III skyrius
DĖL KO LIETUVIAI KIBDAVO Į ATLAPUS
Vasario 16 d. nutarimas – valanda po valandos
Tačiau grįžkime prie Lietuvos Tarybos veiklos pradžios. Separatinės Vokietijos paliaubos su Rusija sustiprino vokiečių karo partijos pozicijas, kariškiai jau siūlė naują formulę su lietuviais. Joje akcentuojama ne nepriklausomybė, o tik atpalaidavimas nuo valstybinių ryšių, buvusių su kitoms valstybėms, neminimas Vilnius kaip sostinė ir nenumatytas Steigiamojo Seimo vaidmuo.
Nenumatyta, kad vokiečiai pripažins Lietuvą. Lietuvių tai netenkino, Taryboje kilo ginčai, bet 1917 m. gruodžio 10 d. Oberosto atstovai padiktavo lietuvių politiniams veikėjams Tarybos pareiškimo formuluotę. Ją pasirašė Tarybos delegacijos nariai ir pavedė A. Smetonai, J. Šauliui, S. Narutavičiui, J. Smilgevičiui, J. Vileišiui ir A. Stulginskiui įteikti vokiečių karinei vadovybei kaip Tarybos pareiškimą. Kitą dieną Kaune tai ir buvo padaryta Tarybos posėdyje, kuris baigėsi naktį pusę dvyliktos, įteikimo dienos data tapo ir to akto pavadinimo gruodžio 11 d. akto vardu.
Taigi, šiame pareiškime Taryba skelbė, kad ji, lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18–23 dienomis Vilniuje įvykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą.
Antrajame pareiškimo straipsnyje Taryba buvo priversta pareikšti, kad ji stoja už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija, keturias bendras konvencijas, kaip to reikalavo okupantai.
Gruodžio 11 d. aktas pravertė Vokietijai Bresto taikos derybose, nes tekstas nerodė jokių Vokietijos intencijų Lietuvos atžvilgiu, tačiau jo pasirašymas su keturių konvencijų pažadu sukėlė didelį nepasitenkinimą Lietuvoje, protestavo lietuviai Rusijoje ir JAV, nerimas kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje, kuri jautė, kad jos prestižas krito, patiems buvo nesmagu (P. Klimo 1917 m. gruodžio 30 d. dienoraštyje užfiksuotas to meto nuotaikos Taryboje – „kapų ūpas“) . Ruošdamiesi deryboms su bolševikais vokiečių kariškiai numatė Lietuvą aneksuoti, o kaizeris pareiškė, kad būtina aštrinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, kad Vilniaus klausimas būtų sprendžiamas ne tarp Vienos ir Berlyno, bet tarp lietuvių ir lenkų .
Oberostas reikalavo, kad Taryba pateiktų notifikuotą gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį Rusijai (o antrąją įteiktų tik Vokietijai). Tačiau bolševikai atsisakė į ją žiūrėti kaip į tautos valios išraišką, esą Taryba nėra demokratiškai išrinkta tautos atstovybė, ir pareikalavo parodyti pareiškimo tekstą su visų Tarybos narių parašais, bet vokiečiai teturėjo parašus po tekstu, kuriame lietuvių buvo žadamos 4 konvencijos.
Vokietijos užsienio reikalų ministrui Richardui von Kühlmannui nepavykus išspręsti Lietuvos klausimo, vokiečiai nebekreipė į Tarybą jokio dėmesio, neišleido jos delegacijos į Lietuvos Brastos derybas, o krašte neleido skelbti net pirmosios akto dalies.
Taryba pajuto pavojų ir tarėsi pakeisti gruodžio nutarimą 1918 m. sausio 8 d. (kitą dieną turėjo prasidėti naujas rusų–vokiečių derybų etapas).
Apie lietuvių planuojamus politinius žingsnius vokiečiai sužinojo jau sausio 4 d. iš savo informatoriaus, tad per F. Falkenhauseną siekė pakreipti tą posėdį sau palankiausia linkme.
Tačiau dabar Taryba nebenuolaidžiavo – 1918 m. sausio 8 d. posėdyje Taryba pakartojo gruodžio 11 d. formuluotės pirmąją dalį ir pridėjo pabaigoje reikšmingą P. Klimo suredaguotą pataisą apie Steigiamąjį Seimą, kuris bus „visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas“.
Kaip rodo Lietuvos Tarybos protokolai, už šią 1918 m. sausio 8 d. rezoliuciją balsavo 12 jos narių, 2 susilaikė, 3 balsavo prieš, 3 nedalyvavo posėdyje. A. Smetona atsisakė keisti orientaciją, kitaip – gruodžio 11 d. nutarimą, nes jautėsi susaistytas pažadų vokiečiams.
1918 m. sausio 8 d. nutarimu Taryba norėjo be vokiečių žinios ir pritarimo savarankiškai deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę ir nusikratyti slegiančių keturių konvencijų.
Šią tendenciją, be S. Kairio, ėmė palaikyti J. Staugaitis, A. Petrulis, P. Klimas, K. Bizauskas. Tą pačią dieną paaiškėjo, jog Oberostas nesutinka, jog kas nors būtų pakeista gruodžio 11 d. formuluotėje. 1918 m. sausio 9 d. Taryba sutiko nusileisti ir notifikuoti rusų delegatams gruodžio 11 d. rezoliucijos pirmą dalį, jei vokiečių valdžia duotų teigiamą atsakymą į tris klausimus, adresuotus civilinės ir karinės valdžios veiksmų koordinatoriui F. Falkenhausenui, t. y. kada Lietuvos Tarybai bus perleista valdžia, kada bus išvesta vokiečių kariuomenė ir kada Vokietija pripažins Lietuvą.
Tą pačią dieną vokiečių okupacinė administracija pakvietė Tarybą į po jos „inauguracijos“ pirmą ir paskutinį bendrą oficialų posėdį. Jame paaiškėjo, jog vokiečiai ir toliau laiko Tarybą tik patariamuoju organu. Apsvarstyti tame bendrame posėdyje tik keli smulkūs klausimai.
Lietuviai turėjo planą – jeigu vokiečiai išsikvies Tarybos delegaciją notifikacijos reikalu, ji nebus duota už tuščius pažadus. Ėjo laukimo dienos, kai netikėtai sausio 27 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas R. Nadolnis atsiuntė J. Šauliui asmeninį laišką, kuriame pabrėžė, jog pagal gruodžio 11 d. nutarimą (abi dalys) Vokietija pripažins Lietuvą.
Nors jokia data nebuvo nurodyta, A. Smetona Taryboje pareiškė, kad Nadolnio atsakymu jis patenkintas ir abu su J. Šauliu jau grasino oponentams, jog anuliavus gruodžio 11 d. nutarimą, bus anuliuota (ar išvaikyta) ir pati Taryba.
Sausio 26 d. S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis iš Tarybos išėjo. Sausio 27 d. iš Tarybos pasitraukė ir M. Biržiška. Parašytuose pareiškimuose jie įrodinėjo, jog Taryba peržengusi savo teises, be to, pasisavinusi Steigiamojo Seimo funkcijas.
Naujas smūgis modus vivendi su vokiečiais šalininkams buvo tas, jog vokiečiai buvo kiek priblokšti Tarybos skilimo, dėl skilimo nepriėmė Lietuvos Tarybos delegacijos į Lietuvos Brastos taikos derybas su Sovietų Rusija. Keturi išėjusieji iš Tarybos keturias savaites nelankė jos posėdžių – jie reikalavo, kad Taryba pasisakytų už sausio 8 d. formuluotę.
Tačiau neapibrėžtomis sąlygomis, kai Lietuvos Taryba buvo ignoruojama, atsirado abipusio kompromiso poreikis. Tarybos komisija (J. Šaulys, P. Klimas ir J. Vailokaitis), išrinkta deryboms su išstojusiaisiais, suderino tekstą su M. Biržiška, S. Kairiu, S. Narutavičiumi ir J. Vileišiu, sutarė, kad jie sugrįžta į Tarybą. Tarybos nariai nutarė juos kviesti į posėdį, vokiečių abejingumas Lietuvai perpildė visų narių kantrybės taurę. Susitarimas pavyko, nes „žvalgybai“ į Berlyną siųstas J. Šaulys grįžęs informavo, kad lietuvių reikalai nustumti į šalį ir taip pat pritarė Tarybos sumanymui dėl naujo pareiškimo. Toliau įvykiai ėjo vienas kitą.
Vasario 15 d. posėdis pagal Tarybos protokolus ir kitus šaltinius:
Posėdis prasideda Lietuvių komiteto bute Didžioji g. Nr. 30 11:30 ryto. Neatvyko D. Malinauskas ir P. Dovydaitis.
„Komisija, išrinkta dėl derybų su išstojusiais, praneša apie pasišnekėjimus su jais ir gautą nuo išstojusiųjų raštą tokio turinio:
„Lietuvos Tarybos komisijai iš p. p. P. Klimo, J. Šaulio ir Vailokaičio. Išstojusių iš Lietuvos Tarybos narių
M. Biržiškos, St. Kairio, St. Narutavičiaus ir Jono Vileišio.
Pranešimas.
Atsakydami į Jūsų pasiūlymą, šiuo pranešame, jog dėlei Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mes [su]tinkame balsuoti en bloc už sekančią formulą ir grįžti Tarybon.
„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 15 dien. 1918 m. vienbalsiai nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo 18–23 dien. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai ……… vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomos Lietuvos valstybę. 18-2-1918. Vilnius.
J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška, Narutavičius“.
Toliau balsuojama formula, pasiūlyta išstojusių pareiškime.
Už tos formulos priėmimą balsuoja 11, susilaiko 3 (Mironas, Petrulis ir Smetona).
Toliau balsuojama, ar kviesti išstojusius grįžti į Tarybą.
Už tai, kad reikia kviesti, balsuoja visi“ .
A. Smetonai esant prieš savarankiškumo formulavimą, susitarimo su opozicionieriais vardan jis 1918 m. vasario 15 d. atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Pasak P. Klimo: „Čia Smetona padarė pareiškimą, jog jis nuo gruodžio 11 d. nustojęs autoriteto, jog jo, kaip pirmininko, negerbia, jog jis nesutinka su Tarybos krypsniu ir todėl turi atsistatydinti“ . Tarybos pirmininku vidudienį buvo išrinktas J. Basanavičius, kad pirmininkautų lemtingam rytojaus, t. y. vasario 16 d., posėdžiui.
Paruošiami, atspausdinami mašinėle du akto tekstai rytojaus pasirašymui. A. Stulginskis teigė atsiminimuose, kad abu egzemplioriai buvo parašyti mašinėle iš anksto, vasario 15 d. Vienas buvo paruoštas ant geresnio popieriaus – „Dabar tas nepriklausomybės akto tekstas, gražiai dideliame lape surašytas, gulėjo ant stalo“, – yra užsiminęs Steponas Kairys .
Kad buvo du akto egzemplioriai patvirtina P. Klimo laiškas istorikui A. Šapokai 1940 balandžio 15 d., kuriame sakoma, jog egzistavo Akto originalas ir nuorašas , po Antrojo pasaulinio karo apie originalo egzistavimą užsiminė M. Biržiška . Beje, kol kas nėra nei vieno liudijimo, kad vasario 16 d. Taryboje dirbo kokia nors mašininkė – jau žinome, kad jas nusamdyti Tarybai buvo labai nelengva.
Posėdis baigtas 1 val. 30 min.
Pagal Lietuvos Tarybos protokolą Nr. 62 –
1918 m. vasario 16 d. 11 val. visi 20 Tarybos narių susirenka Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. 26). (Čia būtina pažymėti, kad Lietuvos Taryba ilgai neturėjo savo nuolatinės darbo vietos, būstinės. Nuo 1917 m. rugsėjo mėn. ji posėdžiaudavo Lietuvių mokslo draugijos bute Lydos gatvėje 7, spalį – Tarybos bute prie Jurgio g. Nr. 24 – 6 (Jono Vileišio butas), 1918 m. vasarį – Aušros vartų g. Nr. 21, Lietuvių mokslo draugijos (Jono Basanavičiaus) bute, vėliau Lietuvių komiteto bute – Didžioji g. Nr. 30 ir laikiname Tarybos bute Šv. Jurgio prosp. Nr. 11 – aut. past.).
Posėdžio protokole rašoma:
„Basanavičius perskaito projektą nutarimo tokio turinio:
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario m. 16 dien. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai ………… vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą. Lietuvos valstybę.
Vilnius, vasario 16 d. 1918 m.
Statomas balsavimui tas nutarimas lig žodžio „drauge“. Priimamas vienbalsiai. Toliau balsuojama antra dalis to nutarimo, būtent nuo žodžio „drauge“. Už tą nutarimo dalį balsuoja – 16, prieš ją – 4 (Biržiška, Kairys, Narutavičius ir Vileišis). Toliau balsuojamas visas nutarimas en bloc. Priimamas vienbalsiai“ .
Tiesa, balsavimas buvo per kelis kartus, nes radikalams užkliuvo žodis „galutinai“. Atskirame pareiškime M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis paaiškino kodėl, o būtent, kad vokiečių valdžia, pasiremdama šia politinę ir teisinę prasmę turinčia sąvoka, vėl nemėgintų versti Lietuvos Tarybą savintis Steigiamojo Seimo teises, nepastatytų prieš kokį nors įvykusį faktą, kad vokiečiai netrukdytų kuo greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą. Šie Lietuvos Tarybos nariai taip pat įtarė, kad konservatyvieji jų kolegos, vadovaujami A. Smetonos, yra pernelyg nuolankūs vokiečiams, todėl gali būti, šiuolaikiškai kalbant, pažeidžiami.
Nutarimas pasirašomas.
Viešumoje taip ir nepasirodė pirmasis spausdintas mašinėle Akto originalas (signatarų atsiminimuose užfiksuotas faktas, kad pirmąjį egzempliorių pasiėmė saugoti J. Basanavičius – kadangi Taryba neturėjo rezidencijos, jis ir kitus svarbius dokumentus saugojo Lietuvių mokslo draugijoje). Tą rodo jos sekretoriaus Jokūbo Šerno 1918 m. gruodžio 18 d. raštelis, kuriuo prašoma, kad daktaras duotų spaustuvininkui Antanui Rucevičiui, dirbusiam Lietuvos Valstybės Tarybos raštinėje, Vilhelmo II kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir Vilhelmo Uracho išrinkimo karaliumi aktus su gavėjo prierašu ir parašu . O spalio 12 d. Šernas prašė daktaro, kad į Tarybos posėdį atsineštų Uracho pasirašytų sosto užėmimo sąlygų originalą, jei po ranka neturįs kopijos, o Rucevičius, sekretoriaus prašymu, gruodžio 21 d. atnešė Lietuvos Valstybės Tarybos kasos dokumentus ir prašė „paslėpti juos geriau“ .
Tad ir Vasario 16-osios Akto dublikatas kurį laiką tikrai buvo saugomas Basanavičiaus, teigia „Kultūros baruose“ 2016 m. Nr. 1 paskelbtame straipsnyje A. Grigaravičius, o P. Klimas vėliau parašytuose atsiminimuose teigia, jog mašinėle atspausdintas „[…] antras, ant blogo popieriaus, pasiliko Tarybos bylose. Bet tik šis, pastarasis, ligi šiol yra visuomenei žinomas ir reprodukuotas. Originalą Basanavičius, matyt, kur bus paslėpęs ir pats užmiršęs. Spėju jį tebesant kur in folio [lot. per pusę sulenkto lapo] tarp puslapių įkištą“ .
(Klimo dienoraštyje užfiksuota, kad Lietuvių mokslo draugijoje 1917 m. birželį posėdžiaujant ten tvarkos buvo mažai. „Svarbiausia posėdžių „vinis“ – revizijos komisijos pareiškimas dėl netvarkos ir valdybos apsileidimo, knygyną ir archyvą saugojant. Patys valdybos nariai čia neturėjo kuo gintis – ir dar džiaugėsi, kad tuo būdu turės geros progos prieš Basanavičių stoti, kurs viską D-oje laiko pelėsiuose plačiausioj to žodžio prasmėje“ . Nebūtų nuostabu, kad tokioje chaotiškoje aplinkoje dr. Jonui Basanavičiui patikėtas saugoti Vasario 16-osios nutarimo originalas būtų tarp popierių ir prašapęs).
„Toliau svarstomas klausimas siuntimo delegacijos į Berlyną ir neitralines šalis dėl notifikacijos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Nutarta: išrinkti į delegaciją penkius asmenis, palikus jiems teisę iš savo tarpo paskirti tris, kurie atliks notifikaciją. Į delegaciją išrinkti: Narutavičius, J. Šaulys, Smetona, Smilgevičius ir Staugaitis.
Vasario 16 d. posėdyje Taryba išsirinko naują Prezidiumą (pirmininkas A. Smetona, vicepirmininkai J. Šaulys ir J. Staugaitis, sekretorius J. Šernas), dominuojamą konservatorių, nes keturi opozicijos atstovai atsisakė kandidatuoti į Prezidiumo narius dėl to, kad pirmininku vėl išrinktas Smetona“ .
Tuo laiku pasirašomi mažiausiai trys nutarimo variantai, kurie buvo reikalingi informuoti vokiečių pusę apie naują Tarybos nutarimą. Signataras S. Banaitis prisiminė, kad: „/…/ liko tik nuorašai, ant kurių mes taip pat pasirašę. Tie nuorašai buvo išsiuntinėti didžiųjų valstybių vyriausybėms, pirmiausia Rusijai ir Vokietijai“ .
Susirinkimas baigtas 3 val. po pietų.
Signataro P. Klimo dienoraštyje liudijama, kad priėmus bendrą formulę „tą pačią dieną 5–6 val. vak[aro] [Jurgis] Šaulys Tarybos nutarimą pranešė užsienio [reikalų] min[isterijos] atstovui ir prašė leisti paskelbti laikraščiuose“ . Oficialų Vokietijos URM atstovą Eckartą von Boniną J. Šaulys negalėjo informuoti tik žodžiu. Todėl jis nunešė vokiečiui ir įteikė dvikalbį nutarimą „Auswärtiges Amt“ atstovui von Boninui, jo dėka dokumentas paklius į archyvą Berlyne.
(Beje, Taryba turėjo tokią praktiką – dvikalbiai Tarybos dokumentai buvo ruošiami ir anksčiau – Tarybos dokumentuose yra dviem kalbomis paruoštas 1917 m. rugsėjo 23 d. kreipimasis į Bavarijos princą Leopoldą, su prašymu patvirtinti išrinktą Lietuvos Tarybą, be to, taip pat parengtas ir 1918 m. sausio 26 d. posėdyje priimtos Lietuvos nepriklausomybės skelbimo formuluotės tekstas įteikti Vokietijos vyriausybei – tai irgi per pusę sulenktas popieriaus lapas, kurio vidinėje dalyje juodu tušu kaligrafine rašysena parašytas formuluotės tekstas: kairėje pusėje lietuviškai, dešinėje – vokiškai. Po tekstu palikta vietos Tarybos narių parašams. Tas egzempliorius neįteiktas tikriausiai dėl padarytos klaidos tekste, todėl ir išliko archyve) .
Beje, Šaltojo karo metu Vakarų Vokietijos teisės istorikė Marianne Bienhold, remdamasi Rytų Vokietijos istoriko Wernerio Baslerio darbais teigė, kad E. Boninas perdavė Lietuvos Tarybos nutarimą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai, pridėdamas tokį komentarą: „Nugalėjo radikali mažuma“ . Kai 2017 m. birželio 9 d. Vokietijos URM dovanojo Lietuvai suskaitmenintas 52 bylas „Auswärtiges Amt“ archyvo dokumentų, jie paliudijo, kad kovo 22 d. E. von Boninas tikrai su savo lydraščiu persiuntė Vokietijos reichskancleriui Lietuvos Tarybos 1918-02-16 dieną priimtą nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo notifikavimo ir prašymo pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Nutarimas parašytas lietuvių ir vokiečių kalbomis ant pusiau perlenkto lapo ir pasirašytas visų Tarybos narių.
Prof. Liudas Mažylis 2017 m. būtent ir surado Boninui įteiktą rankraštinę akto kopiją.
Vasario 16 d. pavakarę Lietuvos Tarybos narys K. Bizauskas pasigyrė gatvėje sutiktam kun. Pranui Bieliauskui, kad jis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, tad baiminosi, kad vokiečiai neleis jo skelbti viešai, gali konfiskuoti laikraštį, o „tarybininkus“ susodinti į kalėjimą . Ir tikrai Lietuvoje jo paskelbimas uždraustas – vasario 19 d. „Lietuvos aido“ 22 numerį su jo tekstu okupacinė valdžia konfiskavo, spaustuvei pavyko išsaugoti nedaug egzempliorių, nedaug išplatinta ir atsišaukimų.
Antras Tarybos posėdis vasario 16 d. prasideda 6:30 val. po pietų. Pirmininkauja jau grįžęs iš susitikimo su Boninu Jurgis Šaulys. Nedalyvauja posėdyje Kazimieras Šaulys, nes jis jau išvykęs į Kauną, išgabeno dar vieną pranešimą apie vasario 16 d. nutarimą karinės valdžios atstovui Falkenhausenui (nedalyvavo posėdyje ir dar keli kauniečiai – Banaitis, Dovydaitis, Staugaitis ir Petrulis).
Svarstomi kasdieniniai Tarybos reikalai. Posėdis baigiamas 10 val. vakaro .
Kadangi nutarimas buvo priimtas prieš Vokietijos valdžios valią, tai Vasario 16 d. akto originalas buvo įteiktas saugoti J. Basanavičiui, o dar vienas tekstas tą naktį buvo slapta išgabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vargu ar ir Reichstagui vežtos tik kopijos, t. y. nepasirašyti Tarybos narių dokumentai. Persiuntimo darbą atliko J. Chodakauskaitė (būsimoji Tūbelienė) per vokiečių X armijos laikraščio redaktorių O. Wöhrlę. Tai patvirtina ir signataras D. Malinauskas, savo atsiminimuose teigė, jog dokumento vokišką nuorašą vokiečių kareivis – profesorius nuvežė į Berlyną ir įteikė katalikų Centro Reichstage lyderiui M. Erzbergeriui, o pastarasis perdavė Vasario 16 d. Akto tekstą svarbiausių vokiečių laikraščių redakcijoms . J. Chodakauskaitė-Tūbelienė savo atsiminimuose „Amerikos balso“ bendradarbiui J. Pajaujui , paberdama daugiau tikrų detalių, teigė, kad Lietuvos Tarybos nariai rūpinosi, kaip kuo greičiau persiųsti aktą į Vokietiją.
Buvo pasirinkta galimybė pasiųsti dokumentą per labai palankų lietuviams, Lietuvos ir jos istorijos mylėtoją, vokiečių kariuomenės laikraščio „Zeitung der X. Armee“ vieną iš redaktorių, rašytoją novelistą O. Wöhrlę, kilusį iš Elzaso. (Su O. Wöhrle buvo gerai pažįstamas Tarybos narys P. Klimas, mat tas palankus lietuviams vokietis padėjo pergabenti į užsienį ir P. Klimo veikalą „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“, tas veikalas 1916 m. Štutgarte buvo atspausdintas vokiškai (Werbelis [P. Klimas], „Russisch Litauen“, vėliau prancūzų kalba išleistas Šveicarijoje „La Lituanie Russe“), – būtent tokį pavadinimą knygai davė O. Wöhrlė ir jis pats tuo didžiavosi, nes tuo pavadinimu buvo pasakyta vokiečiams, kad yra ir dar kita – vokiškoji (Mažoji) Lietuva, kas karo metu buvo okupantų griežtai uždrausta.
Toje knygoje P. Klimas nubrėžė „Tikrosios Lietuvos“ (Lituania propria) ribas . Kadangi Tarybos nariai galėjo būti sekami, J. Chodakauskaitė slapta, visai sutemus, Lietuvių mokslo draugijos pastate susitiko su O. Wöhrle ir perdavė jam voką su vokišku Vasario 16 d. akto tekstu. Tekstas į Berlyną nuvežtas greitai, jį Reichstage pristatė Katalikų centro pirmininkas Gröberis , jau vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintas Berlyne „Vossische Zeitung“ ir „Tägliche Rundschau“ laikraščių vakariniuose numeriuose. Įvykių liudytojas P. Klimas savo dienoraštyje ironiškai pastebi, kad [Vasario 16-osios] nutarimas nuvyko į Vokietiją greičiau, negu pati [Vokietijos] valdžia gavo […] Reichstage tą nutar[imą] širdingai priėmė (Gröberis, Davidas)“ .
Kaune, vasario 17 d. 10 val. ryto K. Šaulys buvo įgaliotas „vieną to akto originalą nuvežti į Kauną ir įteikti šefui“ , todėl jis įteikia pranešimą apie vasario 16 d. nutarimą civilinės administracijos viršininkui baronui Friedrichui von Falkenhausenui jo įstaigoje, prašydamas jį persiųsti į Berlyną Vokietijos vyriausybei. Tekstas tikriausiai buvo panašus į J. Šaulio nuneštą Boninui kopiją, rašytas ranka lietuvių ir vokiečių kalbomis. Kun. K. Šaulys rašė savo atsiminimuose, kad baronas po 7 val., t. y. 1918 m. vasario 17 d. 17 val., pasikvietė K. Šaulį pas save ir tos audiencijos metu pareiškė, kad „akto turinys mums nepriimtinas ir aš atsisakau jį siųsti toliau“ . Dokumento vokietis K. Šauliui negrąžino – tikriausiai jis taip pat išsiuntė juos Vyriausiai karinei vadovybei į Berlyną.
Sausio 17 d. Taryboje buvo suformuluotas ir nepriklausomybės deklaravimo tekstas, skirtas įteikti Rusijai .
