Mokesčiai nėra bauda ar duoklė. Mokesčiai užtikrina normalų visuomenės funkcionavimą ir tam tikra prasme apibrėžia visuomenę, jos ekonominius santykius. Pavyzdžiui, JAV mokestinė sistema labai puikiai atspindi individualizmą. Tuo tarpu Monakas viską susidėliojo taip, kad trauktų turtingiausius. O Skandinavijos šalys yra apie socialinį ir ekonominį solidarumą.
Nei viena sistema nėra gera pati iš savęs. Visos jos turi privalumų bei trūkumų. Bet geromis mokestinėmis sistemomis dažniausiai vadiname tas, kurios aiškiai parodo, ko valstybė ta sistema siekia.
Lietuvos mokesčių sistema vis dar yra apie nieką. Pažiūrėjus į ją, niekas negalėtų suprasti, ko šita šalis nori iš gyvenimo. Mes ne vieninteliai. Bet ir kalėjime sėdi ne vienas žmogus, tad prastas čia pasiteisinimas – mama, ir kiti taip darė, tai kodėl dabar aš kaltas?
Ypač strategiškai prasminga mokestinė sistema būtina mažoms ir ekonomiškai silpnesnėms šalims, kurios yra didesnės ekonominės sąjungos dalimi. Mes negalime konkuruoti su Vokietija savo ekonomikos ar pramonės dydžiu, todėl turime taikytis į tam tikras nišas ir tapti geriausiais jose. O siekiant šio tikslo, privalome turėti ir atitinkamą mokesčių sistemą, kuri padėtų link jo artėti, ne trukdytų.
Nueinanti valdžia tarsi turėjo tam tikrą mokestinės strategijos dalies viziją. Ne itin brandžią ar išbaigtą, bet vienos strategijos pusės viziją turėjo. Jie norėjo, jog Lietuvos regionai klestėtų iš miestų biudžetų, o paprastas žmogus gyventų oriai.
O iš ko turėjo klestėti miestai, idant galėtų klestėti regionai? Turbūt iš ekonominio augimo, iki regionai atsikels ir pradės suktis patys. Kadangi iki to regionų atsigavimo momento turėjo praeiti daug laiko, tai apie finalinę projekto stadiją niekas negalvojo. Nedori ir amoralūs miestų gyventojai privalėjo iki tol pakentėti.
Taip pat buvo daug socializmo apraiškų, dėl kurių paprastas žmogus galėtų jaustis oriu. Socializmą turėjo finansuoti augimas bei kreivi mokestiniai projektai, kurių geriausiai žinomi yra prekybos tinklų, bankų mokesčiai.
Pirmiausia būdavo padidinamos išlaidos (milijardas milijonui), tuomet jau einama kurti absurdiškų ir nelogiškų mokesčių toms išlaidoms dengti.
Visa tai greičiau reikėtų vadinti balaganu nei strategija. Bet tolima strategijos vizija buvo. Maždaug kaip ant sėdmaišio klaviatūrą barbenantis 21 metų jaunuolis turi aiškią strategiją, kur padės milijardus, gautus iš savo naujos programėlės (kuri dar net nepradėta kurti), tačiau nežino, iš ko generuos pajamas, taip ir praeita valdžia turėjo aiškias idėjas, kaip užtikrinti regionų klestėjimą bei orų doro (labai svarbu dorybė) piliečio gyvenimą, bet nelabai iš anksto žinojo, iš ko visą tą gėrį finansuoti.
Dėl teisybės pripažinkim, kad su COVID-19 atėjo ir DNR planas, kuris ateities pajamų augimo strategiją bent iš dalies paaiškina. Tačiau kadangi iš esmės visas šis planas finansuojamas iš skolintų eurų, pirmiausia juos reiks atiduoti, tada kalbėti apie socialinių projektų finansavimą iš ateities pajamų.
Savo esme regionų gaivinimas ir socializmo statymas nėra būtinai blogos strategijos. Protingas Skandinavijos socializmas kartu su mielais pietų Prancūzijos regionų kaimeliais, traukiančiais ordas turistų, būtų visai neblogas ateities scenarijus Lietuvai. Bet norint tai pasiekti, pirmiausia reikėtų žinoti, kad to sieki. O tuomet jau strategiškai link šių tikslų judėti, darant esmines reformas įvairiose srityse.
Todėl labai norėtųsi iš naujos valdžios sulautki logiškos mokestinės strategijos. Nes šiandieninė mūsų mokesčių sistema visiškai neatspindi Lietuvos realybės. Ji yra labai sudėtinga, pilna išlygų, lengvatų, apsunkinimų ir, kas blogiausia, nei skatinanti verslą, nei progresinė. Mūsų mokestinė sistema neturi jokios strateginės prasmės ar reikšmės. Tai tiesiog per ilgą laiką be jokio nuoseklumo lipdytas darinys, kurį visą reikėtų išdeginti napalmu ir ant plyno lauko statyti kažką veikiančio.
Dėl mokesčių sistemos sudėtingumo ir painumo naujus potencialius verslininkus mokestinė sistema gali bauginti. Žmogus, paskaitęs mokesčių įstatymus, gali pasijusti tiesiog nepakankamai kompetentingas ir nuspręsti kol kas nieko nedaryti. Aišku, jei tu nepradedi verslauti, nes bijai mokestinės sistemos, arba neuždirbi iš verslo, nes mokesčiai, tai tu asilas, ne mokesčiai kalti. Bet tai kita tema. Nepaisant, bet kokia sudėtinga sistema visuomet tarnauja kaip atgrasymo priemonė.
Galėtum sakyti, kad mūsų sistema neskatina verslo, nes dirbančiam žmogui yra palanki. Bet ta pati sistema yra savo esme regresinė.
Nors ir turime progresinius gyventojų pajamų mokesčio tarifus, jie yra visiškai neapgalvoti ir neišdirbti. Jie nepadeda nei surinkti ženkliai daugiau mokesčių, nei kažkuo pasitarnauja mažiausias pajamas gaunantiems, nei yra dažnai realiai pritaikomi ir yra labiau skirti bausti aukštas pajamas gaunančius, nei realiai atlikti progresinių mokesčių paskirtį.
Todėl progresyvumas ne tik labai nominalus, tačiau ir socialiai nelogiškas.
Tiesiog baudžiami tie, kurie gauna aukštesnes pajamas ir nenori galvoti, kaip tas pajamas susioptimizuoti per kokį nors juridinį vienetą. O gaunantiems mažas pajams nuo to nei kiek nėra geriau ar lengviau.
Bendrai vien progresyvus GPM nieko nepasako apie realų sistemos progresyvumą. Nes, pavyzdžiui, PVM yra labai smarkiai regresnis mokestis. Jei uždirbi 600 ir 400 išleidi būtinosioms prekėms, tai maždaug 14% savo visų pajamų skiri PVM. Jei uždirbi 6 000 ir 1 000 išleidi būtinosioms prekėms, tai PVM skiri tik 3.5% savo pajamų.
Uždirbdamas 10 kartų daugiau, moki 4 kartus mažesnį mokestinį tarifą. Tad jei biudžeto didelė dalis surenkama iš PVM, jau galima sakyti, kad mokestinė sistema yra regresinė. Net nekreipiant dėmesio į kitas sistemos dalis.
Neefektyvumo ir keistumo pavyzdžių sistemoje begalybė.
Nuo individualios veiklos iki mažųjų bendrijų, iki įmonių reinvestuojamo pelno mokesčio apmokestinimo, investicinių sąskaitų privatiems asmenims nebuvimo – turime kreivų veidrodžių karalystę, kurioje tavo efektyvus mokestinis tarifas priklauso ne nuo to, kiek tu uždirbti, o nuo to, kiek gerai išmanai mokestinę sistemą ir kiek svertų turi gaunamas pajamas susidėlioti kuo efektyviau mokestine prasme.
Bet jokio tikslo visa sistema neturi. Vienintelis mokestinės sistemos tikslas yra rinkti mokesčius. Visi mokesčiai sudėti tarsi vienu ar kitu metu buvo prisiminta, kad va tie žmonės nelabai mokestine prasme apskaitomi, todėl kaip nors juos apmokestinkime.
O kodėl iš kažko mokesčius imti ir kodėl būtent tokius, atsakyti beveik neįmanoma. Nes atskiros sistemos dalys lipdomos tada, kai jų prireikia, nežiūrint į visumą.
Sistema, kurioje didžiąją dalį mokesčių sumoka silpniausi ir tie mokesčiai yra skirstomi tos dienos politikų prioritetų pagrindu, nėra sistema. Tikiuosi, naujoji valdžia turės drąsos ir valios imtis šio projekto bei sukurti mokesčių sistemos strategiją.