Mums reikia miškų. Daug miškų
Turtingai gyvena šalys, kurios turi miško ir kurios moka jį valdyti. Miškas jau savaime yra turtas, garantuojantis pajamas ne tik valstybei, bet ir žmonėms – turintiems nuosavo miško arba dirbantiems tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose. Kaip tik todėl siūlau VISIŠKAI atsisakyti plynųjų kirtimų, taip didinant Lietuvos miškingumą. Nesakau, kad iš miško nebūtų galima išvežti nė vieno medžio. Tai būtų kraštutinumas. Tačiau bent 20 metų tektų rinktis kitus kirtimo būdus.
Kadangi mano idėjos tikslas miškingumo didinimas, vien plynųjų kirtimų atsisakymo neužteks. Tektų kasmet pasodinti dvigubai daugiau miško, nei tai daroma dabar.
Šiuo metu (2016 m. sausio 1 dienos duomenys) Lietuvoje teoriškai yra 2186,7 tūkst. ha miško. BET praktiškai miškų turime mažiau, nes mūsų šalyje ir kelmai laikomi mišku. Miško kirtimų mastai taip pat nėra kuklūs. 2015 metais valstybiniuose miškuose iškirsta 3,6 mln. m³, privačiuose 2,9 mln. m³ medienos.
O kiek per metus mūsų šalyje pasodinama miško? Miškų urėdijos per 2015 m. atkūrė 10,0 tūkst. ha (2014 m. - 9,6 tūkst. ha) miško. Mažoka!
Suprantu, skeptikai ims rėkti, kad plynųjų kirtimų atsisakymas valstybei atneš ne pelną, bet nuostolį – sumažės pajamos į biudžetą. Mano atsakymas paprastas: taip nutiktų tik trumpuoju laikotarpiu. Iš pradžių tektų susitaikyti su pajamų sumažėjimu, bet taip būtų sukauptas didžiulis rezervas, kurį būtų galima panaudoti iškilus ekonominei krizei. Apie kitą šios idėjos naudą pakalbėsime vėliau – kai pristatysiu dar dvi idėjas. Jos visos susijusios viena su kita. Tad pradėti rėkti dar suspėsite.
Meškos. Štai ko reikia Lietuvai!
Kai padarysime viską, kad Lietuvoje oštų neaprėpiami miškai, metas užveisti senųjų Lietuvos girių gyventojų – meškų. Koks tikslas? Priežastys net kelios. Visų pirma, būtų atiduota duoklė gamtai, grąžinant į mūsų miškus jau seniai dėl žmogaus kaltės išnykusią rūšį. Tokiu būdu mūsų šalyje būtų sutinkami net 3 plėšrūnai: meškos, vilkai ir lūšys.
Pamatyti šiuos gyvūnus dabartinėje Europoje – retas reiškinys. Manau, daugybė gamtą mylinčių europiečių susigundytų atvykti į mūsų šalį žinodami, kad gali čia sutikti senajame žemyne jau išnykusius arba sparčiai nykstančius plėšrūnus. Tai būtų puiki priemonė skatinti turizmą. Ir šis akcentas taptų Lietuvos vizitine kortele. Valstybiniam turizmo departamentui nebereikėtų sukti galvos, kaip pristatyti mūsų šalį.
Geriau vienas, bet didelis
Jau ne kartą sakiau, kad Lietuvoje daug pinigų išleista apžvalgos bokštų statyboms. Visi jie ganėtinai panašūs, bet Europos mastu nėra išskirtiniai. Užteks – nebestatykime daugiau tokių. Mums reikia vieno, bet gero, kad jį norėtų pamatyti visi europiečiai. Štai danai skelbia kitais metais atidarysiantys įspūdingą apžvalgos taką. Jo aukštis – 45 metrai, spiralių ilgis – 600 metrų. Pažvelgus į jo vizualizaciją apima noras aplankyti šį objektą.
Aišku, turėtume parinkti ir atitinkamą vietą, kur atsivertų visas Lietuvos grožis. Kad pažvelgus į tolį praeitų noras emigruoti, o turistai suprastų, kad tai šalis, kurioje karaliauja gamta. Gamta, kurią verta parodyti savo tėvams, draugams ir bičiuliams.
Kas iš to Lietuvai?
Na štai 3 mano idėjos Lietuvai. Norint jas įgyvendinti tikrai nereikia kosminių pinigų, juo labiau, kad dar yra galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos parama. Tačiau visa tai realizavus Lietuva turėtų aiškų supratimą, kokia ji nori būti ir kokia jos vizija. Vizija, kurią žinotų kiekvienas lietuvis. Ir pagal tai galėtų priimti sprendimus, kad pats taptų šios idėjos dalimi.
O iš tiesų galimybių atsivertų labai daug. Kaip jau minėjau, turizmas išgyventų aukso amžių. Sutikime, neaprėpiami miškai, juose klajojančios meškos ir aukščiausias Europoje apžvalgos bokštas – dėmesio vertas dalykas. Aišku viena: kuo daugiau turistų, tuo daugiau įplaukų į biudžetą. Nauda akivaizdi!
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Šių idėjų naudą pajustų kiekvienas lietuvis: vieni nutartų užsiimti privačia miškininkyste, kiti dirbtų išaugusiame ir sustiprėjusiame miškų ūkyje, treti teiktų turizmo ir rekreacijos paslaugas tiek vietiniams, tiek užsienio turistams.
Juk miškuose galėtų atsirasti viešbučiai, restoranai, pramogų centrai, amatų mokyklos ir visa, apie ką tik galime pagalvoti. Dabartiniai įstatymai tai draustų, bet jei mūsų vizija kurti gyvenimą miške – absurdiškų draudimų turi nelikti. Sutikite, nėra normalu jei daugybę miško įveisęs miško savininkas negali nuosavame miške namo pasistatyti ar juo labiau net palapinėje apsistoti.
Kai Lietuvoje miškai neoš tik pakelėse, jų apsauga turėtų būti visai kita – liberalesnė nei yra iki šiol. Kaip tik tada atsiras naujos verslo nišos, kurios įtrauks daugelį regionų gyventojų. Taip mažėtų nedarbas, emigracija, augtų gyventojų pajamos, o svarbiausia miško turinčios šeimos išlaikytų konkrečioje vietovėje ateities kartas. Miškininkystė taptų šeimos verslu, kuris pereitų iš kartos į kartą. O tas verslas tikrai pelningas. Protingai tvarkant savo mišką, skursti tikrai netektų. Kaip tik todėl valstybė turėtų remti privačius miškininkus ir padėti jiems įsitvirtinti.
Nenori užsiimti miškininkyste? Ir nereikia! Kai Lietuvoje tiek ežerų ir upių, plačių miškų, veiklos užtektų visiems: organizuok žvejybą turistams, grybavimo ir uogavimo pramogas, pažintines ekskursijas, teik maitinimo ir apgyvenimo paslaugas, amatų pamokas. Bus turistų – bus ir darbo. Darbo Lietuvos gamtoje.
Štai tokia mano vizija. Vizija, kuri gali drąsiai tapti Lietuvos vizitine kortele. Lietuva su neaprėpiamais miškais, meškomis ir aukščiausiu Europoje apžvalgos ratu! Manau, kad to reikia mūsų šaliai.