Tiek emociškai, tiek finansiškai, tiek socialiai šis laikotarpis yra sudėtingas. Ypač tiems, kuriems prie pokyčių greitai prisitaikyti yra sunkiau.
Kuomet buvome sovietinio bloko dalis ir niekas nieko neturėjo bei geresnio gyvenimo vizija buvo neegzistuojantis dalykas, nes mažai kas žinojo, kad gyvenimas gali būti kitoks, vidutiniam žmogui buvo paprasčiau.
Viskas buvo aišku, konkretu, apibrėžta.
Tačiau sugriuvus tai represinei nesąmonei, prasidėjo įdomybės. Skirtingai nei daug kas galvoja, sovietiniai laikai mums nepaliko nieko.
Na, nebent neblogus kelius. Tačiau dažnai šlovinama industrija, gamyklos ir kiti pramonės subjektai sugriuvo ne dėl to, jog kažkas juos griovė. Jie nuo žemės paviršiaus dingo, nes buvo absoliučiai nekonkurencingi realioje rinkoje.
Kol sovietai savo kreivas ir neišdirbtas technologijas aukštino kaip dabartinis Šiaurės Korėjos lyderis savo pramonę ir niekas nebuvo matęs didesnių pasiekimų, tol viskas visiems atrodė puiku. Tačiau išėjus iš fiktyviai sukurto burbulo, kur viskas buvo blogai, bet atvaizduojama kaip nuostabiausi dalykai pasaulyje, pasimatė realybė.
Atsilikusios technologijos ir niekam jau dešimtmečius nereikalinga produkcija testo neišlaikė. Nesugebėję taikytis prie rinkos sąlygų ir konkuruoti su visokeriopai pranašesnėmis užsienio įmonėmis, vietiniai ūkio subjektai bankrutavo.
Dėl ko, savaime suprantama, kalta buvo valdžia.
Tai buvo pirmasis sunkus laikotarpis. Sistemos lūžis ir perėjimas iš nesąmoningo sapno į realybę. Kuomet būti užtikrintu dėl savo ateities, nes valstybė už tave viską jau buvo nusprendusi, nebegalėjai.
Kuomet realiai reikėjo pradėti galvoti savo galva ir kovoti dėl vietos po Saule. Tuo metu prasisuko įvairūs pseudo verslininkai, kontaktų turintys apsukrūs dėdės ir banditai.
Šie laikai nebuvo geri. Jie per daug sunkūs ir baisūs. Pirmi nepriklausomi žingsniai niekuomet negali pavykti idealiai. Tačiau per kelis dešimtmečius nuėjome labai toli ir šiandien esame vieni buvusio sovietinio bloko lyderių. Visomis prasmėmis.
Tiksliau, esame ne tik sovietinio bloko lyderiai. Jau galime girtis ir pasaulyje mus lyderiais darančiais pasiekimais bei technologijomis. Galime sau leisti dalinti patarimus bei mokyti aplinkinius apie įvairius dalykus.
Nors patys ne visuomet tai norime pripažinti. Dažnai norime skųstis, peikti valdžią, sistemą, gyvenimą. Nes negyvename taip, kaip svajojame gyventi.
Na, o kai kuriais atvejais ir taip, kaip priklausytų gyventi.
Tačiau tai tik dar viena perėjimo į laisvę stadija. Šiandien mūsų pagrindinė bėda (ir akivaizdžiai džiaugsmas) yra sparti integracija į Europą.
Vieniems tai yra laimė bei šventė, kitiems didelė baimė ir sunkumų šaltinis. Nes uždirba tie, kurie adaptuojasi greičiau arba atsiranda laiku ir vietoje. Kaip, pavyzdžiui, paslaugų centrų darbuotojai arba informacinių technologijų specialistai.
Bet vidutiniam žmogui, dirbančiam vietinėje rinkoje, o ypač vietinei rinkai, gali būti sunku. Dėl laisvos prekybos, iš užsienio ateinančios prekės yra sąlyginai brangios. O ir paslaugų sektorius po truputį pradeda orientuotis į vakarietiškas kainas. Kas verčia kainas judėti link Europoje įprastų pakankamai sparčiai.
Tuo tarpu su atlyginimais viskas trunka ilgiau. Nes dalis įmonių vis dar dirba išskirtinai tik Lietuvos arba Baltijos šalių rinkoje. Dėl ko jų produkcijos kainos yra žemesnės nei konkurentų vakarų Europoje. O net ir tie, kurie dirba su vakarais, dar vis mėgsta dempinguotis ir pardavinėti pigiau vien tam, kad galėtų gauti bent dalelę didelės rinkos.
Tokie verslo subjektai atlyginimo didinti iki Europos vidurkių neturi resursų. Pirkdamas žaliavas pasaulinėmis rinkos kainomis, o pardavinėdamas produktus su nuolaida, dirbantiesiems mokėti tiek pat, kiek panašias prekes pardavinėjantys brangiau, tiesiog negali.
Skaičiai taip neveikia.
Todėl ir atlyginimų augimas atsilieka. Nemaža dalis žmonių turi tenkintis žemesniais, nei Europoje už tokį pat darbą mokama, atlyginimais. O valstybiniame sektoriuje dirbantys kenčia tiek dėl sisteminių lūžių, tiek dėl šešėlio, tiek dėl kreivos mokestinės sistemos, tiek dėl neegzistuojančios ekonominės strateginės krypties.
Pergyventi šį raidos etapą nėra lengva. Tačiau taip veikia ekonominiai procesai ir nuo to nepabėgsi. Bet kuri valstybė, kurią šimtą metų laikė prispaudę atgrubnagiai benkartai, paprasčiausiai negali per naktį tapti tokia pat konkurencinga ir stipria, kokiomis per tą patį šimtmetį tapo laisvos buvusios.
Bet perėjimas ilgai netruks. Jau dabar mūsų atlyginimai panašėja į Europos. Jei prieš dešimt metų Jungtinėje Karalystėje ar Norvegijoje mokami pinigai atrodė kosminiai, šiandien vis didesnė dalis žmonių labai gerai pagalvoja, ar tikrai verta kažkur važiuoti. Nes atlyginimų asimiliacija, nors ir lėtai, bet vyksta.
Dar prieš penkis metus (ir mažiau) išvykstantieji pastoviai kartodavo magišką skaičių – tūkstantį eurų per mėnesį, – kuris tuo metu atrodė labai rimtas. Tačiau šiandien už tiek žmogų į darbą surasti nebėra lengva. Ypač, jei kalbame apie vidutinio ir aukštesnio lygio specialistus, net neskaičiuojant informacinių technologijų darbuotojų.
Vidutinės gyventojų pajamos, jei skaičiuosime ne tik atlyginimus, nuosaikiai ir užtikrintai auga. Žymiai greičiau nei vakarų Europos šalyse. Todėl, jei tempas išliks bent panašus, per ateinančius penkis metus mūsų gaunami atlyginimai bus tokie patys ar net didesni nei Europos vidurkis.
Tai yra neišvengiama ir taip tikrai nutiks. Turime tik laiko klausimą. Kuris priklausys nuo įstatymų bei politinių sprendimų, kurie procesą gali pagreitinti arba sulėtinti. Bet jo atsukti, realistiškai kalbant, negali.
Todėl jei šiandien gyventi atrodo sunku – taip ir yra. Nemažai daliai atlyginimų ir kainų skirtumas yra per didelis. Bet prisiminkite, kad tai yra laikina. Čia yra kaina, kurią mokame už laisvę ir galimybę jau greitai gyventi taip, kaip gyvena vakarai. Ir ta kaina yra tikrai maža, tik gyvenant būtent šiuo laikotarpiu viskas gali atrodyti blogai. Bet, jei žiūrėsime ne tik į šiandieną, vykstantys procesai tik reiškia, jog einame teisingu keliu ir jau greit tapsime tuo, kuo svajojome būti daug metų.
O tuomet galėsime toliau skųstis tais pačiais dalykais, kuriais skundžiamės dabar. Ką daro švedai, norvegai, anglai, vokiečiai ir absoliučiai visų pasaulio valstybių gyventojai. Nes pakankamai gerai nebūna niekad.