Daugeliui vairuotojų šis raudonas kaip Sovietų valdžia pastatas liūdnai siejasi su baudų mokėjimu ir eilėmis prie savo nuosavybės – automobilių numerių. Tiek baudos, tiek eilės – sovietinio (bei nacionalinio) „disciplinuok ir bausk“ dalis: pilietis turėjo nepamiršti, kad nei jo pinigai, nei jo laikas jam nepriklauso, o jei jų kažkiek turi, tai tik iš valdžios malonės. Beje, visur kitur išnykus eilėms kaip sovietiniam reliktui, jos dar ilgai čia driekėsi: pilietis aptarnautinas tik po muštro milžiniškoje eilėje.

Muštrą turėtų jausti ir užsienio investuotojai, aukcione nusipirkę sklypą su minėtu pastatu, kuris tampa investuotojų Lietuvoje disciplinavimo priemone. Jei užsimiršite, iš maišo, kurį pirkote iš valdžios, išlįs nežinia kas. Pavyzdžiui, raudonas mūras, kurį turėsite mylėti per prievartą, kol būsite Lietuvoje. Panašu, kad to raudono pastato įkaitais taps ir visi aplinkiniai gyventojai, kurie privalės tą lėtai merdintį objektą (būtent tai ir reiškia įtraukimas į kultūros paveldą Lietuvoje) mylėti dar ilgus dešimtmečius.

Neatsitiktinai šis pastatas – Lazdynų prieigose, t. y. prie rajono, kuris labiausiai kenčia nuo valstybės „saugojimo“: jis yra sparčiausiai besitraukiantis, labiausiai senėjantis ir mažiausiai patrauklus Vilniaus rajonas. Kitaip tariant, saugomas nuo bet kokių pokyčių. Panašiai ketinama saugoti nuo gyvo pulsavimo ir šią teritoriją, kuri turinti išlikti tikra giraite ne tik tarp skirtingų Vilniaus rajonų, bet ir tarp skirtingų interesų. Kaip parodė sukeltas šurmulys, architektai čia vaidina dvejopą vaidmenį: tiek pasisakydami už status quo (šiuo atveju už padėties įšaldymą ir miesto sąstingį tam tikroje teritorijoje), tiek siūlydami drąsias idėjas atgaivinti vieną ar kitą rajoną.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas
Pastatų ir teritorijų saugojimas Lietuvoje seniai tapo politika, nieko bendra neturinčia su kultūros ar gamtos puoselėjimu. Ką bendra su urbanistine ir socialine rūpyba turi restoranų ir namų griovimas Nidoje paliekant benamiais žmones, kurie juos teisėtai nusipirko? Neturi tai nieko bendra ir su gamtosauga – Neringos gamtai dėl to nė kiek negeriau, veikiau priešingai. Sporto rūmų saugojimas Vilniuje ilgam pavertė teritoriją aplink juos šiukšlynu pačiame sostinės centre. Vis dėlto pastatų ir gamtos „saugojimas“ įtraukiant juos į atitinkamus registrus yra nepamainoma priemonė vykdant politiką „disciplinuok ir bausk“. Tegu visi žino – tiek turtingi investuotojai, tiek paprasti žmogeliai – jei kas duodama čia, tai vien iš valdžios malonės.

Kai kas apeliuoja į tai, kad vienas ar kitas pastatas yra laimėjęs konkursą. Panašus kultūros registro tvarkytojų argumentas – pastatas ar rajonas pelnęs premiją. Tačiau tai irgi rodo sustingusį požiūrį: juk tai, kas atrodė vertinga sovietmečiu, po trijų dešimtmečių dažniausiai prarado vertę. Paprastai būna atvirkščiai: iškiliausi kūriniai tampa vertingais tik po kelių dešimtmečių, nes jie pralenkę laiką.

Muštrą turėtų jausti ir užsienio investuotojai, aukcione nusipirkę sklypą su minėtu pastatu, kuris tampa investuotojų Lietuvoje disciplinavimo priemone. Jei užsimiršite, iš maišo, kurį pirkote iš valdžios, išlįs nežinia kas. Pavyzdžiui, raudonas mūras, kurį turėsite mylėti per prievartą, kol būsite Lietuvoje.
Tomas Kačerauskas
Dažniausiai iškiliausi kūriniai pašiepiami, sukelia neigiamus atsiliepimus ir pelno antipremijas. Europos modernistų paroda XX a. pradžios Niujorke buvo išjuokta garsiausių JAV kritikų, kurie po kelerių metų vis dėlto pakeitė savo nuomonę. Kalbant apie Vilniaus skulptūras, didžiausios neigiamų atsiliepimų bangos susilaukė Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Tačiau vienas iš meniškumo kriterijų kaip tik yra meno (architektūros) kūrinio sukeltos diskusijos visuomenėje. Garsioji Z. Hadid pirmaisiais savo karjeros dešimtmečiais negalėjo įgyvendinti beveik nė vieno savo projekto, kurie buvo vertinami kaip nerealūs ir fantasmagoriški. Vilniuje jos suprojektuotas Gugenheimo muziejus buvo pašaipiai vadinamas kosminiu laivu. Vis dėlto dabar, po architektės mirties, viso pasaulio miestai varžosi dėl to, kas greičiau įgyvendins jos sumanymus. Nuošalyje liko tik Vilnius, žvelgiantis atgal, bet ne pirmyn. Panašu, kad valdžiai žmonių sovietinės sąmonės (ar pasąmonės) giraitės rūpi kur kas labiau nei naujasis miesto simbolis, į kurį pretenduoja iškilus Z. Hadid pastatas.

Baigiant – apie miesto politikų ambicijas. Jei šios ambicijos (tegu pačios asmeniškiausios) leidžia mieste rastis iškiliems pastatams ar neįprastiems sumanymams, jų reikia daug labiau nei užžėlusios sąmonės giraitės saugojimo, grįsto patriotizmu ar viešu interesu. Tiesą sakant, bet koks iškilus meno kūrinys – iššūkis pirmiausia valdžiai, kuri springsta nuo kiekvienos naujybės.

Tačiau tai – būtent privačios iniciatyvos iššūkis: menininkų intencijos dažnai būna pačios asmeniškiausios. Saugojimas ir ekonomija – vienas kito aspektai: valdžia turinti saugoti miestiečių sąmonę nuo nereikalingo sąmonės išlaidavimo žvelgiant per toli pirmyn. Vis tik novatoriškam miestui mažiausiai reikia vadovų, susirūpinusių vien taupymu ir saugojimu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (134)