Svarbu užkabinti arba sukelti emociją. Susiek įvykį su neigiama emocija, pastiprink ir iškreipk realybę, palipdyk ant viršaus įvairių gandų, kurių epicentre bus mistinis (tik toje sąvokoje, tačiau realiai neegzistuojantis) priešas ir prašau – turi judėjimą. Kuriame JIE, tai yra stiprūs, viską valdantys, TAVE engiantys ir pikto norintys. O TU, kartu su MUMIS privalai kilti prieš juos į kovą. Nes TU (kaip ir MES) esi teisybės ir teisingumo pusėje.
Bendrai pati mechanika yra labai sena. Turbūt nuo kažko panašaus prasidėjo daugelis religijų, kultų, socialinių sambūrių. Tačiau būtent dabar tokiomis technologijomis naudotis itin lengva. Jei prieš šimtus metų turėdavai žodžiui skleisti per kaimus ir dykumas paleisti basą ilgaplaukį, šiandien užtenka Facebook‘e sukurti grupę. Kurioje bus kviečiama diskutuoti apie skiepų žalą ir lėktuvų leidžiamus chemtrailus, bei tuo pačiu metu kviečiama pasirašyti už Šustauską.
Prie melagingos informacijos prieiti itin lengva. Todėl labai lengva surasti lengvatikius, nuskriaustuosius, atstumtuosius ir norinčius tikėti subjektyvia realybe. Parduoti bet kokią žinutę paprasta, nes tikrai atsiras bent tūkstantis, kuris giliai širdyje ta žinute tikėti nori. O tas tūkstantis įtikins ir kitą tūkstantį, kurie tikėti norėjo mažiau, bet kad jau visi draugai tiki – vėliavą į rankas ir pirmyn į karą! Prieš Maximą, prieš Banką, prieš Reptiloidų kultą ir Farmacijos klaną!
Prieš ką kariauti nėra svarbu. Svarbu, kad priešas būtų didesnis už gyvenimą. Tada kova atrodo reikalinga, prasminga ir pateisinama.
Nėra keista, jog šiandien skleidžiamais mitais ir neteisybėmis apie 2008 metų finansų krizę tiki tiek daug žmonių. Nes bankų visi nemėgsta, todėl demonizuoti juos nėra sunku. Finansų pasaulį menkai kas supranta, todėl pasakoti realybės neatitinkančius faktus ir nuolatos iškreipti tą realybę itin lengva. Žmonės jaučiasi nuskriausti ir apgauti, todėl neigiamų emocijų per kraštus. Visi ingredientai geram mitui vietoje. Tad kodėl nepasinaudoti?
Pradžiai imame bankus ir sakome, kad jie išvedė kapitalą. Nors kapitalo niekas nevedė ir iš esmės tebuvo sustabdytas perteklinis skolinimas, bet tai nesvarbu. Realybė iškreipta ne tiek ir daug. Ar bankai tada skolino per daug ir per greit? Žinoma! Ar tai darė būtent skandinaviški bankai tik Lietuvoje? Tikrai ne. Visame pasaulyje visi bankai darė tą patį ir mūsų situacija savo esme nebuvo nei kiek kitokia nuo didžiosios dalies kitų pasaulio valstybių.
Tačiau kodėl tuomet Lietuvos, Latvijos ir Estijos BVP smuko taip smarkiai? Tai atrodo rimtas argumentas būtent skandinavų piktumui ir baisumui paremti ! Tačiau taip nėra. Jei paskaičiuosime, kaip staigiai kilo Baltijos šalių ekonomikos iki krizės, taps aišku, kodėl jos, procentaliai, krito daugiau, nei vakarų Europos valstybių ekonomikos.
Finansų pasaulyje visi žino, kad besivystančios valstybės, kaip ir tų valstybių finansų rinkos, per krizes krenta greičiau, nei išsivysčiusių. Nes besivystančios valstybės iki krizės auga žymiai sparčiau ir daugiau, todėl ir per krizes krenta greičiau. Tai yra šimtus metų stebima dinamika, kuri niekuomet nesikeičia.
Tad jei nestatysime vežimo prieš arklį ir klausimą formuluosime ne „kodėl būtent tada būtent pas mus“, o „ar panašios tendencijos įprastos istoriškai“, greitai taps aišku, kad nieko naujo po Saule nenutiko. Besivystančios valstybės nesuvaldė srautų iš užsienio ir gavo per kepenis. Kaip ir kiekvieną kartą iki tol, kaip ir kiekvieną kartą po to. Ar kažkas kaltas, jog nebuvome pakankamai išmintingi? Tiek pat, kiek visose kitose valstybėse per visą pasaulio istoriją.
Žinoma, visada gali apkaltinti kažką, kad nebuvo protingesnis už visus kitus pasaulyje. Bet tuomet gal ir save verta apkaltinti, kad gyvenime netapai E. Musk, J. Bezos ar D. Trump, o esi koks vadybininkas, nenusisekęs menininkas ar tik vienas iš mažos valstybės parlamento narių? Juk atlikus tam tikrus pasirinkimus gyvenime, kurių dėl išminties stokos kažkada neatlikai, šiandien viskas galėtų būti tiek smarkiai kitaip!
Skandinaviški bankai nebuvo nei geri, nei blogi. Jie godžiai skolino, tuomet apsišiko, pamatę likvidumo trūkumą, nustojo skolinti visai ir smarkiai prisidėjo prie mūsų ekonomikos disbalansų. Bet lygiai tas pats vyko visame pasaulyje. Ir kol anie mums skolino bei kol mes 10 metų sėkmingai statėme ekonomiką nuo nulio, besiskundžiančių nebuvo. Tik tada, kai balius baigėsi ir atėjo laikas išsiblaivyti atsirado nepatenkintų. Be to, niekas pinigų mums per jėgą nekišo. Gerą dešimtmetį sėmėme juos ir džiaugėmės, klausimų nekeldami. Kaip kiekviena besivystanti valstybė per visą pasaulio istoriją iki mūsų.
Skandinavų bankų piktumui ir kovos prieš juos būtinybei stiprinti reikalinga daugiau argumentų. Todėl sakoma, kad tai jie sukėlė krizę ir tuomet, ja pasinaudodami, brangiai skolino Lietuvai. Vėl, kaltinti kelis mažos kapitalizacijos ir šiaip pinigų, pasauliniais mastais skaičiuojant, neturinčius bankelius didžiausios pasaulio istorijoje finansinės krizės sukėlimu, yra stipru. Taip maždaug po pusantro litro degtinės septynias dienas iš eilės stipru.
Iš kitos pusės turbūt todėl ir naudojamas toks stiprus išėjimas, nes tie, kas juo patiki, gali patikėti ir antra dalimi. Jog tie bankai skolino Lietuvai pinigus. Tai ne, neskolino. Tik jų klientai pirko Lietuvos obligacijas ir pirko tam, kad būtų už ką pensijas, policininkų algas (khem khem) mokėti, ligonines ir gaisrines išlaikyti bei šiaip leisti valstybei funkcionuoti. Bankai čia tarnavo kaip atsiskaitymo agentas, kuris leido savo klientams skolinti pinigus Lietuvai už brangiai. Kodėl tik už brangiai? Nes taip jau veikia kapitalizmas – sprendžia tie, kas turi pinigų.
Ar galėjo tada Lietuva skolintis pigiau iš kokios didelės institucijos ? Taip, galėjo. Tačiau iš to naudos nebūtų buvę. Latvija skolinosi pigiau ir šiandien, daugeliu prasmių, yra ten pat, kur Lietuva. Mums nereikia spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Nereikia bandyti generuoti scenarijų, kuomet matuotumėme brangių, bet laisvai naudojamų pinigų privalumus bei trūkumus, ir juos lygintumėme su pigių, bet ant trumpo pavadžio ateinančių pinigų privalumais ir trūkumais.
Tai yra beprasmiai pratimai, nes realybė ir istorija eksperimentą padarė už mus. Lietuva ir Latvija – viena nuėjo vienu keliu, kita kitu. O šiandien jos abi yra lygiai ten pat. Todėl absoliučiai beprasmiška kelti šią temą tokio masto empirinio eksperimento akivaizdoje. Bet kokie teoriniai scenarijai yra prastesni už bandymą atliktą realybėje. Tai yra tiesiog kvaila ir profaniška.
Galiausiai yra keliamas VILIBOR lavonas. Tiems, kas supranta ir žino, ši tema yra turbūt pati kvailiausia. Nes VILIBOR skaičius negali būti nei teisingas, nei neteisingas. Tai buvo tiesiog Lietuvos ir lito rizikos atspindys, kurį perteikdavo kelios institucijos, kurios neturėdavo pilnos informacijos ir dažnai būdavo veikiamos emocijų. VILIBOR niekada negalėjo būti tikslus, kaip negalėjo būti teisingas.
Tačiau jei liepi žmogui sugalvoti skaičių nuo 1 iki 10, tuomet pagal tą skaičių priimi gyvenimo sprendimus, bet po metų žmogų nušauni už tai, kad sugalvojo ne tą skaičių, tai su tavim, o ne suskaičių sugalvojusiu, kažkas negerai. Vienintelė problema su VILIBOR gali būti ta, jog šios palūkanų normos buvo klastojamos specialiai. Tačiau tai yra nusikaltimas, kuriam įrodyti reikia tikrų įrodymų. Negalima sakyti, kad kažkas darė nusikaltimą ir tuomet nepateikti tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Taip teisinė demokratinė valstybė neveikia. Tai yra tiesiog šmeižtas.
Todėl kol nėra pateikta įrodymų, kažką kaltinti dėl VILIBOR yra beprasmiška. Taip pat sėkminga būtų kaltinti Hitlerį ir Staliną į pasaulį priėmusius daktarus, kurie anų nenugalabijo pirmomis gyvenimo sekundėmis. Tiesiog, a priori daugelio dalykų žinoti negali. Kaip ir negalėjai žinoti, koks VILIBOR yra pats geriausias. Jei kažkas būtų galėjęs ar galėtų, tas kažkas valdytų visus pasaulio pinigus, nes galėtų matyti ateitį. Bet tokių super galių neturi niekas.
Tačiau tai netrukdo formuoti mito, jog VILIBOR atnešė bankams pelno. Kas yra absoliuti netiesa ir melas. Bankai iš paskolų, dėl aukštesnio VILIBOR, uždirbo papildomai pinigų – tas tiesa. Tačiau tie pinigai (ir dar daugiau) nukeliavo indėlininkams, kurie tiems patiems bankams skolino už tą patį VILIBOR. Ir ne 6 mėnesių terminui, kaip NT paskolų turėtojai, o 3-5 metams. Ir ne 100 tūkstančių eurų, kaip paskolų turėtojai, o milijoninius indėlius.
Bankams VILIBOR pašokimas kainavo daug. Visomis prasmėmis. Ir būtent jie suvalgė didžiausią dalį palūkanų rizikos šoko. Tačiau tokie faktai trukdo gerai istorijai. Todėl kam jie reikalingi ir įdomūs ?
Skleidžiamus finansinius absurdus apie krizę, finansų rinkų dalyvius ir priežiūros instituciją galima vardinti be galo. Nes dauguma jų sukurti ne tam, kalbėtų apie tiesą. O tam, kad sukurtų gerą istoriją, kuri sukeltų stiprią emociją ir pajudintų žmones bei sukurtų MES prieš JUOS dinamiką.
Krizės tyrimas yra įdomus ir naudingas pratimas. Tačiau tyrimas nuo raganų medžioklės skiriasi. O tyrimas, kurio metu nuolat nuteka dezinformacija ir realybės neatitinkantys faktai jau nebėra tyrimas. Tad turbūt dar dešimt metų teks palaukti, kol realiai gausime kažko vertą krizės tyrimą ir naudingus pasiūlymus valstybei.
O tuo tarpu galime pagyventi post-truth pasaulyje, kuriame rinkimai ir vienadieniai bereikšmiai politiniai postai yra aukščiau visko.