Žinoma, kadangi pusę iš to šimto metų buvome okupuoti, vis geriau gyventi nėra sudėtinga. Nes bet kokia laisvė yra geresnė net už patį nuostabiausią kalėjimą.
Su kuo turbūt dalis žmonių nesutiktų, nes jiems svarbu ne galimybės, o fiksuotas periodinis davinys už fiktyvų darbą ir teisingą kalbėjimą, bet nėra ko apie juos galvoti ir gadintis šventinės nuotaikos. Visiems normaliems laisvė teikia vis daugiau džiaugsmo ir tai galime įrodyti per objektyvius faktus.
Prieš 24 metus, tai yra 1995 metais, Pasaulio banko duomenimis vienam gyventojui tenkantis metinis BVP Lietuvoje siekė 2168 JAV dolerius. Tai nebuvo geras ir malonus skaičius, nes tuo pačiu metu vidutinis pasaulio BVP gyventojui siekė 7173 JAV dolerius. Tad Lietuva iš 235 valstybių, tais metais pateikusių duomenis, buvo 111.
Kitaip sakant, dar prieš 24 metus buvome geriausiu atveju ties viduriu. Įtraukiant visas Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos valstybes, net tokias mažytes salas kaip Nauru. Kas iš esmės reiškia, jog lenkėme būtent trečiojo pasaulio valstybes, o su Europa ar Šiaurės Amerika lygintis net nesvajojome. Tiksliau svajojome, bet svajonės atrodė itin tolimos.
Per tuos metus Lietuvos ekonomika sparčiai augo. Gerokai sparčiau nei dauguma kitų pasaulio valstybių. Jei vidutinis BVP gyventojui pasaulyje per 24 metus augo nuo 7173 iki 13398 JAV dolerių (tai yra 87 proc.), tai Lietuvoje šio rodiklio augimas siekė 6,7 karto. Mūsų BVP vienam gyventojui šoko nuo 2 tūkstančių iki kone 17 tūkstančių JAV dolerių. Dėl ko sugebėjome aplenkti daugiau nei 50 valstybių ir 2017 už mus didesnį BVP gyventojui beturėjo 54 valstybės.
Taip, nuo Europos Sąjungos vidurkio atsiliekame beveik dvigubai. Tačiau dar 1995 metais atsilikome 9 kartus. Be to, lenkiame tokias valstybes kaip Vengrija, Rumunija, Portugalija ir beveik pasivijome Čekiją ir Slovėniją.
O jei peržiūrėsime Pasaulio banko klasifikatorių „Europa ir Centrinė Azija (neskaitant aukštų pajamų šalių)“, pastebėsime, kad šių šalių vidutinis BVP gyventojui yra tik 7947. Tad iš tikro jau esame pakankamai turtinga valstybė.
Tą galima pamatyti ir iš to, kaip keitėsi vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Tais pačiais 1995 metais vidutinis Lietuvos gyventojas negaudavo net 100 eurų per mėnesį. Įvertinus tai, kad nuo 1995 iki 2018 vidutinė infliacija Lietuvoje siekė ~5 proc., 100 tų dienų eurų yra lygu maždaug 350 šiandieninių.
Tad tais laikais vidutinį atlyginimą gaunantis asmuo galėdavo įsigyti mažiau prekių ir paslaugų, nei šiandien gali sau leisti minimalų atlyginimą arba vidutinę pensiją gaunantys.
Lyginant padėtį su kitomis sovietinio bloko šalimis, Lietuvoje atlyginimas yra panašus kaip Latvijoje ir apie 30 proc. mažesnis nei Estijoje.
Tačiau daugiau nei 30 proc. didesnis nei Rusijoje, daugiau nei dvigubai didesnis už Kazachstano, Gruzijos, Baltarusijos ar Armėnijos atlyginimą. Lietuvos gyventojai vidutiniškai uždirba tris kartus daugiau nei Azerbaidžano, Moldovos, Ukrainos gyventojai. Keturis–penkis kartus daugiau nei Turkmėnistane, Uzbekistane, Tadžikistane gyvenantys žmonės.
Nors prieš mažiau nei tris dešimtmečius buvome viena iš šių valstybių, šiandien su jais net lygintis nenorime. Ir pasakius, kad gyvename geriau už šių šalių gyventojus, daugelis atkirs – radai su kuo lyginti! Bet tai yra būtent tos valstybės, su kuriomis lygintis yra bent kažkiek logiška. Nes lygintis su Skandinavija ar Vokietija yra absoliučiai beprasmiška.
Vienintelis kiek liūdnesnis rodiklis yra gyventojų skaičiaus pokytis. 1995 metais jų Lietuvoje buvo 3,6 milijono, o šiandien yra 2,8 milijono. Todėl tai leidžia įvairiems populistams rėkauti, kad milijoną žmonių iš valstybės išvarėm.
Dėl ko dauguma likusiųjų gali tik labiau ir labiau džiaugtis. Nes nuo to laiko, kai dauguma bėgo nuo krizės ir ieškojo didesnio atlyginimo užsienyje, tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą paaugo maždaug 67 proc. Jos sukūrė tiek socialine bei finansine prasme gerų darbo vietų, tiek leido užsisukti begalei smulkių ir vidutinių verslų.
Todėl nemaža dalis tų, kurie nepabijojo iššūkių ir liko 2009–2010 metais čia, per tą laikotarpį susikūrė labai neblogą gyvenimą ir šiandien gali džiaugtis nuo Europos Sąjungos vidurkio menkai atsiliekančiais atlyginimais. Na, o specifinių sektorių atstovai šiandien jau yra įpratę gauti daugiau, nei gauna vidutinis europietis.
Šis įvairių nuostabių dalykų, nutikusių mums per 20–25 metus, sąrašas nėra baigtinis. Jį būtų galima tęsti dar ilgai. Nes paėmus beveik bet kokią statistiką ar skaičių pamatysime, kad gyventi Lietuvoje šiandien yra geriau ir lengviau nei bet kada iki šiol.
Net visiems verkiant dėl itin aukštų būsto kainų, paties būsto įperkamumas, matuojant, kiek vidutinių atlyginimų reikia vienam kvadratiniam metrui vidutinio būsto įsigyti, yra pats geriausias per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Kitaip sakant, šiandien būstą Lietuvoje įsigyti gali daugiau žmonių, nei bet kada iki šiol.
Visi objektyvūs faktai ir duomenys rodo tai, ką matome gatvėse. Žmonės yra vis laimingesni ir gyvena vis geriau. Dėl ko ne tik automobiliai gatvėse gerėja ir užimtumas visuose Druskininkų SPA nuolat siekia 99,9 proc., bet ir meilė savo valstybei bei noras švęsti jos gimtadienius tik auga. Aišku, galima rinktis to nematyti ir rasti prie ko prisikabinti. Kaip randa ir dalis Šveicarijos, Austrijos, Švedijos ar Norvegijos gyventojų.
Bet anksčiau nei vėliau besiskundžiantys taps absoliučia mažuma. Nes kritinė gyventojų masė pradeda suprasti, kad ne tik geografiškai ir teisiškai, bet ir ekonomiškai esame Europos valstybė. Tad kaltinti savo valstybę, o ne save, dėl realių ir išsigalvotų blogybių tampa vis kvailiau.