T. Kačerauskas. Grįžkime į sovietmetį, pagerinkime šeimų statistiką

Seimo nariai jau kelintus metus bergždžiai bando apibrėžti, kas yra šeima. Kyla klausimas, kodėl jiems tai rūpi? Ar tai susiję su jų asmeninėmis tapatumo bei seksualumo krizėmis? Tai, kad apibrėžus šeimą jai pasipils visokeriopa parama, neįtikina.

Pirma, politikai dažniausiai teremia savo politinę karjerą, ypač prieš rinkimus. Antra, iš vienokio ar kitokio apibrėžimo savaime neplaukia jokia parama. Net jei taip siekiama paramos šeimai, kaip deklaruojama, į paramą pretenduotų tik apibrėžimą tenkinančios „šeimos“, kitas paliekant paramos užribyje. Kitaip tariant, tai liudytų tam tikrą selekciją ar segregaciją. Nesinori tuo kaltinti seimūnus, todėl belieka švelnesnis jų veiklos paaiškinimas: kai kurie politikai tuo tesiekia įtvirtinti ir primesti kitai visuomenės daliai savo pažiūras.

Pirmiausia paklauskime, kas yra apibrėžimas. Logikai kalba apie skirtingas apibrėžimų rūšis, kurių kiekviena apibūdina apibrėžėjų siekius ir pažiūras. Pagrindiniai jų – 1) realinis, 2) sutartinis, 3) protokolinis, 4) patikslinantis apibrėžimai. Realinis apibrėžimas pretenduoja į realias socialinio pasaulio struktūras, kurias esą atitinka mūsų žodžiai. Pasak antikos mąstytojų Sokrato, Platono ir Aristotelio, teisingas apibrėžimas atitinka tikrovę. Čia neaišku, kaip skirtingos prigimties dalykai – žodis ir daiktas – gali atitikti vienas kitą. Sutartinis apibrėžimas apeliuoja į žodžius, o ne į daiktus.

Vis tik susitarimas gali reikšti ir suokalbį. Protokolinis apibrėžimas tiesiog išreiškia įprastą (dažniausią) žodžio vartoseną. Tačiau dažnai vartosena gali būti klaidinga. Patikslinančiu apibrėžimu siekiama nužymėti tiek žodžio vartojimo, tiek realybės ribas. Atrodo, jis pašalina kitų apibrėžimų trūkumus. Vis dėlto neapsigaukime: pats patikslinantis apibrėžimas neturi ribų ir jokio galutinio taško. Kiek turi būti plaukų ant vyro galvos, kad jį apibrėžtume kaip pliką? Dešimt, penkis, vieną ar nė vieno?

Dabar paklauskime: kaip apibrėžti šeimą kiekvienu iš minėtų atvejų? Pirmuoju atveju šeima apeliuotų į Dievo ar gamtos tvarką. Antruoju šeima išreikštų tai, dėl ko susitartų, tarkim, Seimo nariai. Trečiuoju – tai, kas dažniausiai turima omeny tariant žodį „šeima“. Ketvirtuoju – tai, kas liktų atskyrus „nešeimas“, kurių vis daugėja.

Gamtoje ir žmonių istorijoje matome didelę įvairovę, todėl čia neaišku, kuo remtis: bičių (tranų haremas), pingvinų (monogamų), ruonių (patelių haremas) šeimomis? Žmonijos istorija ir geografija turi visus šiuos šeimos modelius. Tam tikras modelis siejamas ir su išpažįstama religija, kuri neatsiejama nuo kultūrinės tradicijos: vienpatystė – su krikščionybe, daugpatystė – su musulmonų tikėjimu. Jei šeimos apibrėžimu siekiame įtvirtinti šeimos raidos kryptį, tendencija iškalbinga: Lietuvoje per pusšimtį metų šimteriopai padaugėjo nesusituokusių porų skaičius. Taigi prieš apibrėžiant politikams reikėtų apsispręsti dėl apibrėžimo principo – aprašyti tikrovę, įtvirtinti įprastą vartoseną, numatyti raidos tendencijas ar bandyti desperatiškai formuoti nuomonę.

Prieš priskiriant šeimos privilegiją susituokusiesiems (tai aiški šios akcijos iniciatorių tendencija) derėtų apibrėžti, kas yra santuoka. Nors manipuliuojama santuokų statistika, tai – visiškai miglota sąvoka. Kas laikoma santuoka – vien įsiregistravusieji civilinės metrikacijos biure ar ir bažnyčioje?

Teisininkų apibrėžimas visus verčia iš koto: santuokos apibrėžimą tenkina įsiregistravusieji ir susituokusieji vienoje iš keturių konfesijų bažnyčioje nuo 2001 m. antros pusės. Kodėl valstybė nepripažįsta bažnytinės santuokos? Ar nuo tam tikros datos bažnyčia tapo geresnė, o valstybė – jai palankesnė? Kodėl pripažįstamos krikščionių ar musulmonų santuokos, bet nepripažįstamos hinduistų? Paradoksas ir tas, kad Lietuvoje santuoka užginta tiems, kas jos labiausiai geidžia – vienos lyties poroms. Ir atvirkščiai, ją siekiama primesti tiems, kuriems ji nepatraukli – gyvenantiems poroje vyrui (nuplikusiam ar ne) ir moteriai. Galiausiai ignoruojama tai, kad lytis tapo reliatyvi kategorija plintant transvetizmo reiškiniui. Ar tai reiškia, kad vienas iš gėjų turėtų pasikeisti lytį, kad galėtų susituokti su savo partneriu?

Realiausias Lietuvos šeimos apibrėžimas: klykiantys vaikai, daužanti indus žmona ir geriantis tėvas. Jei jis nemėto vaikų į šulinį, tai – tiesiog šeimos idilė. Dažnas ir toks vaizdelis: smurtaujantis partneris, nes „kas muša, tas myli“, o „gerus visada palieka“. Gana įprasta ir tokia šeimos samprata: tai – gyvūnų ir žmonių sąjunga, pastariesiems aukojantis pirmiesiems. Vadovaujantis šiomis realybėmis gal taip ir reikėtų apibrėžti šeimą?

Nesusituokusios poros nėra įsipareigojimų vengiančių partnerių sąjunga. Priešingai, partneriai tokioje poroje neturi jokio laiko kredito, jie vienas kitam privalo viską duoti čia ir dabar, antraip bus palikti. Tai nepalyginti didesnis įsipareigojimas ir įtampa nei pažadas kaupti išteklius bendram ateities labui santuokoje.

Šeima – paskutinis privatus socialumo bastionas, dar valdžios nekontroliuojama visuomenės ląstelė. Šeima – tai, kas per keturias carmečio ir dvi sovietmečio kartas perdavė nepriklausomos Lietuvos ir nepaklusnumo svetimai valdžiai idėjas. Kita vertus, labiausiai disciplinuota „įsiregistravimo“ požiūriu buvo sovietinė visuomenė.

Atrodo, labiausiai šeimai kenkia demokratija ir jos išmonės. Peršasi išvada: sugrąžinkime totalitarinę visuomenę, kad pagerintume šeimų statistiką. Vis tik sovietinėje visuomenėje veiksmingiausi buvo du veiksniai: nemokamai dalijami butai šeimoms ir vadinamasis kiaušinių mokestis viengungiams vyrams. Tačiau tai tebuvo priemonė pajungti sistemai teikiant dovanas paklusniesiems ir baudžiant bergždžiuosius. Ar ne to paties siekia mūsų politikai siekiantys vienokio ar kitokio šeimos apibrėžimo?

Baigiant keli klausimai apie galimą paramą. Kodėl reikia remti vienaip ar kitaip apibrėžtą šeimą? Kodėl negalima remti tiesiog atėjusius į pasaulį vaikus? Ar gimę nesantuokiniai vaikai neremtini?