žymiai lengviau, nei iš nieko sukurti finansinio raštingumo sistemą. Ir visai nesvarbu, kad tai kainuoja labai brangiai. Nes tai juk ateities kartų problemos.