Daugybinė pilietybė ir Lietuvos nacionalinis saugumas
Gerb. Rimvydas Valatka, kaip profesionalus istorikas, neleis man sumeluoti, kad prie Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. įtvirtinimo nemažai prisidėjo Jungtinės Valstijos, jų prezidento Thomas'o Woodrow Wilsono 14 punktų deklaracija.
Vieša paslaptis, kad deklaracijai atsirasti padėjo JAV piliečių, kilusių iš Rytų Europos (ypač lenkų, bet taip pat ir lietuvių) lobizmas. Vėliau, jau karo ir sovietų okupacijos metais Jungtinės Valstijos buvo nuosekliausia Lietuvos nepriklausomybės rėmėja laisvajame pasaulyje.
Už tokią JAV poziciją dėkingi turime būti ne tik JAV administracijai, bet ir JAV lietuviams, dešimtmečiais spaudusiems JAV pareigūnus neužmiršti Lietuvos laisvės bylos. Tūkstančiai lietuvių kilmės JAV piliečių rašė laiškus kongresmenams, keldami Lietuvos klausimą.
Amerikiečiai pragmatiškai suprato: rinkimuose svarbus kiekvienas balsas, todėl padėdami Lietuvai, tokie politikai užsitikrins lietuvių kilmės amerikiečių balsus.
Vėliau JAV lietuviai nemažai prisidėjo siekiant nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo, spaudimo sovietams dėl kariuomenės išvedimo bei Lietuvos priėmimo į NATO.
Deja, senoji dipukų karta jau traukiasi. O naujieji emigrantai nebegali padėti apginti Lietuvos interesų JAV administracijoje, nes… Lietuva jiems neleidžia įgyti antros (JAV) pilietybės.
Nebūdami JAV piliečiai šie asmenys nebegali tikėtis, kad į jų balsus atsižvelgs kongresmenai ir kiti pareigūnai. O kodėl turėtų – juk jie vis viena negalės balsuoti JAV rinkimuose ir taip atsidėkoti politikams, parėmusiems Lietuvos interesus.
Tad neturėtume per daug stebėtis, jei JAV politikoje Lietuva susilauks vis mažiau dėmesio. Natūralu, kad vis labiau įsigalės požiūris „America first“, užmirštant JAV įsipareigojimus Lietuvai.
Šiandien šimtai tūkstančių lietuvių gyvena ne tik JAV, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur.
Tapę dvigubais Lietuvos ir savo gyvenamų šalių piliečiais tokie asmenys įgytų galimybes balsuoti tų šalių rinkimuose ir savo balsais paremti Lietuvai draugiškus politikus.
Taip pat turėtume šimtus tūkstančių potencialių peticijų pasirašinėtojų, pvz., „Nord Stream 2“ reikalu.
Esant šimtatūkstantiniam Vokietijos lietuvių (turinčių teisę balsuoti ir Bundestago rinkimuose) spaudimui, vokiečiams daug sudėtingiau būtų palaikyti tokius projektus kaip „Nord Stream 2“. Bet pati Lietuva atima iš Vokietijos lietuvių šį efektyvų poveikio instrumentą, neleisdama paskutinės bangos emigrantams tapti dvigubais piliečiais ir tokiu būdu daryti spaudimą Vokietijos vyriausybei.
Būtent užsienio lietuviai, tapę savo gyvenamų šalių piliečiais savo aktyviu balsavimu rinkimuose galėtų padėti užtikrinti, kad, pvz., NATO įsipareigojimai Lietuvai esant reikalui tikrai bus įvykdyti.
Kai kurie jų galbūt ateityje patys taps tų šaliu politikais (kaip lietuvių kilmės JAV kongresmenas Johnas Simkus), patys formuodami tų šalių politiką Lietuvos atžvilgiu ir tokiu būdu pasitarnaus savo istorinei Tėvynei.
Lietuva turėtų nepamiršti, kad net ir tapęs kitos valstybės piliečiu lietuvis liks lietuviu ir Lietuvos patriotu ir vargu ar balsuos už Lietuvai priešiškas (ar jos reikalams abejingas) politines jėgas. Tokiu būdu daugybinė pilietybė pasitarnaus Lietuvos saugumui.
Daugybinė pilietybė ir tarnyba kariuomenėje
Kitas daugybinės pilietybės kritikų „argumentas“ – neaišku, kurioje valstybėje dvigubi piliečiai turėtų atlikti karinę tarnybą.
Iš tikrųjų, tarptautinė teisė į šį klausimą yra atsakiusi jau senokai. Dvi ar daugiau pilietybes turintys asmenys paprastai karinę (ar kitokia privalomą) tarnybą atlieka vienoje valstybėje, kur realiai gyveno per savo 18 gimtadienį. Paprasta ir aišku.
Tokia sistema gali būti labai naudinga Lietuvai. Šauktinių tarnybos tikslas – paruošti asmenį valstybės gynybai, apmokyti jį karo meno. Todėl Lietuvos gynybos ministras turėtų net skatinti lietuvius tarnauti kitų ES ir NATO šalių kariuomenėse bei stropiai vesti tokių karių registrą.
Lietuvis, turintis patirties, tarkime, Vokietijos kariuomenėje, būtų puikus kitų Lietuvos karių mokytojas naudotis vokiškais ginklais. Kita vertus, toks asmuo, kaip iš vidaus pažįstantis sąjungininkų kariuomenę, gerai mokantis jų kalbą, būtų puikus pagalbininkas ryšiams su Vokietijos kariuomene.
Galiausiai, niekas Lietuvai nesutrukdytų tokio asmens mobilizuoti į Lietuvos kariuomenę esant reikalui. Nereikia baimintis galimo nelojalumo: patriotiškai nusiteikęs Lietuvos karys ras kelią į Lietuvą net ir vilkėdamas kitos kariuomenės uniformą. O bailių ir dezertyrų iš prigimties lietuviškas pasas neprivers stoti į Lietuvos kariuomenę.
Neužmirškime, kad toks Lietuvos pilietis karo meno būtų apmokytas mūsų sąjungininkų lėšomis, neišleidžiant nė cento mūsų mokesčių mokėtojų pinigų.
Daugybinė pilietybė ir mokesčiai
Mokesčiai ir pilietybė beveik niekada nėra susiję. Mokesčiai iš principo yra mokami tenai, kur uždirbamos apmokestinamosios pajamos. Ir visiškai nesvarbu, kokia mokesčių mokėtojų pilietybė. Būtent taip labai aiškiai nustato tarptautinio apmokestinimo taisyklės
Tarkime, gerb. R. Valatka nuspręstų išvykti į saulėtąją Ispaniją dėstyti istoriją Madrido universitete. Tokiu atveju jis nuo pat išvykimo dienos taptų Ispanijos mokesčių mokėtoju ir jo pajamos (bent jau ta dalis, kuri uždirbta Ispanijoje) būtų apmokestinamos Ispanijoje pagal tos šalies taisykles. Ir pono R. Valatkos pilietybė tokiu atveju neturėtų jokios reikšmės: Ispanija ir praktiškai visos šalys iš principo apmokestina visas pajamas (bent jau uždirbtas jų teritorijoje), nepriklausomai nuo mokesčių mokėtojų pilietybės.
Todėl daugybinės pilietybės įteisinimas niekaip nepaveiks Lietuvos biudžeto, nei sumažins iš mokesčių gaunamas pajamas.
Lietuvos pilietybes kuriozai
Oficialiai teigiama, kad Lietuvoje daugybinė pilietybė leidžiama tik labai retais („išimtiniais“) atvejais, tarkime, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvai asmenims.
Tačiau įstatymas numato bent dešimtį tokių „išimtinių“ atvejų. Dvigubą pilietybę leidžiama turėti visiems, kas iš Lietuvos išvyko iki 1990 m. kovo 11 d. ir tokių asmenų palikuonims iki proanūkių kartos imtinai.
Paprastai tokie asmenys Lietuvos piliečiais tampa pilietybės atkūrimo būdu. Tai reiškia, iš būsimųjų Lietuvos piliečių nereikalaujama nei mokėti (ar bent jau suprasti) lietuviškai, nei turėti kokių nors faktinių ryšių su šiandienine Lietuva (ar bent jau fiziškai būti apsilankius Lietuvoje).
Dar daugiau – tokiems asmenims nereikia nei įrodinėti savo pragyvenimo šaltinių, nei kriminalinės praeities nebuvimo.
Kitaip tariant, Rusijos kriminalinis autoritetas, praleidęs didelę dalį gyvenimo kalėjimuose ir lageriuose bei gyvenime neuždirbęs teisėtu būdu nė vieno euro gali mėginti (pvz., suklastojęs kilmės dokumentus) tapti Lietuvos (ir kartu – ES) piliečiu.
Kyla klausimas, kaip toks lietuviškai nemokantis (ir šiandieninės Lietuvos visiškai nepažįstantis) „pilietis“ atliks savo pareigas, pvz., tarnaus Lietuvos kariuomenėje.
Nepamirškime, kad 1918–1940 m. laikotarpiu iš Lietuvos išvyko daugiau nei milijonas piliečių (tai oficialūs duomenys).
Gerb. R. Valatka, kaip profesionalus istorikas, taip pat neleis man sumeluoti, jog karo ir pokario metu Lietuva neteko dar apie milijoną gyventojų.
Tad planetoje gyvena apie keletą milijonų potencialių dvigubų Lietuvos piliečių.
Oficiali statistika patvirtina šiuos duomenis: kasmet keletui tūkstančių asmenų atkuriama LR pilietybė (dominuoja asmenys iš Pietų Afrikos, Izraelio, JAV). Šiandien yra apie dvidešimt tris tūkstančius dvigubų piliečių.
Šiems asmenims nėra jokių kliūčių kartu būti Lietuvos ir bet kokios kitos pasaulio valstybės (pvz., Rusijos, Irano, Sirijos, Šiaures Korėjos…) piliečiu. Dar daugiau, pilietybės įstatyme nesant aiškaus apibrėžimo, tokie asmenys gali būti kartu Lietuvos ir tokių nepripažintų darinių kaip Donbasas, Padniestrė ar Abchazija piliečiu.
Kitaip tariant, galimybė teisėtai būti dvigubu piliečiu Lietuvoje apsprendžia beveik vien tik asmens kilmė:
• Superprivilegijuota grupė: asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę bei iš Lietuvos išvykę prieš 1990 m. kovo 11 d. (arba jų palikuonys) gali be problemų atkurti Lietuvos pilietybę ir būti dvigubais piliečiais, nepriklausomai nuo lietuvių kalbos mokėjimo, faktinių ryšių su šiandienine Lietuva, teistumo ar pragyvenimo šaltinio turėjimo. Tai yra didžiausia asmenų (kuriems leista būti dvigubais piliečiais) grupė, vadovaujantis oficialiais skaičiais, tokių asmenų pasaulyje gali būti apie keletą milijonų.
• Mažiau privilegijuota grupė: tai asmenys, galintys kartu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu dėl jų statuso, susijusio su gimimu, įvaikinimu, santuoka, pilietybės suteikimu išimties tvarka, pabėgėlio statusu. Priklausomai nuo individualių aplinkybių, jie gali įgyti Lietuvos pilietybę išpildę tam tikras sąlygas. Pvz., iš asmens siekiančio Lietuvos pilietybės natūralizacijos tvarka reikalaujama 10 metų gyventi Lietuvoje, tuo tarpu iš asmens siekiančio Lietuvos pilietybės susituokus su Lietuvos piliečiu, tereikalaujama, kad toks asmuo tik turėtų teisę gyventi Lietuvoje (bet ne realiai joje gyventų). Tai nedidelė grupė, kiekvienas atvejis gana individualus.
• Neprivilegijuota grupė: tai didžiausia pagal skaičių LR piliečių grupė, kuria sudaro visi asmenys, išvykę iš Lietuvos tik po 1990 m. kovo 11 d. Šiems piliečiams nėra leidžiama kartu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu. Tokie LR piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę, automatiškai praranda LR pilietybę.
Todėl LR pilietybės įstatymas faktiškai skirto Lietuvos piliečius į kastas (labiau ir mažiau privilegijuotas), priklausomai nuo asmenų kilmės.
Daugybinė pilietybė ir grėsmė iš Rytų
Šiandien pati Lietuva oficialiai leidžia dešimtims tūkstančių savo piliečių kartu turėti ir rusišką pasą. Tad prireikus dingsties konfliktui, tokių dvigubų piliečių gynyba galėtu būti pretekstas agresyviems veiksmams. Kita vertus, tokia dingstis galėtų atsirasti ir nebūtinai ryšium su daugybine pilietybe, pvz., tariama tautinėms mažumoms priklausančių Lietuvos piliečių diskriminacija.
Nepamirškime, kad tarpukario Lietuvos įstatymai iš principo neleido kartu būti Lietuvos ir SSRS piliečiu. Tačiau toks draudimas neišgelbėjo nuo okupacijos.
Tad daugybinės pilietybės draudimas niekaip neapsaugo nuo grėsmių nacionaliniam saugumui. Tad neverta baimintis, kad dėl daugybinės pilietybės įteisinimo išaugs grėsmės mūsų nepriklausomybei. Priešingai, – užsienio lietuviai, tapę dvigubais Lietuvos ir savo gyvenamų šalių piliečiais galėtu būti puikiais Lietuvos reikalų lobistais ir advokatais savo gyvenamose šalyse, taip prisidėdami prie mūsų krašto saugumo.
