Pavyzdžiui, visiems dešimtmečiams kylanti idėja pagaminti labai daug pinigų ir juos išdalinti, idant visi būtų turtingi, yra būtent tokia. Teoriškai centrinis bankas galėtų, bet praktiškai egzistuoja daug niuansų, dėl kurių nepavyktų.
Panašiai atrodo ir dabar siūlomi vaučeriai. Teoriškai kaip ir dėliojasi, kaip ir neblogai atrodo, bet praktiškai, norint sėkmingai įdiegti, reikės bent jau mažo stebuklo.
Kas yra labai blogai. Nes įtikinti teoriškai geros idėjos autorių jos nesiimti yra žgerokai sudėtingiau, nei parodyti, kad teoriškai bloga idėja neveiks.
Siūlomų vaučerių logika, kiek kol kas galima rasti informacijos, yra labai paprasta. Tam tikras pajamas gaunantys gyventojai įgyja teisę nusipirkti kažkokį kiekį vaučerių.
Vaučeris yra pinigo ekvivalentas – kaip ir už eurus, už vaučerius gali pirkti prekes. Tik ne visiškai visas, o nustatytą prekių grupę. Be to, vaučerio perkamoji galia už euro didesnė. Nusipirkęs vaučerį už 7 eurus, gali prekių įgyti už 10.
Čia viskas aišku ir konkretu. Mažas pajamas gaunantys gyventojai gauna lengvatą įvairiems maisto produktams per vaučerių sistemą. Viskas skamba gerai, iki pradedi galvoti apie perdavimo kanalą. Ar tikrai būtent vaučeris yra geriausia idėja?
Pirmiausia, jei būsim labai techniški, vaučeris bendrąja prasme yra naujas pinigas. Tad Lietuva iš esmės pradėtų naujos kastruotos valiutos emisiją. Kas nėra būtinai blogai, jei tik ta valiuta neprigyja.
Žinoma, tokio įvykio tikimybė labai jau nedidelė. Tačiau papildomos kastruotos valiutos įvedimas atneša ir tam tikras monetarines bei politines rizikas. Kurių, ypač ilguoju laikotarpiu, valdyti nėra įmanoma.
Kitas aspektas yra tikslinė grupė, kuriai norima padėti. Pavadinkim ją, kaip AML direktyva liepia, galutiniu naudos gavėju. Skelbiama, kad vaučerių sistema turėtų palengvinti gyvenimą mažiausiai uždirbantiems. Kas, atsižvelgiant į pasiūlymus, yra bent jau labai arti tiesos. Bet tai nėra visa tiesa.
Vaučeriai padeda ne tik sunkiai gyvenantiems. Jie taip pat padeda ir tam tikroms verslo grupėms. Dar nežinoma kokioms, nes vaučerių sistema kol kas nenurodo, kur jais bus galima naudotis. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad mažmenininkai, kurie turės teisę priimti vaučerius, iš naujosios sistemos laimės daugiausiai.
Neturtingam žmogui teks keliauti iki pašto, pirkti vaučerį, važiuoti iki artimiausios į sąrašus įtrauktos parduotuvės. Tuo tarpu mažmenininkui nereikės daryti nieko, tik priimti naujuosius čekius ir džiaugtis augančia apyvarta.
Žiūrint paprastai ir atsižvelgiant į pastangas, reikalingas norint naudotis vaučeriu, yra akivaizdu, kad galutinis naudos gavėjas nėra mažas pajamas gaunantis žmogus.
Situaciją būtų galima apsukti. Tai yra sukurti elektroninę asmenų, kurie gauna vaučerius, duomenų bazę.
Kiekvieną mėnesį kiekvienam iš tų asmenų priskirti maksimalią vaučerių sumą, kurią tas asmuo privalės per 45 kalendorines dienas apmokėti e-banku, pašte, Perlo terminale ar bet kur kitur. Vaučeriai būtų išnaudojami specializuotose parduotuvėse, kurios privalėtų pagal asmens dokumentą vesti vaučerių panaudojimo apskaitą.
Tokiu atveju vaučerių apskaitos ir priežiūros funkcija pereitų prekybininkams. Žinoma, jie turėtų investuoti į minimalius IT resursus, kurie leistų tai daryti. Taip pat apmokyti darbuotojus. Tačiau iš to gautų akivaizdžios naudos, sutaupytų pensininkų jėgų ir laiko bei prisidėtų prie sistemos kūrimo ir administravimo.
Bet tokia paprasta alternatyva nėra siūloma. Visa administracinė, apskaitinė ir logistinė vaučerių įsigijimo ir panaudojimo dalis yra paliekama patiems žmonėms. Tuo tarpu prekybininkai keisti neturi nieko. Kas veda prie akivaizdžios naudos asimetrijos ir perdavimo kanalo kreivumo.
Kita vaučerių kaip perdavimo kanalo problema yra jų administracija. Istoriniu periodu, kai pavienės įmonės kuria save vairuojančius automobilius, daugkartinio panaudojimo raketas, planuoja keliones į Marsą, mes pristatome popierinių vaučerių, kuriuos galima atsiimti pašte, sistemą skirtą kovai su skurdu.
Popierinis vaučeris pašte yra pats bukiausias ir mažiausiai fantazijos reikalaujantis perdavimo kanalo pasirinkimas.
Kuris sako, kad niekam nerūpi, jog ir taip užsivertusios darbais pašto darbuotojos turės per dieną aptarnauti papildomą masę vaučerius pirkti norinčių žmonių. Kad tie vaučeriai potencialiai bus pametami, sušlaps, kitaip susigadins. Kad juos kažkur ir kažkam reikės spausdinti, fiziškai vežti iki kiekvieno kaimo, vėliau surinkti ir perdirbti.
Visa tai yra detalės. Bet būtent iš visų šių detalių susideda finansų ministro taip dažnai pabrėžiamas efektyvumas.
Popierinių vaučerių sistemoje efektyvumo, tęstinumo, ilgaamžiškumo ir šiaip jokios technologinės logikos nėra. Tad tikiuosi jog, kai pasiūlymas pateks finminui į rankas, jis lygiai taip pat sėkmingai jį išjuoks ir lieps perkelti viską į kompjuterį.
Dar viena vaučerių bėda yra pakankamai fundamentali. Vaučeriai yra tik gyventojų pajamų mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčių lengvata. Valstybė per vaučerius kompensuos arba GPM arba PVM.
Šiuo atveju gana akivaizdu, kad bus kompensuojamas PVM. Todėl kyla klausimas, ar tikrai būtina lipdyti naujas gremėzdiškas struktūras, jei viską galima padaryti tiesiogiai? Tiesa, klausimas retorinis, nes į jį prieš daugiau nei 700 metų atsakė V. Okamas.
Į visus žemiškesnius pasvarstymus leistis net nėra prasmės. Nes tikrai niekas dabar neatsakys į klausimą, kada tu tampi pakankamai turtingas, kad nebegalėtum naudotis vaučeriu ir kokia progresinė vaučerių sistema turėtų būti įvesta, kad žmonės neturėtų iniciatyvos fiktyviai mažinti oficialų darbo užmokestį.
Visi šie klausimai yra taktiniai. Į juos atsakymų ieškoti reikėtų tada, kai priimamas strateginis sprendimas. Tai yra nusprendžiama, kad popierinis vaučeris iš pašto yra optimaliausias perdavimo kanalas ir kovos su skurdu priemonė.
Kad nėra jokio kito efektyvesnio būdo tam pačiam tikslui pasiekti. Nes kol nepriimtas strateginis sprendimas, tol diskusijos apie taktines detales yra bevertės ir dažnai net kenksmingos.
Galiausiai, kas jau tikrai kelią pyktį, tai kelis kartus pakartotas pasakymas, jog žinoma, vaučeriai valstybei kainuos šimtą kitą milijonų, bet mes galime tai sau leisti. Galit, ar ne? O kai mokytojams reikia dešimties, tai nėra.
Nebūna ir kai gydytojai prašo. Atsiranda tik tada, kai reikia kažkiek padidint ūkininkų parduotuvių apyvartas, prispausdinant kažkokių popieriukų, kurie ir 2000 būtų atrodę kaip pernelyg archajiška priemonė, ir pasirinkt provincijoj balsų.
Būtent tai yra pikčiausia ir liūdniausia. Kad eilinį kartą norint per kreivą sistemą nusipirkti balsų, pinigų atsiranda. Tačiau kuomet pinigų reikia būtiniausiems strateginiams tikslams, dėl kurių per mažo finansavimo valstybės vystymasis tampa smarkiai apribotas, pinigų rasti neįmanoma. Aiškinti, kiek begalybių kartų naudingiau didinti atlyginimus mokytojams ir gydytojams, nei kurti idiotišką vaučerių sistemą, galima tą pačią begalybę kartų. Bet tai yra beprasmiška.
Nes mokytojai ir gydytojai nėra draugai ir pažįstami, tiekiantys burokus į specializuotas parduotuves. Be to jų nedaug, jie išsilavinę, tai vis tiek už mus nebalsuos. Imk, bėdžiau, vaučerį popierinį ir atsimink, kas tau jį davė!