Praeito mėnesio tekstas, apie taupymo prasmę bei teisingą taupymą (publikuotas rugpjūčio mėnesį), yra čia. O šį kartą tekstas apie vartojimą, pinigų leidimą ir teisingus prioritetus. Juk daugumai žmonių vartojimas ir yra pagrindinis (ir vienintelis) pinigų panaudojimo būdas. Dėl ko per ilgesnį laiką susiduriame su finansinėmis problemomis.

Pinigus leisti yra smagu. Nemaža dalis žmonių dirba tik tam, jog turėtų pinigų, kuriuos galėtų išleisti norimiems dalykams. Tačiau, kaip jau išsiaiškinome šio tekstų ciklo metu, vartojimas nėra ir niekuomet negali būti vienintelis pajamų panaudojimo būdas.

Nes jei visos pajamos yra tiesiog išleidžiamos, po kurio laiko, ypač nutikus netikėtiems dalykams, žmogus pradeda skolintis, o nuo to jau netoli ir finansinio gyvenimo pabaiga (apie skolinimąsi plačiau čia).

Normaliu atveju yra racionalu per gyvenimą išleisti visas savo pajamas. Tai yra mirti finansinio turto (griežtai kalbant jokio) neturint. Tačiau praktiškai geriau mirti turint bent kažką ir perleisti tą kažką ateities kartoms. Nes rizikuoti neteisingai nuspėti savo mirties datą ir paskutinius metus gyventi visai be nieko gali būti labai liūdna.

Tad normalus žmogus turėtų pajamas skirstyti taip, jog dalis jų būtų skirta dabartiniams poreikiams patenkinti, dalis tarnautų kaip momentinis finansinis buferis, padedantis kovoti su įvairiais netikėtumais (tai yra taupoma dalis), o dar dalis pradėtų dirbti už patį žmogų – tai yra būtų investuota. Tiek turbūt aišku visiems, tačiau dažniausiai ginčai kyla dėl proporcijų. Kiek galiu išleisti? Kiek reikia taupyti? O kiek investuoti?
Normalus žmogus turėtų pajamas skirstyti taip, jog dalis jų būtų skirta dabartiniams poreikiams patenkinti, dalis tarnautų kaip momentinis finansinis buferis, padedantis kovoti su įvairiais netikėtumais (tai yra taupoma dalis), o dar dalis pradėtų dirbti už patį žmogų – tai yra būtų investuota.
Tautvydas Marčiulaitis

Absoliučių ir teisingų atsakymų į šiuos klausimus nėra ir negali būti. Nes jie priklauso nuo gyvenamosios vietos, šeimyninės padėties, poreikių, tikslų ir planų.

Visiškas asketas gali rinktis neišleisti beveik nieko ir taupyti pusę 600 eurų atlyginimo, okitas žmogus žmogus greičiausiai rinksis nuo tų pačių 600 taupyti 5–10 proc. Lygiai taip pat iš esmės skirsis pajamų skaidymo proporcijos du asmenis išlaikančio 1 200 eurų uždirbančio tėvo bei 5 000 uždirbančio jauno verslininko. Pirmajam taupyti ar investuoti ir 10 proc. gali būti sudėtinga, tuo tarpu antras gali laisvai investicijoms skirti ir 50 proc. savo mėnesio pajamų.

Tad vienareikšmio atsakymo nėra. Tačiau tradicinės taisyklės, kurios paremtos teoriniais ir praktiniais tyrimais, dažniausiai siūlo investuoti bent 20 proc. savo pajamų. Be to, investicijoms skirta pajamų dalis turėtų augti kartu su pajamomis. Tai yra, uždirbant vidutinį tos vietos, kurioje gyveni, atlyginimą investuoti apie 20 proc. savo pajamų yra racionalu. Tačiau uždirbant tris ar keturis vidutinius, procentinė dalis skiriama investicijoms turėtų būti gerokai didesnė.

Logika labai paprasta – jei įmanoma išgyventi už 80 proc. vidutinio atlyginimo, tuomet ir realaus reikalo smarkiai didinti išlaidas pajamoms augant nėra. Žinoma, gaunant daugiau pajamų, gyvenimu pasimėgauti reikėtų vis daugiau.

Tačiau kiekvieno papildomai uždirbto euro dalis skirta papildomam vartojimui turėtų būti mažesnė nei skirta investicijoms.

Aišku, tokie principai negalioja tiems, kurie uždirba itin mažas pajamas. Nuo kurių taupyti ar investuoti išvis nėra įmanoma. Visuomet egzistuoja minimali asmens pragyvenimui būtina suma, iki kurios apie nieką, išskyrus vartojimą, galvoti nėra įmanoma. Tačiau peržengus ją, investicijoms skirta pajamų dalis privalo nuolat augti, o vartojimui mažėti.

Dažnai žmonės daro klaidą galvodami, jog nuo mažų pajamų investuoti neapsimoka, nes vis tiek nieko nesukaupsi. Tačiau tai yra netiesa.

Investicijose už kas mėnesį investuojamą sumą gerokai svarbesnis laikotarpis. Tai yra, kuo ilgiau investuosi, net ir mažesnėmis sumomis, tuo daugiau pasieksi. Be to, tik išmokus investuoti dalį nedidelių pajamų, pavyks investuoti didesnę dalį išaugusių pajamų.
Jei uždirbi 800, tuomet ir vaizduoti, kad esi turtingas neverta. Nes nei tu to deramai padarysi, nei kažkam padėsi. Tik pakenksi sau pačiam.
Tautvydas Marčiulaitis

Apie vartojimui skiriamą pajamų dalį derėtų galvoti kaip apie dviem tikslams skirtus pinigus. Pirmiausia yra pinigai, kurie yra būtini patenkinti baziniams poreikiams. Antra yra pinigai, kurie suteikia gyvenimui malonumo. Baziniai poreikiai yra stogas virš galvos, maistas, apranga, savęs priežiūra. Ginčų apie juos neturėtų būti ir galima greitai sutarti, jog, gyvenant taupiai, Vilniuje šiandien baziniai poreikiai gali susivesti į maždaug 500 eurų per mėnesį vienam asmeniui.

Antra vartojimo dalis diskusijų kelia daugiau. Nes gyvenimu mėgautis visi mėgstame skirtingai. Vieniems užtenka meškerės ir ežero, kitiems reikia vakarėlių jachtose ir savo kūno masei prilygstančio šampano kiekio kiekvieną savaitgalį. Teisingų ar gerų pasirinkimų čia nėra. Tai yra tiesiog norai, kurie kiekvieno skiriasi.

Kaip bebūtų, norai privalo turėti kažką bendro su realybe. Jei uždirbi 800, tuomet ir vaizduoti, kad esi turtingas neverta. Nes nei tu to deramai padarysi, nei kažkam padėsi. Tik pakenksi sau pačiam. Itin geras pigaus pižoniškumo pavyzdys yra Lietuvos autoparkas.

Kai 2 000–3 000 eurų per mėnesį viso uždirbantis vadybininkas perka automobilį už 50 000. Nes juk ką čia tos lizingo įmokos, nieko nereiškia. O automobilis tai va naujas, gražus, blizga.

Tokie veiksmai yra juokingi ir betiksliai. Nes, pirmiausia, už automobilį, tai yra smarkiai ir greitai nuvertėjantį turtą, mokėti daugiau nei 6 mėnesių pajamas beveik niekada nėra racionalu.

Ir jei kokių 10 mėnesių pajamų kainą dar galima teoriškai pateisinti tam tikra finansine ekvilibristika, tai 15–20 mėnesių pajamų kainos rėžis yra absoliuti kvailystė. Na, o antra, net jei nusiperki naują ir rimtą automobilį bei rodai jį draugams, tai protingi draugai greit suves, kad esi pasirodyti norintis durnius. Nes pagal darbo vietą ir pareigas atlyginimą šiandien nuspėti yra itin lengva. O tuomet suvesti, kiek atlyginimų realiai kainavo tas tavo žaisliukas taip pat nesudėtinga.

Tad protingas vartojimas gyvenimui pamaloninti turėtų prasidėti ir baigtis būtent toje vietoje, kur išlaidos gerina gyvenimo kokybę tau, o ne tavo kuriamam įvaizdžiui. Nes antru atveju pajamos niekada nebus pakankamos, taupymui ar investavimui vietos gyvenime neliks, o visos pajamos sėkmingai bus išleistos aplinkiniams įspūdį turintiems daryti blizgučiams. Kurie pačiam bus tik finansinė problema bei galvos skausmas.
Svarbiausia, jog vartojimas ir išlaidos būtų skirtos ne kažkam, o tau pačiam. Jog išleisti pinigai suteiktų gyvenimui daugiau malonumo ir džiaugsmo, o ne tarnautų kaip statuso simbolis. Nes statusą parodyti gali nebent dešimtys ar šimtai milijonų.
Tautvydas Marčiulaitis

Toks filosofiškas atsakymas į finansinį klausimą nėra tai, ko žmonės tikisi. Tačiau geriausi atsakymai į finansinius klausimus ir yra nekonkretūs. Kurie verčia galvoti savo galva bei spręsti pagal asmeninę situaciją. Tuo tarpu konkretūs bei tikslūs atsakymai dažniausiai būna pseudopatarėjų nusišnekėjimai. Nes finansuose ar ekonomikoje tikslumo yra labai nedaug. Yra daug neapibrėžtumo, kontekstinių niuansų ir potencialiai gerų pasirinkimų, turint ribotą informaciją. Bet konkretumo ne.

Geriausia greita ir paprasta taisyklė, pagal kurią galima spręsti, ar neišleidi per daug, turbūt būtų tokia – jei tavo pajamos yra lygios ar didesnės nei vidutinis atlyginimas, daugiau nei 70–80 proc. savo pajamų išleisti yra neracionalu. Na, o augant pajamoms, taupymui skirta jų dalis taip pat turėtų augti ir lenkti papildomoms išlaidoms skiriamą naujų pajamų dalį.

Tai yra, jei uždirbi 2 vidutinius, tavo vartojimui skiriama pajamų dalis turėtų trauktis link kokių 60 proc.

Bet visa tai yra tik teorija. Svarbiausia, jog vartojimas ir išlaidos būtų skirtos ne kažkam, o tau pačiam. Jog išleisti pinigai suteiktų gyvenimui daugiau malonumo ir džiaugsmo, o ne tarnautų kaip statuso simbolis.

Nes statusą parodyti gali nebent dešimtys ar šimtai milijonų. Tūkstančiai, dešimtys ar net šimtai jų nerodo nieko. O bandymas padaryti, kad rodytų, yra tik pigus pižoniškumas. Todėl ir stengtis neverta.