Pradėsime nuo pradžių. Nuo to, kas yra pinigai ir kodėl jie yra. Tuo pačiu, kas nėra pinigai, bet daugelis tiki, kad yra. Na ir bendrai paprastų dalykų apie magiškus popierėlius. Nes pinigai yra toks dalykas – visi naudojasi, visi kaip ir juos žino, tačiau realiai apie juos supranta labai nedaugelis.
Pinigai buvo sugalvoti ir yra naudojami tam, kad būtų supaprastintas apsikeitimas resursais. Dažniausiai pinigai yra naudojami tam, kad kiekvienas iš mūsų savo darbą galėtų iškeisti į kažkieno kito darbą. Lengviausia tai suprasti per pavyzdį.
Tačiau tiesiogiai keisti kviečius į spinteles arba knygas nėra lengva. Be to, ne visuomet, kai Ramūnui reiks spintelės, Petras ją bus pagaminęs ir vice versa. Todėl paprastieji natūriniai mainai, nors ir pakankamai sąžiningi, yra sudėtingai įgyvendinami. Ypač kai turime didesnę nei 3 žmonių ekonomiką bei pakankamai didelius atstumus tarp skirtingas prekes ar paslaugas siūlančių asmenų.
Siekiant supaprastinti mainus, buvo sugalvoti pinigai. Tai yra kažkoks daiktas, kuris veiktų kaip tarpinė mainų priemonė ir į kurį galima būtų iškeisti visus produktus, kaip ir jį iškeisti į visus produktus. Tiesiog, visų sutartinai priimamas dalykas, kurį galima būtų keisti į bet kokį darbą.
Čia svarbu pastebėti kelis esminius dalykus. Pirmiausia, visi tarpusavyje turi susitarti, jog daiktas X tarnaus kaip mainų priemonė. Nes jei 2 iš 3 ekonomikos dalyvių nesutiks, kad X yra tinkama mainų priemonė, tai X bus bevertis. Antra, tas daiktas X pats iš savęs vertės neprivalo turėti, nes jis tik reprezentuoja darbą. Kitaip sakant, daiktas X yra tarsi raštelis, kuris pasako, kiek ir kokios vertės darbo atlikai. Ir, kol pakankamai žmonių tuo rašteliu tiki, popierius, ant kurio surašytas raštelis, nėra itin svarbus.
Iš kitos pusės, daiktas X turėtų būti pakankamai sunkiai klastojamas. Nes kažką suklastoti yra lengviau, nei tiesiog imti ir sukurti realią pridėtinę vertę. Dėl šios priežasties senovėje pinigais tapdavo reti ir sudėtingai aptinkami dalykai, kaip, pavyzdžiui, auksas. Tai spręsdavo tiek pasitikėjimo, tiek klastojimo problemas.
Tačiau bėgant laikui ir tobulėjant informacijos perdavimo sistemoms, mainų priemonės vertės klausimas tapo beprasmis. Iš esmės jį išsprendė valstybės, įstatymai, tarptautiniai susitarimai, kuriais buvo reglamentuotos kiekvienoje teritorijoje galiojančios mainų priemonės. Kiekviena valstybė tapo atsakinga už tai, kad joje cirkuliuojantys rašteliai apie atliktą darbą būtų tikri ir teisingi. Jog kiekvienas tų raštelių turėtojas būtų juos gavęs sąžiningai.
Pačių raštelių reikalingumas buvo užtikrintas per mokestines sistemas. Norėdamas, kad tavo rašteliai galiotų, privalai savo darbą deklaruoti valstybei ir dalį to darbo, per valstybės išleistus raštelius, perduoti visuomenės reikmėms. Tam, kad nebūtų balagano, valstybė sutinka kiekvieno darbo dalį į bendrą katilą surinkti tik tais rašteliais, už kuriuos yra atsakinga pati.
Kuo didesnė dalis žmonių naudoja tam tikrą valiutą mokesčių mokėjimui ir kuo visas likęs pasaulis labiau pasitiki tam tikro ekonominio vieneto (valstybės, valstybių sąjungos) galimybėmis vykdyti savo įsipareigojimus, tuo to ekonominio vieneto pinigų vertė yra didesnė. Nes tokius pinigus iškeisti į prekes ir paslaugas (tai yra kažkieno kito darbą) visame pasaulyje yra labai lengva.
Tad pinigas yra tik informacijos vienetas, kuris nurodo, kiek ir kokios vertės darbo atlikai. Už informacijos vieneto patikimumą ir tikrumą yra atsakinga valstybė, kuri tą tikrumą užtikrina per mokestinę sistemą. Kuo valstybė ar ekonominė sąjunga patikimesnė bei galingesnė, tuo lengviau jos išduodamus informacinius vienetus keisti į prekes ir paslaugas visame pasaulyje. Tačiau pats iš savęs informacinis vienetas vertės neprivalo turėti, nes tai yra tik mainų priemonė, skirta atsiskaitymui.
Su pinigais iš esmės galima daryti kelis pagrindinius dalykus:
1) Juos galima išleisti (keisti į vartojimą) – savo darbą keisti į kieno nors kito darbą, kas yra pagrindinė pinigų funkcija;
2) Juos galima taupyti. Tokiu atveju savo šiandien sukauptą darbą, tiksliau jo sugeneruotą vertę, pasilieki ateičiai. Kad kažkada ateityje galėtum gauti daugiau kažkieno kito darbo (vartoti daugiau) arba idant turėtum galimybę dirbti mažiau, nekeičiant vartojimo įpročių;
3) Pinigus galima investuoti. Investavimas nuo taupymo skiriasi tuo, jog taupymo procesas yra skirtas dabar sukurtą darbą perkelti į ateitį, tuo tarpu investavimo atveju, už dabar sukurtą darbą yra perkamas kitų darbas, kurio kuriamos vertės dalis grįš investuojančiam. Kas plačiai yra žinoma kaip investicinė grąža;
4) Pinigus galima ir skolintis. Tai, dažnu atveju kalbant būtent apie fizinius asmenis, yra pats kvailiausias dalykas, kurį įmanoma daryti gyvenime. Vidutiniu atveju valgyti Tide kapsules, į užpakalį įsikišti fejerverką ir jį padegti arba nusikirsti sau du pirštus yra racionaliau, nei fiziniam asmeniui skolintis pinigus ne investavimui. Bet prie to dar grįšime.
Iš esmės šie keturi punktai apibrėžia viską, ką galima daryti su pinigais. Pasirinkimų nėra daug, bet nemaža dalis žmonių sugeba iš 4 galimybių pasirinkti pačią blogiausią arba laike visas galimybes išdėlioti kvailiausiu įmanomu būdu. Detaliau apie tai kituose šio finansinio raštingumo ciklo tekstuose. Kur plačiau aptarsime kiekvieną iš punktų bei to punkto įtaką per gyvenimą sukaupiamam turtui.
O šiam kartui užteks suprasti, kad pinigai yra tik informacinis vienetas, kuris apibrėžia tavo darbą bei jo sukurtą vertę ir palengvina mainus. Viskas. Nieko daugiau. Jie nėra nei vertingi, nei kažkuo įdomūs. Tai tik mainų priemonė. Tačiau patys iš savęs yra beverčiai ir norint jų turėti daug, reikia dirbti kuo lengvesnį darbą, už kurį kuo didesnė dalis populiacijos sutiks atiduoti kuo daugiau savo darbo. Nes darbo sunkumus ir sudėtingumas nėra tiesiogiai susijęs su tuo, kiek vertės jis sukuria. O ir vertę nusprendžia ne to darbo nauda visuomenei, bet likusi visuomenės dalis.
Kas nėra nei kiek sąžininga ar teisinga. Bet ir neturi būti. Teisybės ar sąžinės reikia ieškoti pas mamą. Ekonomikoje reikia suvokti procesus ir arba gebėti prisitaikyti, arba neverkti, kad pasaulis nėra sąžiningas ir už tokį sunkų ar sudėtingą darbą mokama tiek mažai pinigų.