Jūs gal pastebėjote iš televizijos ir radijo programų, mano feisbuko ir instagramo, žurnalų puslapių ir fotonuotraukų, kad pastaruoju metu – ir ne tik pastaruoju – labai atvirai kalbu apie savo psichoterapiją. Ne aš gydau, man padeda gydytoja psichiatrė, ir padeda jau septynerius metus.
Kodėl aš taip darau, kai po kiekvieno kalbėjimo užsisuka mėšlo malūnai (kur ten malūnai, tiesiog turbinos) ir prasideda raganų puota: „seniai matėsi, kad nenormalus“, „gerai, kad gydosi, gaila, nepadeda“, „šitam medicina bejėgė“, „karma apsisuko“, „kaip šauksi, taip ir atsilieps“ ir kitokia skystoka liaudies išmintis.
Prizą laimi skaitytojas, kuris palinkėjo „mažiau valkiotis po restoranus, ir nebus depresijos“. Prizas yra pietūs su manimi restorane, ir galėsiu daugiau sužinoti, kaip omarai ir japoniška jautiena sukelia depresiją organizme. Kreiptis asmenine žinute į „Delfi“ redakciją, kur jie jau žinos, kaip mane rasti.
Normalu (ir ne tik Lietuvoje) yra ir tai, kad daliai žmonių – pavadinkime juos nelabai laimingais – atsitinka šventė, kai kam nors būna negerai.
Džiaugsmo naujienų reitinge visada aukštose vietose skyrybos, arba kai ką nors pagauna girtą prie vairo, arba kai kas nors yra apšvarinamas sukčių, kai ką nors pasodina arba kai yra kokios ligos ištinka.
Retai kas linki susirgimų net ir labai nekenčiamiems žmonėms, bet būna išimčių: man skaitytojas rašė asmeniškai, kreipdamasis elektroninio pašto žinute ir linkėdamas „diabeto, infarkto, impotencijos ir klinikinės depresijos, kai tave paliks tavo jaunoji mūza“. Pagalvojau, kad turbūt galime be vargo spėti, kas yra rašiusiojo asmens ligos istorijoje, tačiau kai rašo be klaidų ir vaizdingai, negali nesidžiaugti.
Tai, kad ne visų mėgstamas žmogus lankosi pas psichoterapeutą ir jam ne visada viskas gerai, būna depresinių nuotaikų, nerimo ir labai tamsių dienų, yra pirmojo ryškumo naujiena ir proga pasidžiaugti tiems, kas yra, kaip jau aptariau, ne visiškai laimingi patys. Ir nepaisant to, aš apie tai kalbu ir kalbėsiu toliau.
Nustebtumėte sužinoję, kiek jums pažįstamų garsių, žinomų ir fainų žmonių iš ekranų, internetų, instagramų ir visokių leidinių puslapių patys reguliariai arba kartkartėmis naudojasi psichoterapeutų pagalba, geria vaistus, kurių neparduoda be recepto, ieško atsakymų į kankinančius klausimus – ir laiko tai griežtoje paslaptyje. Kai kurie slepia net nuo savo šeimos narių, ne tik nuo pokalbių laidų vedėjų.
Lankytojai žino, kad eidami į psichoterapeuto kabinetą, turi ateiti tiksliai laiku, nes viskas taip suplanuota, kad tik, neduok Dieve, du pacientai nepamatytų vienas kito. Nes dauguma bijo pasekmių sau. Kad nesužinotų darbe – paskui kreivai žiūrės ir šnibždėsis. Kad nesuostų TV prodiuseriai – o tai nekvies laidų vesti, „pas juos psichiniai laidas veda“.
Kad nebūtų bendrų „reputacinių pasekmių“, nes juk kai kada kalbama apie „nepriekaištingą reputaciją“, ypač valdiškuose darbuose, o kur jau čia tau nepriekaištinga reputacija, kai žmogus lankosi pas psichiatrą, čia jau tokiam tik marškiniai ilgomis rankovėmis, surišti už nugaros, ir durys be rankenų.
Suprantama, kodėl taip yra. Penkiasdešimt metų, visą sovietmetį, psichiatrija buvo ne gydymas, o represijų įrankis, ypač tais laikais, kai jau šimtais ir tūkstančiais šaudyti nebuvo gražu, ir buvo atrasti humaniškesni būdai – sukišti nepageidaujamus, bet garsiai besireiškiančius, žmones į gydymo įstaigas, prišeriant vaistų ir paverčiant juos daržovėmis. Toms įstaigoms ir tai sistemai ruošdavo ne gydytojus, o sovietinio psichiatrijos pseudomokslo zootechnikus, kurių taip pat prireikdavo, vykdant „teismo medicinos ekspertizę“, nustatančią, kad tas ar anas nepakaltinamas (arba pavojingas).
Anų laikų psichiatrija nieko bendro neturėjo su pagalba žmogui, greičiau atvirkščiai. Ir ta senojo įsivaizdavimo smarvė vis dar neišvėdinta. Ir daugumos žmonių baimė kalbėti apie psichoterapiją yra vis dar tokia pat stingdanti, kaip buvusių tremtinių kadaise buvusios ir nepraeinančios patirtys, kad negalima garsiai, negalima kritikuoti, reikia saugotis, o tai nežinai, kas dar gali atsitikti, vieną sykį jau buvo juk išvežę.
Šioje temoje Lietuva yra baisiau atsilikus, negu daugelis įsivaizduoja. Jei skiepus ar dantų higieną daugelis žmonių jau priima kaip normalų rūpestį savimi, jei net dezodorantas ir kasdienis dušas yra daugeliui suprantamas dalykas, tai psichoterapija yra kažkas tokio, išsigalvoto ir baisaus.
Tau nerimas? Tai ko tu nerimauji, apsiramink. Tau depresija? Tai tu pralinksmėk, imkis kokio fizinio darbo ir viskas išgaruos. Senelis šimtą metų gyveno, šnapsą gėrė, rūkė ir apie jokias depresijas nežinojo. O gal tave kamuoja įkyrios mintys? Tai išvis ne liga, o miestiečių išsigalvojimas. Su savo tais visais internetais ligų sau prisipaišo ir paskui dejuoja po TV laidas vaikščiodami, tiženos. Taip kalba ne pavieniai galvijai, o dauguma.
Aš taip darau, nes manau, kad jeigu atkakliai vilksiu lauk tas atsilikusio mąstymo šiukšles, tai ilgainiui gyvensime geresnėje visuomenėje, kur niekam, ne tik man, nebebus baisu prisipažinti, kad pasidarei dantų higieną ir lankaisi pas psichoterapeutą.