aA
„Jokia religija, kurios aš nelaikau teisinga, negali man būti teisinga arba naudinga“, – garsiajame „Laiške apie toleranciją“ rašė Johnas Locke’as. Liberalizmo filosofijos kūrėjas, suformulavęs pagrindinius demokratijos ir liberalios konstitucinės valstybės, kuri remiasi tolerancija ir ją garantuojančiais įstatymais, principus, suprato, kad individo laisvė nebus užtikrinta tol, kol religija, nesvarbu, kokia, diktuos savo valią jam kaip piliečiui ir Dievo vardu nustatinės moralinę jo vertę.
© Vida Press

Perfrazuojant ir pratęsiant Locke’o mintį, galima ją sukonkretinti: jokia religija, kurios aš nelaikau teisinga, negali man būti teisinga ir naudinga, ypač tuo atveju, jei tos religijos išpažinėjai savo Dievo vardu griebiasi teroro ir žudo žmones.

Europos Sąjungoje, kurioje Bažnyčia (taigi, ir Mečetė) yra atskirta nuo valstybės, o jos piliečiai laisva valia gali apsispręsti dėl tikėjimo, pasirinkdami arba jį, arba ateizmą, Locke’o citata itin svarbi, nes pabrėžia individo laisvę rinktis tai, ką jis laiko teisinga savo asmenine nuožiūra. Jei tam tikra religija individui neatrodo teisinga, jis visiškai laisvas jos atsisakyti. Laisvė atsisakyti gali būti išreiškiama argumentais, atsakančiais į klausimą, kodėl atsisakoma. Bet pasaulietinėje Europos Sąjungoje, kurioje aukščiausią galią turi Konstitucija, o ne Dievas (kaip aukščiausiasis autoritetas), pilietinė laisvė leidžia atsisakyti net pačios argumentacijos, nereikia pateikti jokio pasiaiškinimo dėl bet kokios religijos.

Pilietis yra laisvas rinktis bet kurią iš religijų, kaip ir laisvas rinktis ateizmą arba agnosticizmą. Locke’as šią teisę laikė pamatine, nes XVIII amžiuje ekskomunikuotas asmuo būdavo pasmerkiamas, o valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios suteikė individui teisę likti visaverčiam piliečiui net ir po religinės ekskomunikos. Mūsų laikais ekskomunika nepraktikuojama, bent jau Krikščionių bažnyčia to nedaro, tačiau individo apsisprendimo laisvę vis tiek garantuoja būtent valstybės ir religinės institucijos atskyrimas.

Kad Europos šalys, ypač Vokietija, Olandija, Prancūzija, Belgija, patiria kultūrinę, religinę ir net politinę islamizaciją, rodo tokių partijų kaip Olandijos DENK atsiradimas. Vienareikšmiškai aišku, kad islamą savo noru pasirenka tie, kurie šią religiją laiko teisinga ir naudinga. Tai reiškia, kad tie, kurie šią religiją laiko neteisinga ir nenaudinga, savo noru jos atsisako. Šis atsisakymas yra liberaliosios Europos Sąjungos vertybė, kurią labiau nei bet kas kitas turėtų ginti liberalūs intelektualai. Tačiau susidaro įspūdis, kad jie to nedaro, esą priešintis Europos islamizacijai negalima, nes musulmonai įneša daugiau multikultūrinės įvairovės. Taip patenkama į moralinius spąstus. Pasipriešinimo vedliais tampa radikalai, tokie kaip vokiečių „Pegida“, prancūzų Nacionalinis frontas. Europos liberalai, pabrėžtinai drąsūs, kritiški Katalikų bažnyčios konservatyvumo atžvilgiu, ištižo, išvydę islamiškąją Mečetę, nes jos nariai yra imigrantai, o kritikuoti juos liberaliam diskursui nepriimtina. Politiškai korektiška kalba sukonstruota taip, kad kritiškas požiūris į atvykėlius iškart pakvimpa ksenofobija, – šitaip ksenofobija buvo susieta su islamofobija. Iš baimės, kad pateks į moralinius spąstus, švietėjiška antiklerikalinė tradicija apsiribojo vien katalikybės kritika (juk protestantiškosios srovės pakankamai liberalios, ypač kai kurios).

Islamą savo noru pasirenka tie, kurie šią religiją laiko teisinga ir naudinga. Tai reiškia, kad tie, kurie šią religiją laiko neteisinga ir nenaudinga, savo noru jos atsisako. Šis atsisakymas yra liberaliosios ES vertybė, kurią labiau nei bet kas kitas turėtų ginti liberalūs intelektualai. Tačiau susidaro įspūdis, kad jie to nedaro, esą priešintis Europos islamizacijai negalima, nes musulmonai įneša daugiau multikultūrinės įvairovės.
Tomas Kavaliauskas

Kita vertus, absoliutinti šios tezės nevertėtų. Prancūzijos reikalavimas, kad viešojo sektoriaus darbuotojai nedemonstruotų religinės atributikos, rodo pasipriešinimą islamizacijai valstybės lygmeniu, stengiantis išsaugoti liberalios šalies statusą. „Charlie Hebdo“ karikatūros irgi išreiškė sekuliaraus požiūrio laisvę.

Įdomus faktas, kad liberalas par excellence, be kompromisų gynęs žmogaus teises, šviesaus atminimo Leonidas Donskis vis dėlto nepraleido pro pirštus kultūrinės ir politinės islamizacijos pavojaus. Jis parašė provokuojančią esė „Pasidavimas ir Europos savižudybė?“ Ši provokacija Lietuvoje nesulaukė atgarsio, nes, matyt, liberalas par excellence taip rašyti negalėjo. Taip rašo tik „kitokie“. O juk vien pavadinimas pataiko tiesiai į dešimtuką – „Pasidavimas ir Europos savižudybė?“

Tomas Kavaliauskas
Tomas Kavaliauskas
© DELFI (R. Achmedovo nuotr.)

Aptardamas prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romaną „Pasidavimas“ (Soumission), Donskis aiškiai pripažino, kad aktyvi Europos islamizacija ir civilizacinė sekuliarios Europos žūtis yra susijusios. Susižavėjęs grožinės literatūros kūriniu, akimirkai atsisakė paklusti politiškai korektiškam diskursui (tai nereiškia, kad kituose pasisakymuose, ypač interviu „Donskio mintys skamba ir po filosofo mirties“, kuriame siūloma priimti 100 tūkstančių pabėgėlių Lietuvoje, buvo plėtojama tokia pati linija) ir prabilo klasikinio liberalo žodžiais. O jie tokie:

„Nedaug kas žino, kad jo [M. Houellebecqo] būta kontininko – sociologijos mokslo tėvo ir pozityvizmo kūrėjo Auguste’o Comte’o vėlesnėje gyvenimo pakopoje išpažintos sekuliarios religijos (žmoniškumo religijos) pasekėjo. Štai iš kur toks Houellebecqo dėmesys religijai ir jos erzacams modernioje visuomenėje – mat jis pats jaunystėje pamėgino gyventi Comte’o sekuliariojo tikėjimo principu „gyventi kitiems“ (vivre pour autrui) – iš čia, beje, ir altruizmo terminas, kuriam pamatus paklojo Comte’as. [...] Du dalykai šiame romane išties sociologiškai ir filosofiškai vertingi (neminiu literatūros – ji niekada neišsitenka sąvokose, konstrukcijose, idėjose ir įžvalgose). Visų pirma, ne kokios kitos, o Švietimo ministerijos užvaldymas – ypač žinant, kad dabartinės Prancūzijos mokyklos yra pats tikriausias politinio mūšio laukas. Ir tai atėjo ilgam. „Ekonomika ir ta pati politika yra tik akių dūmimas: kas kontroliuoja vaikus, tas kontroliuoja ateitį“ („Pasidavimas“, p. 79). [...] Taip, būtent pasidavimas – romano vertimas tikslus, nes būtent toks šio žodžio semantinis laukas yra peržaidžiamas jame (šiaip jau islamas siūlytų kertinę nuolankumo ir atsidavimo, o ne pasidavimo sąvoką). Didingos kultūros kapituliacija prieš kovingą religiją, kuri nebėra sava, bet kuri kone tobulai prisitaiko prie politinės katastrofos – šiuolaikinės Europos politinės klasės. Kaip pasakytų Arnoldas J. Toynbee, civilizacijos nusižudo pačios. Europa – ne išimtis.“ (1)

Nerandu tinkamesnio pavadinimo savo tekstui už šią citatą: „Civilizacijos nusižudo pačios.“

Europos liberalai, pabrėžtinai drąsūs, kritiški Katalikų bažnyčios konservatyvumo atžvilgiu, ištižo, išvydę islamiškąją Mečetę, nes jos nariai yra imigrantai, o kritikuoti juos liberaliam diskursui nepriimtina.
Tomas Kavaliauskas

Pritardamas Kristinos Sabaliauskaitės antikine retorika persmelktiems žodžiams, kad iš Leonido Donskio rankų „netikėtai iškrito prometėjiškas fakelas“, todėl „mūsų pareiga yra bandyti susirinkti bent to fakelo žiežirbas“, „kiekvienam mėginant įpūsti iš jų gėrio, grožio ir tiesos ugnį bei šviesą, nešti ir skleisti toliau“,(2) manau, viena iš pagrindinių to fakelo žiežirbų yra liberalios humanistinės Europos vertybių gynimas.

Ginant šias vertybes, reikėtų klausti, kokia bus mūsų gyvenimo politika (gyvenimo būdas ir teisės, užtikrintos jas remiančių institucijų, kaip tą suformulavo Anthony’s Giddensas);(3) kokia bus ideologija (vertybių rinkinys, praktikuojamas socialinėje aplinkoje, pasak Louis Dumont’o);(4) kokia bus mūsų moralizuojanti kultūra, kaip ją apibrėžė Vytautas Kavolis.(5)

Šiuo metu turime mažą, bet pilietiškai ir multikultūriškai pavyzdingą, šiltą sunitų musulmonų bendruomenę – tai Lietuvos totoriai. Ši bendruomenė yra tokio taikaus sambūvio pavyzdys, kad už ją privalome stoti mūru, jei kas nors imtų jos adresu laidyti stereotipinius priekaištus. Trakuose totorių ir karaimų (nors šie yra kitos religijos) paveldas taip civilizuotai integruotas, kad jau tapęs neatsiejama valstybės dalimi.

Galbūt ne visi žino, kad Kauno karininkų ramovėje kartą per metus totoriai vaišina valgiais ir taure brendžio šachmatininkus, susirenkančius pagerbti šachmatų meistro Romualdo Makavecko atminimą. Per šią iškilaus asmens paminėjimo šventę lietuvių ir totorių bendravimas šiltesnis, natūralesnis, negu kai kuriais atvejais būna lietuvių ir latvių, lietuvių ir rusų, lietuvių ir lenkų santykiai.

. Iš baimės, kad pateks į moralinius spąstus, švietėjiška antiklerikalinė tradicija apsiribojo vien katalikybės kritika (juk protestantiškosios srovės pakankamai liberalios, ypač kai kurios).
Tomas Kavaliauskas

Kasmet pavasario semestrą dėstau prancūzų studentams, kurie pagal „Erasmus“ programą atvyksta mokytis ir pažinti Lietuvos, tarp jų būna ir musulmonų, smalsių, draugiškų, geranoriškų. Nepakartojamą įspūdį padarė paryžietė musulmonė, kilusi iš Tuniso. Jos prancūzų kalbos pamokos Kauno žurnalistų kavinės vidinio kiemelio pavėsinėje linksmai tęsdavosi vakarėliuose, nors ji nevartoja net giros dėl ten esančio 0,1 proc. alkoholio, o sekuliarūs prancūzai jokių linksmybių neįsivaizduoja be vyno… Jos tolerancija taip skiriasi nuo islamo džihadistų liejamos nuodingos neapykantos, kad sunku net patikėti, jog tai tos pačios religijos, to paties Alacho išpažinėjai.

Todėl tikslumo dėlei pasakytina, kad šioje esė, beje, kaip ir ankstesnėje „Žmogaus teisių tragedija po Nicos palmių šakelėmis“, mano kritika ir ironija nukreipta išimtinai radikalizuotų musulmonų, džihadistų atžvilgiu, tačiau taikoma ir toms „inkognito grupelėms“, kurios, spekuliuodamos universaliomis žmogaus teisėmis, purena dirvą terorui Europos miestuose, savo terpėje ugdydamos naujus savižudžius. Kritikos strėlės turėtų lėkti ir į tas institucijas, kurios leidžia tokioms terpėms egzistuoti.

***

„Etika iš esmės yra mokslas ne apie tai, kaip mes turime p a s i d a r y t i laimingi, bet apie tai, kaip mes turime tapti v e r t i laimės. [...] Kiekvienas vertumas priklauso nuo dorovingo elgesio“,(6) – rašė Immanuelis Kantas, oponuodamas utilitaristinei naudos etikai, teigiančiai, kad moralu tai, kas naudinga, tai, kas „apsimoka“. Jei pripažįstame, kad žmogus tampa vertas laimės ir visos teisės jam suteikiamos tik tada, kai jis atlieka savo pilietinę pareigą sociumui, valstybei, konkrečiai bendruomenei, tai kaip galima tas pačias teises suteikti džihadistams, sėjantiems mirtį? Ar reikia piršti žmogaus teises tiems, kurie jų ne tik kad nepripažįsta, nes jos kilusios iš humanistinės sekuliarios, taigi, „bedieviškos“ tradicijos, bet ir be gailesčio žudo tuos, kurie tas žmogaus teises gina?

Argi nėra savaime suprantama, kad demokratinėje valstybėje teroristas nevertas laimės ne tik pagal Kanto antiutilitaristinę, bet ir pagal utilitaristinę etiką, nes skriaudą daro vis didesniam žmonių skaičiui, ne tik tiems, iš kurių atima prigimtinę teisę gyventi. Neišmatuojamas jų artimųjų skausmas. O bauginimais stengiamasi sutrypti europiečių civilizacinį orumą, pasiunčiant pačią brutaliausią žinutę, kad po taikios kasdienybės paviršiumi žioruoja teroro ugnikalnis. Kavinėje, oro uoste, futbolo stadione, koncertų salėje, Nicos paplūdimyje, Vokietijos bavarų kaimelyje, Prancūzijos provincijos bažnyčioje per pamaldas – niekur niekada negalėsi jaustis saugus!

O jei vis tiek nori laisvės, lygybės, brolybės, jei vis tiek gini seksualines mažumas, jei pasisakai už individo laisvę rinktis Dievą arba jį atmesti kaip neegzistuojantį, netgi kenkiantį (Locke’as yra sakęs, kad kai kuriems žmonėms Dievo idėjos geriau išvis neturėti), jei besąlygiškai pripažįsti žodžio laisvę, taigi, ir laisvę išjuokti Mahometą, paverstą religinio brutalumo, religinės prievartos tarnu, tada būk pasirengęs mirti.
Tomas Kavaliauskas

Suprask, yra Tas, kuris visus ir visada nubaus tiek už sekuliarumą, tiek už katalikiškumą. Tas, kuris neatleis už Mahometo šaržavimą, – „Charlie Hebdo“ redakcija jau kapuose. Pajusk žodžio laisvės Paryžiuje kainą! O jei vis tiek nori laisvės, lygybės, brolybės, jei vis tiek gini seksualines mažumas, jei pasisakai už individo laisvę rinktis Dievą arba jį atmesti kaip neegzistuojantį, netgi kenkiantį (Locke’as yra sakęs, kad kai kuriems žmonėms Dievo idėjos geriau išvis neturėti), jei besąlygiškai pripažįsti žodžio laisvę, taigi, ir laisvę išjuokti Mahometą, paverstą religinio brutalumo, religinės prievartos tarnu, tada būk pasirengęs mirti!

Kad išvengtum persekiojančio grėsmės šešėlio, susilaikyk, apribok savąją žodžio laisvę, o sykiu ir visas humanizmo idėjas, kad esi individas, nepriklausomas nuo religijos, pasisakantis už laisvę kritikuoti, išjuokti, bet raginantis taikiai sutarti, nepaisant pasaulėžiūros skirtumų. Tokia laisvė nesuteikiama net ir tiems, kurie praktikuoja islamą. Antai kai Londono meras musulmonas Sadiqas Amanas Khanas pasisakė už gėjų ir lesbiečių santuokas, sulaukė grasinimų iš savo religijos brolių ir netrumpą laiką gyveno su apsauga.

Kartais sakoma, kad arba visi turi žmogaus teises, arba jų neturi niekas, nes kas gi darys tų vertųjų atranką? Žinoma, kad ne naujieji jakobinai! Tą atranką tegul toliau daro saugumo tarnybos, kurios, gaudamos slaptą informaciją apie planuojamą teroro išpuolį, kartais vis dėlto spėja užkirsti kelią tikratikių fanatikams. Vokietija jau paskelbė, kad „teisingoji religija“ uždrausta. O prie šios atrankos kriterijų kūrimo galėtų prisidėti Nicos gatvėse, Briuselio oro uoste, Paryžiaus kavinėse susprogdintų nekaltų aukų artimieji, kuriuos visą gyvenimą smelks egzistencinis, trauminis skausmas. Tegul kas nors politiškai korektiškai jiems paaiškina, kad musulmonų radikalėjimas neturi nieko bendra su islamu! Toks aiškinimasis, itin jautrus ir intensyvus, jau įvyko Niujorke dėl musulmonų maldos namų įkūrimo vos už kelių gatvių nuo tos vietos, kur įvykdytas Rugsėjo 11-osios teroro aktas, o dabar ten vietoj amžinosios ugnies srūva amžinasis vanduo – kriokliai dvyniai...

Ar edukacijos tikslais nebūtų prasminga, jei tokie amžinojo vandens kriokliai kaip gyvybės simbolis atsirastų ir Briuselio Molenbeko rajone? Lietuvos rytas straipsnyje „Briuselio pūlinys – rajonas, kuriame klesti džihadistai“ rašė: „Griebtis džihado dažniausiai paskatina charizmatiški lyderiai. O šiame rajone veikė žymusis Fouadas Belkacemas, kuris iš smulkaus vagišiaus tapo kovotojų verbuotoju. Kartu su sauja jaunuolių – su dalimi jų F. Belkacemas susipažino kalėjime – jis įkūrė organizaciją „Sharia4Belgium“. Organizacija ieškojo ir verbavo jaunuolius džihadui Sirijoje. Dauguma jų buvo iš Briuselio. Daugybė „Sharia4Belgium“ narių palaikė ryšius su šeima, likusia Belgijoje. Kai kurie nariai kvietė savo brolius ir kitus giminaičius prisijungti prie kovotojų Sirijoje. Šių metų vasarį F. Belkacemas kartu su bendrininkais buvo nuteistas dėl terorizmo organizavimo.“(7)

„Charizmatišku lyderiu“ Belkacemas tapo, ėmęs skleisti radikalų islamiškąjį salafizmą, kurio pasekėjų skaičius sparčiai auga. Sorenas Kernas straipsnyje, paskelbtame „New York Daily“ News, rašo, kad musulmonai, išpažįstantys salafizmą, tapatinasi su „tikraisiais“ musulmonais, protėviais, pačiais pirmaisiais Mahometo pasekėjais. Kernas cituoja Vokietijos saugumo pateiktą salafizmo apibūdinimą: „Tai politinė ideologija, kurios sekėjai regi islamą ne tik kaip religiją, bet ir kaip rėmus, reguliuojančius visas sferas: nuo valstybės vaidmens, organizuojant žmonių santykius, iki privataus gyvenimo. [...] Salafizmas atmeta demokratinius valstybės ir religijos atskyrimo principus, suverenitetą, seksualinį apsisprendimą, lyčių lygybę...“

Kodėl „charizmatiškais lyderiais“ tampa radikalai? Kodėl nesekama, pavyzdžiui, paskui turkų rašytoją Orhaną Pamuką, pasisakantį už žodžio laisvę ir atskleidusį islamiško Stambulo romantiką? Arba paskui persų kultūros lobius fotografijoje atskleidusius brolius Rouholahą ir Rahimą Falahi’us, kurie skatina tarpcivilizacinį dialogą ir multikultūrinę bičiulystę? Tai liudija, kad terorizmo šaknys slypi ne pačiame islame, viską lemia šios religijos sąlytis su tam tikromis radikalizuotų tikratikių grupuotėmis. Juk teroro aktų Europoje nevykdo, pavyzdžiui, didžiausios pasaulyje musulmonų (250 mln.) valstybės – Indonezijos – gyventojai. Po sprogimų Balyje buvo suprasta, kad terorizmas tarpsta konkrečiose radikalizuotų fanatikų irštvose. Krikščionių fanatiko rankose ginklas irgi žudo – pavyzdžiui, JAV buvo iššaudytas abortų klinikos medicinos personalas…Bet antiabortininkai krikščionys neveikia sistemiškai, nėra paskelbę karo Vakarų civilizacijai ir neturi įsteigę savo valstybės.

Kad išvengtum persekiojančio grėsmės šešėlio, susilaikyk, apribok savąją žodžio laisvę, o sykiu ir visas humanizmo idėjas, kad esi individas, nepriklausomas nuo religijos, pasisakantis už laisvę kritikuoti, išjuokti, bet raginantis taikiai sutarti, nepaisant pasaulėžiūros skirtumų. Tokia laisvė nesuteikiama net ir tiems, kurie praktikuoja islamą.
Tomas Kavaliauskas

Vis dėlto kartais agresija kyla ir iš pačios religijos. Kai danų karikatūristas Kurtas Westergaardas nupiešė Mahometą su teroristinėmis bombomis, susuktomis į galvos apdangalą, Muhideenas Mohammedas Geele, įsiveržęs į karikatūristo namus, užpuolė jį su kirviu. Dar prieš tą išpuolį arabiškai kalbančiose šalyse buvo deginamos Danijos vėliavos, atakuojamos ambasados… Tai įvyko ne „tamsiaisiais viduramžiais“, o 2005-aisiais. Krikščionys irgi rengė kryžiaus žygius „su kirviais“, bet ne XXI amžiuje (tą primenu savo mielajai oponentei, kuri ironiškai pabrėžė, kad „taikioji krikščionybė“ jau lyg ir atgyveno savąjį smurto „aukso amžių“). Regis, dėl faktų sutariama.

Kitaip tariant, žinutė brutali ir labai tiesmuka: „Neliesk mūsų religijos, antraip būsi sunaikintas.“ Tokius grasinimus prieš gerą ketvirtį amžiaus girdėdavome iš tam tikros okupacinės įstaigos. Džihadistų žodžius lydi darbai: „Charlie Hebdo“ redakcija sušaudyta, šlovinant Alachą. Ar tie, kurių jausmus užgavo nepagarbios Mahometo karikatūros, negalėjo surengti bado akcijos prie redakcijos durų arba iškelti bylos dėl tikinčiųjų garbės ir orumo įžeidimo? Airijos ir JAV katalikai, sukrėsti pedofilijos masto, arba nusisuko nuo Bažnyčios, arba ėmė daryti jai teisinį spaudimą. Nežinia, dėl to ar ne dėl to, bet būtent šių sukrėtimų fone popiežius Benediktas XVI ėmė ir atsistatydino. Kad po teroro išpuolių, įvykdytų Alacho vardu, būtų atsistatydinęs koks nors musulmonų dvasinis lyderis, dar neteko girdėti. O juk tiek Briuselyje, tiek Paryžiuje teroristai nužudė ir taikių musulmonų.

Tokiais atvejais belieka prisiminti Locke’o pastabą, kad kai kuriems žmonėms geriau jau neturėti Dievo idėjos. Tas, kuris laiko save didvyriu, kad išdrįso prie katalikų altoriaus nužudyti Sent Etjen diu Ruvjė parapijos garbingo amžiaus kunigą Jacques’ą Hummelį, nė nenutuokia, kas yra žmogaus teisės. Bet Dievo idėją turi!

***

Maskva, dėl Krymo aneksijos ir karo, sukelto Rytų Ukrainoje, patekusi į tarptautinę izoliaciją, pradėjo antskrydžius Sirijoje, atseit bombarduodama ISIS objektus, bet „netyčia“ vis pataiko į Raudonojo Kryžiaus konvojus, griauna Alepo miestą... Pasirūpinta sukelti humanitarinę katastrofą, kad vietiniai civiliai masiškai bėgtų į žmogaus teises garantuojančią Europą, kad politiškai korektiški politikai, tokie kaip Angela Merkel, nebeišmanytų ką ir daryti. Tad ji pasakė Welcome pabėgėliams, net nežinodama, kaip Graikijos salose sukurti mechanizmą, kuris leistų, nežeminant žmogaus orumo, priglausti šeimas, bėgančias nuo karo Sirijoje, bet atsijotų tuos, kurie turi visai kitų „reikalų“ Europos didmiesčiuose. Vokiečių žurnalas „Spiegel“ išspausdino straipsnį apie sirą M. Aqilą, kurį buvo pagrobusi Islamo valstybė ir žiauriai kankino. Su pabėgėlių srautu atsidūręs Vokietijoje, jis „netyčia susidūrė su senu pažįstamu iš kitos barikadų pusės – ISIS kovotoju. Jie abu – auka ir kankintojas – dabar yra pabėgėliai Vokietijoje, tik skirtinguose miestuose.“(8)

Taigi, buvo pasakyta Welcome, neturint humanitarinės pagalbos plano, nežinant, kaip nuo taikių pabėgėlių atskirti tarp jų įsimaišiusius džihadistus. Tuo itin rimtai užsiima, pavyzdžiui, Kanada, ištiesusi pagalbos ranką sirams. O štai Berlynas, ištaręs stebuklingą žodį Welcome, išsyk turėjo pasirūpinti, kad Graikijoje rikiuotųsi humanitarinės pagalbos vilkikai, tada pabėgėliams su verkiančiais vaikais ant rankų nereikėtų badauti ir šalti prie Vengrijos ir Kroatijos sienų, atitvertų spygliuota viela.

Ar visa tai ne pasityčiojimas iš žmogaus teisių? Kiek bado ir baimės iškamuotų bėglių nebūtų nuskendę Viduržemio jūroje, jei nebūtų buvusios atvertos durys nelegaliam žmonių gabenimo verslui! Vykdomas humanitarinis ir fizinis pabėgėlių genocidas. Atsiprašymo negirdėti, ausyse skamba tik lenko Donaldo Tusko žodžiai tūkstančiams potencialių pabėgėlių: „Nebevykite į Europą!“ Nepuoselėkite tokios vilties.

Tai Europos Tarybos Pirmininko naujas šūkis, kurio Lietuvos žiniasklaida kažkodėl nereflektuoja. O juk čia istorinis kreipimasis į pabėgėlius: „Nebevykite į Europą!“ Ir šiuos žodžius ištarė politikas liberalas!

Turkijos buvo paprašyta, kad už milijardinę paramą ji tarsi kempinė sugertų, tarsi Pantagriuelis susrėbtų neslūgstančius pabėgėlių srautus. Sulig šiuo planu principinis pasveikinimo žodis „Welcome“ virto draudžiamuoju reikalavimu „Nebevykite į Europą“. Suprask, karo pabėgėliams vietos Europoje nėra, jų čia ir taip per daug. O tai reiškia, kad ES nebeišgali garantuoti jiems žmogaus teisių.

Akivaizdu, kad krizei pasiekus kritinę ribą, Europos Tarybos Pirmininkui liberalui Tuskui nebeliko kitos išeities, kaip tik ištarti politiškai nekorektiškus žodžius. Šis draudimas ar bent jau prašymas, kreipimasis į pabėgėlius atskleidė desperatišką ES viršūnių blaškymąsi. Juk toks staigus perėjimas nuo „Welcome“ prie „Nebevykite“ tikrai rodo vertybinę sumaištį.

1. Leonidas Donskis. Pasidavimas ir Europos savižudybė? 15 min.lt (2016-01-18).
2. Kristina Sabaliauskaitė. In memoriam Leonidui. Delfi.lt (2016 m. rugsėjo 21 d.).
3. Anthony Giddens. Modernity and Self Identity. Self and Society in the Late Modern Age. Cambridge: Polity Press. 1991, p. 215.
4. Louis Dumont. Essays on Individualism: Modern Ideology in Anthropological Perspective. Chicago and London: The University Press. 1992.
5. Vytautas Kavolis. Moralizing Cultures. Dickinson College. 1993.
6. Imanuelis Kantas. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis. 1987, p. 153–154.
7. Lietuvos rytas. „Briuselio pūlinys – rajonas, kuriame klesti džihadistai“ (2016-03-22).
8. 15min.lt. „Siras pabėgėlis Vokietijoje padeda medžioti islamo valstybės teroristus“ (2016-10-17).

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Alytaus katastrofos pasekmės: dabar jau išsigando kūdikius maitinančios mamos (3)

Alytiškės motinos tvirtina, kad, norėtų išsitirti savo pieną, kuriuo maitina kūdikius, kad...

FNTT paviešino masinių kratų vaizdo įrašą ir nuotraukas: rasta per milijoną grynųjų (84)

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei prokuratūros atstovai ketvirtadienį pranešė apie...

Užkalnis. Seimas kaip prieglauda asocialams

Mūsų parlamentas daug iškentė. Jis – kaip surūdijęs troleibusas, kuris nesirenka, kas lipa pro...

Sukritikavo siūlymus didinti vaiko pinigus: tai narkozė rinkėjams (48)

Kol socialdarbiečių lyderis Gediminas Kirkilas džiaugiasi pasiekimu „vaiko pinigų“ sumą...

Seime kelią skinasi prieštaringai vertinama pataisa: rinkimai gali atrodyti kitaip (72)

Seimas ketvirtadienį grįžo prie žemesnės kartelės parlamento rinkimams. Po aistringų...

Benediktui Vanagui startas Dakare pakibo ant plauko: mūsų biudžete yra 200 tūkst. eurų skylė (180)

Iki Dakaro likus kiek daugiau nei mėnesiui apie neeilinę situaciją prabilo septynis kartus...

Naujausia žinia iš draugo lūpų apie Anastasijos Zavorotniuk būklę sujaudino gerbėjus

Kaip teigia aktorės Anastasijos Zavorotniuk šeimas draugas, jo bičiulės būklė pagerėjo –...

Ambicingi ES užmojai: už 30 metų visi pastatai Europoje šiluma turi pasirūpinti patys (1)

Ilgai gyvenę galvodami tik apie save, teršdami gamtą ir negalvodami apie pasekmes, pagaliau...

Kiti miestai to nebandė, bet Anykščiai pabandys: Kalėdų eglę šiemet statys ant vandens (2)

Visiems belaukiant, kol miestų aikštėse iškils išpuoštos eglutės, Anykščių savivaldybė...

Skvernelis apsisprendė dėl į skandalus įsivėlusio Narkevičiaus: tai būtų neatsakinga ir netikslinga (337)

Premjeras Saulius Skvernelis įvertino susisiekimo ministro Jaroslovo Narkevičiaus elgesį.