T. Reves. Diletantiškos diskusijos apie homoseksualumą

Jau kurį laiką viešoje erdvėje seku viešąjį diskursą, kurį plėtoja filologė ir žurnalistė Liudvika Pociūnienė. Tiesą sakant, norėjosi straipsniu atsakyti į ankstesnius jos viešus komentarus, tačiau dėl laiko stokos to nepadariau. Džiaugiuosi, kad ir be manęs atsirado tokių žmonių, kaip Rasa Navickaitė, kurie pasistengė, kad į šiaip jau diletantiškus L. Pociūnienės straipsnius būtų atsakoma, nes priešingu atveju atrodytų, kad su ja visi sutinka.

Šįkart Liudvika Pociūnienė ir vėl parašė straipsnį apie taip jai rūpimas seksualines mažumas – tiksliau tai buvo atsakas į Rasos Navickaitės straipsnį. Kadangi savo straipsnyje autorė išdrįso liberalizmą prilyginti komunizmui, negalėjau susilaikyti neparašęs atsakymo į pastarąjį straipsnį. 

Turbūt daugumai kritiškai mąstančių žmonių, Liudvikos Pociūnienės straipsnis atrodytų vienas kitam prieštaraujančių minčių kratinys. Pavyzdžiui, autorė neabejotinai naudojasi labai senais LGBT teisių oponentų argumentais, kurių naudojimas šių dienų kontekste laikytinas mažų mažiausiai homofobijos ar bent jau heteroseksizmo požymiu. Tarkim, pseudomokslinių argumentų pateikimu kaltinama autorė siūlo pasidomėti, kaip homoseksualumas buvo išbrauktas iš JAV psichinių ligų klasifikatoriaus. O aš tai poniai Pociūnienei pasiūlyčiau pirmiausiai pasidomėti, kokiu būdu homoseksualumas pateko į tą psichinių ligų sąrašą. Autorė greičiausiai mano, kad homoseksualumas tame sąraše buvo amžinai. Norėčiau priminti autorei, kad ilgą laiką maždaug iki XIX a. homoseksualumas buvo laikomas ne liga, o nusikalstamu elgesiu (tiesa sakant, kai kuriose pasaulio šalyse tokia nuostata vis dar gyvuoja). XIX amžiuje atsiradęs psichologijos mokslas automatiškai (tiesa, irgi ne visi psichologai) – be jokių mokslinių tyrimų, remiantis tik sociokultūrinėmis normomis ir prietarais, traktavo homoseksualumą kaip nenormalų seksualinį elgesį. 

Tomas Reves

Homoseksualumas psichinių ligų klasifikatoriuje atsidūrė be jokio mokslinio pagrindimo, ir taip pat sėkmingai iš jo buvo pašalintas, nes buvo susiprasta, kad homoseksualumo buvimas tame sąraše yra moksliškai nepagrįstas.

Tad homoseksualumas minėtame psichinių ligų klasifikatoriuje atsidūrė be jokio mokslinio pagrindimo, ir taip pat sėkmingai iš jo buvo pašalintas, nes buvo susiprasta, kad homoseksualumo buvimas tame sąraše yra moksliškai nepagrįstas. Kad ir kaip bebūtų keista, autorė savo straipsniuose nesilaiko nuoseklios nuostatos, kad homoseksualumas – psichinis sutrikimas. Savo ankstesniame straipsnyje L. Pociūnienė kalbėdama apie homoseksualumą linksniuoja ir tokius žodžius, kaip „plataus masto socialinis eksperimentas”, ideologija. Čia jau autorės vien tik pseudomoksliškumu kaltinti neužtektų, nes čia dar prisideda įvairias sąmokslo teorijas menantys pasvarstymai, kad Europos Sąjunga ar šiaip supuvę Vakarai primeta žmonėms seksualinių mažumų ir vartotojiškos ideologijos prioritetus, kuriais siekiama labai smarkiai marginalizuoti šeimos įtaką – išvertus į žmonių kalbą verčia valstybes laikytis visuotinai priimtų žmogaus teisių, skatina lygybę ir nediskriminavimą. O tai tikrai baisi ideologija! Kaip jie drįsta mums primetinėti pagarbą kiekvienam žmogui?!

Savo naujausiame straipsnyje ji toliau plėtoja homoseksualumo, kaip ideologijos, teoriją. Autorė tą teoriją vysto užsipuldama liberalizmą. Ji cituoja kažkieno tai pasakytą frazę, kad „liberalizmas (bent jau kraštutinė jo forma, dar vadinama neoliberalizmu) ir komunizmas yra broliai dvyniai, kurie kartais dėl akių pasipeša, bet niekada neužmiršta savo bendrų šaknų.“ Autorė perfrazuoja garsų pasakymą, kad kiekvieno individo laisvė (anot autorės – „individo užgaidos”) baigiasi ten, kur prasideda kito individo laisvė („kito individo užgaidos”). 

Pripažindamas tai, kad autorė verda neapykanta liberalizmui, darau prielaidą, kad būtent tos neapykantos vedama ji prilygina liberalizmą komunizmui ir teigia, kad jų bendrumas – tai niekinantis požiūris į žmogaus orumą, kuris vienu atveju aukojamas individualizmui, o kitu – kolektyvizmui. Labai gaila, kad savo gražiai skambančių diletantiškų pafilosofavimų L. Pociūnienė toliau neplėtoja ir neargumentuoja, nes tikrai nelabai aišku, kur liberalizme ji mato niekinantį požiūrį į žmogaus orumą, kai individo teisės ir laisvės, įskantant ir prigimtinę teisę į orumą, yra vienos iš liberaliosios demokratijos pamatų. 

Tomas Reves

Jei būtų atsisakyta žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo principo, turėtume jau nebe liberaliąją demokratiją, stipriai autoritarines ar totalitarines šalis, tokias kaip Rusija, kurią, beje, kritikuoja ir L. Pociūnienė.

Vienintelis logiškas paaiškinimas, kodėl žmonės taip nemėgsta liberalizmo, tai nuomonių pliuralizmo neišvengiamumas. Daugelis pasaulio šalių jau gyvena liberaliose demokratijose, kuriose gerbiamos žmogaus teisės, įskaitant ir teisę reikšti savo nuomonę. Turbūt čia ir yra problema, kad ginčai įvairiais klausimais niekada nesibaigs, nes visos pusės kaltins viena kitą, kad jų nuomonės nepagrįstos. Bet nepaisant to, remiantis pagrindiniais liberaliosios demokratijos principais, būtina užtikrinti žmogaus teises ir laisves, įskaitant LGBT asmenų teises – teisę į orumą, privatų gyvenimą, lygybę, nediskriminavimą ir pan. Jei būtų atsisakyta žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo principo, turėtume jau nebe liberaliąją demokratiją, stipriai autoritarines ar totalitarines šalis, tokias kaip Rusija, kurią, beje, kritikuoja ir autorė. 

Grįžtant arčiau Liudvikos Pociūnienės straipsnio, ir jau artėjant į šio atsiliepimo pabaigą, verta dar kartą pabrėžti autorės nenuoseklumą. Autorės straipsnių kontekste, keistai atrodo jos bandymai išreikšti empatiją LGBT asmenims – ji stotų ginti žeminamą homoseksualų asmenį. Ji taip pat smerkia LGBT asmenų persekiojimą Rusijoje, nepalankiai atsiliepia apie Petrą Gražulį, pripažįsta, kad nuo smurto ar diskriminacijos nukentėjusiųjų (įskaitant ir LGBT asmenis) teisės Lietuvoje dar nėra tinkamai ginamos. Tai puikus požiūris, bet jis nelabai koreliuoja su kitais jos straipsniuose dėstomais dalykais.

Autorė teisi tikėdamasi, kad ją ir toliau kaltins pseudomoksliškumu, nes kitaip jos selektyvaus argumentavimo, kai iš konteksto paimti kokie nors faktai pakoreguojami ir pateikiami pagrįsti savo teiginiams, pavadinti neįmanoma. Daug nuosekliau būtų, jei autorė savo straipsniuose laikytųsi požiūrio, kad homoseksualumas – psichinis sutrikimas, nes dabar autorė nelabai apsisprendžia, ar tai psichinė liga, ar vis dėlto socialinis eksperimentas (kas reikštų, kad homoseksualumas socialiai konstruojamas, išmokstamas reiškinys). 

Rasa Navickaitė Liudviką Pociūnienę kaltino pseudomoksliškumu, o aš prie kaltinimų dar pridėčiau ir diletantiškumą. Autorės straipsnis puikus pavyzdys to, ką gauname, kai žmogus rašo apie tai ko nesupranta, arba tiksliau, kai jis galvoja, kad gerai supranta, o iš tikrųjų nesuprantu, kad nesupranta. Su tokiu rašymo potencialu autorė galėtų taip pat sėkmingai rašyti straipsnius apie genetiką ar Kanto filosofiją. O kam reikia išmanyti tuos dalykus, kai iš bendro išprusimo galima parašyti. Labai brandu.