aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „II pasaulinis karas“ naujieną – Valentino Berežkovo knygą „Kaip aš tapau Stalino vertėju“. Šios knygos autorius Valentinas Berežkovas (1916–1998) save vadino vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems teko spausti ranką XX a. vidurio pasaulio galingiesiems: J. Stalinui, A. Hitleriui, W. Churchilliui, F. D. Rooseveltui ir kt.
V. Čerčilio ir J. Stalino susitikimas Kremliuje, Maskvoje, 1944 m. spalio 9–20 dienomis. Iš kairės: V. Čerčilis, J. Stalinas ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius E. Idenas. JAV ambasadorius A. Harimanas stebi lyderius. Per susitikimą suplanuotas Pietryčių Europos pasidalijimas įtakos zonomis.
© Leidykla "Briedis"

Vargu ar 1916 m. Peterburgo inteligentų šeimoje gimęs berniukas galėjo pasvajoti, kad užaugęs vertėjaus ten, kur buvo priimami lemtingi Europai ir pasauliui sprendimai: pasirašant 1939 m. Ribbentropo-Molotovo paktą, 1943 m. Teherano, 1945 m. Jaltos konferencijose.

Knygoje vystomos dvi glaudžiai susipynusios siužetinės linijos: paties autoriaus gyvenimo istorija nuo vaikystės iki tapimo Stalino vertėju ir prisiminimai iš pasaulio galingųjų derybų, pakeitusių milijonų žmonių ir daugybės šalių likimus.

V. Berežkovas ilgai nesuprato, kad vertėjauja ne „didiems liaudies vadams“, bet tikriems monstrams – J. Stalinui ir V. Molotovui. Jis negalėjo suvokti, kad būtent Stalinas ir jo sukurta sistema kalta dėl milijonų pražudytų gyvybių, dėl šalies virtimo viena didele koncentracijos stovykla, neapykantos, siaubo ir nepasitikėjimo bastionu. Tik po kurio laiko jis praregi... Paprasta, labai gyva ir nuo pirmųjų puslapių įtraukiančia kalba V. Berežkovas atskleidžia, kaip tai įvyko.

Šioje knygoje rasite visko: skurdo ir bado Sovietų Sąjungoje aprašymų, pasakojimų apie autoriaus ir daugelį šalies šeimų palietusias represijas, pateikiami labai išraiškingi SSRS, Trečiojo reicho, Didžiosios Britanijos ir JAV lyderių portretai, neoficialūs jų pokalbiai, aprašomas elgesys neformalioje aplinkoje. Daugelį V. Berežkovo papasakotų epizodų patvirtina nepriklausomi šaltiniai, pavyzdžiui, W. Churchillio atsiminimai, todėl šią knygą ypač vertina rimti istorikai.

Beje, įdomus faktas – iš SSRS Komunistų partijos V. Berežkovas išstojo po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Vilniuje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

1944 metų spalį atrodė, kad prasidėjo naujas sovietų ir britų lyderių santykių etapas. Pagrindinė antro Čerčilio vizito Maskvoje tema buvo lenkų problema. Britų premjeras įtikinėjo sovietų vyriausybę darantis viską, kad Londone prieglobstį radusi emigracinė Lenkijos vyriausybė priimtų sovietų reikalavimus. Taip galėjo būti pasiektas abiem pusėms priimtinas susitarimas ir atsirasti sąlygos, kurios leistų reorganizuotai Lenkijos vyriausybei, pasirengusiai palaikyti geros kaimynystės santykius su SSRS ir pripažinti SSRS–Lenkijos sieną palei Kerzono liniją, persikelti į Varšuvą, kai ją išvaduos Raudonoji armija.

Negalima tvirtai teigti, kad tokiu atveju Lenkijos vystymasis būtų pasukęs Suomijos arba Austrijos keliu, bet ir nėra pagrindo atmesti tokią galimybę. Tačiau lenkų emigracinės vyriausybės ministras pirmininkas Mikolaičikas, kuris Čerčilio viešnagės Maskvoje metu irgi buvo Sovietų Sąjungos sostinėje, neišnaudojo atsiradusios galimybės susitarti su sovietų vyriausybe. Ar britų premjeras buvo sąžiningas, pareikšdamas, kad primygtinai rekomendavo lenkų emigracijos veikėjams susitarti su Maskva, o gal jis, kaip ir amerikiečiai, užkulisinėse derybose patarė nenusileisti Mikolaičikui? Tačiau atrodo, kad Stalinas tada patikėjo Čerčiliu – kalbėdamiesi jie abu spinduliavo abipusį neįpareigojantį pasitikėjimą.

V. Čerčilis Maskvos oro uoste. Antras iš kairės – V. Molotovas, atvykęs pasitikti britų premjero.
V. Čerčilis Maskvos oro uoste. Antras iš kairės – V. Molotovas, atvykęs pasitikti britų premjero.
© Leidykla "Briedis"


Kaip tik tokiomis aplinkybėmis britų premjeras prakalbo apie tai, kas iki šių dienų skatina įvairias versijas bei ginčus tarp istorikų ir žurnalistų. Dėl to dar svarbu smulkiai atkurti tai, kas įvyko 1944 metų spalio 9 dieną Stalino kabinete.

Tada Harimanas jau buvo JAV pasiuntinys Sovietų Sąjungoje. Ruzveltas pavedė jam stebėti Čerčilio ir Stalino susitikimą. Taip pat prezidentas laiške sovietų vadovui pabrėžė, kad Harimanas neturi dalyvauti derybose, ir Jungtinės Valstijos neprisiims atsakomybės dėl bet kokių susitarimų, kurie gali būti pasiekti šiame susitikime. Todėl Harimanas buvo ne visuose pokalbiuose, nors britų premjeras nuolatos jį informavo.

Šiame susitikime nedalyvavo ne tik amerikiečių pasiuntinys, bet ir Anglijos užsienio reikalų ministras Idenas, lydėjęs premjerą kelionėje. Sovietų ir britų vadovai susitiko akis į akį, dalyvaujant tik vertėjams.

Čerčilis pradėjo nuo to, kad jam atrodo svarbu išsiaiškinti kai kuriuos klausimus, dėl kurių abu lyderiai pastaruoju metu susirašinėjo.

– Aš pasirengęs aptarti bet kokį klausimą, – pasakė Stalinas.

– Yra dvi valstybės, apie kurias mums reikia pasikalbėti, – pradėjo Čerčilis. – Viena – Graikija. Kita – Rumunija. Dėl pastarosios anglai per daug nesijaudina. Kitas dalykas – Graikija. Britanija privalo būti pirmaujanti Viduržemio jūros regiono valstybė, ir aš tikiuosi, kad maršalas Stalinas pripažins mūsų teisę priimti lemiamą sprendimą dėl Graikijos. Taip pat esu pasirengęs pripažinti lemiamą maršalo Stalino žodį dėl Rumunijos.

Stalinas į Didžiosios Britanijos poziciją reagavo supratingai, pasakęs, kad Anglijai būtų blogai, jeigu Viduržemio jūra išslystų jai iš rankų. Todėl sutinkąs, kad Čerčilio žodis dėl Graikijos būtų lemiamas.

– Manau, – tęsė britų premjeras, – kad reikia įvardyti šiuos dalykus diplomatiniais terminais, vengiant formuluočių apie „įtakos sferų pasidalijimą“, nes amerikiečiams tai nepatiktų. Bet kai mes su jumis susitarsime, viską paaiškinsiu prezidentui…

Stalinas priminė Ruzvelto pageidavimą bet kokius šio susitikimo sprendimus laikyti „išankstiniais“.

– Bet juk mes, – pagavo mintį premjeras, – neturime nuo prezidento paslapčių. Aš netgi džiaugiuosi, kad Harimanas dalyvauja mūsų derybose. Tačiau tai neturi tapti kliūtimi man su jumis kalbėtis asmeniškai.

– Man atrodo, – supratingai dėstė Stalinas, – kad Jungtinės Valstijos pretenduoja į per daug dideles teises sau, Sovietų Sąjungai ir Didžiajai Britanijai palikdamos ribotas galimybes. O juk mes su jumis turime tarpusavio pagalbos sutartį…

Kai gana atvirai, bet su slapta potekste abu pateikė savo nuomones, Čerčilis pasakė:

– Aš turiu vieną „nešvarų“ dokumentą, kuriame – kai kurių Londono asmenų svarstymai, – Čerčilis iš vidinės švarko kišenės ištraukė keturgubai sulankstytą lapelį. Išlankstęs ant stalo pastūmė Stalinui.

Versti teksto nereikėjo. Viskas, kas buvo užrašyta, tilpo į kelias eilutes:

„Procentų lapelis“ iš V. Čerčilio archyvo (kopija)
„Procentų lapelis“ iš V. Čerčilio archyvo (kopija)
© Leidykla "Briedis"


Stalinas įdėmiai pažiūrėjo į skaičius, iš bronzinės stiklinaitės paėmė mėgstamą storą dvispalvį pieštuką ir viršutiniame lapelio kampe padėjo nedidelę mėlyną varnelę. Tada nieko nesakydamas pastūmė lapelį.

Stojo ilga tyla. Ją nutraukė Čerčilis:

– Ar tai, kad mes taip paprastai išsprendėme klausimus, paveiksiančius milijonų žmonių likimą, nebus per daug ciniška? Geriau sudeginkime šį popierėlį…

– Ne, turėkite, – pasakė Stalinas.

Čerčilis sulankstė lapelį ir įsikišo į kišenę.

Ir vėl stojo ilga tyla.

Apie šią nebylią sceną buvo nemažai prirašyta. Kai kas ją interpretavo kaip susitarimą dėl „įtakos sferų pasidalijimo“ Rytų Europoje, bet Sovietų Sąjunga tai kategoriškai atmetė. Valdžios instancijos teigė, kad „socialistinė valstybė negali dalyvauti abejotinuose sandoriuose su imperialistine Didžiąja Britanija“, tai „prieštarautų esminiams Sovietų Sąjungos lenininės užsienio politikos principams“. Vienoje publikacijoje panašiai argumentavau ir aš.

Sovietų archyvinės medžiagos neprieinamumas apsunkino galimybę išsiaiškinti visą tiesą. 1983-iaisiais SSRS užsienio reikalų ministerijos išleistame dokumentų rinkinyje „Sovietų ir anglų santykiai Didžiojo Tėvynės karo metu 1941–1945 m.“ apskritai nėra užrašyto Stalino ir Čerčilio pokalbio, vykusio 1944 metų spalį. Nors tolesni įvykiai liudijo apie kažkokį nerašytą susitarimą, buvo sudėtinga padaryti galutinę išvadą.

Dabar paveikslas ryškėja.

Jau iš aprašyto šių lyderių dialogo, vykusio prieš Čerčiliui parodant Stalinui savo lapelį, aišku, kad jie abu siekė nustatyti pirmenybinę šalių įtaką Graikijoje ir Rumunijoje. Dar labiau viską paaiškina kitos dienos Molotovo ir Ideno pokalbis. Aš jame nedalyvavau. Mums atstovavo vertėjas Pavlovas. Minėtame SSRS URM rinkinyje jo užrašų taip pat nėra, bet jie neseniai paskelbti Vakarų spaudoje.

Remdamasis Stalino ir Čerčilio susitikimu Molotovas britų kolegai pareiškė, kad siūlymas dėl procentų vertas dėmesio.

– O ar negalėtume susitarti, – tęsė Molotovas, – kad ne tik Bulgarijos, bet ir Vengrijos su Jugoslavija santykis būtų 75:25?

– Bet tai kur kas blogiau negu ankstesnis variantas, – prieštaravo Idenas.

– Tada tegu būna 90:10 Bulgarijai, 50:50 Jugoslavijai, o dėl Vengrijos susitarsime atskirai...

– Mes pasirengę sutikti su jūsų siūlymu dėl Vengrijos, bet norėtume turėti daugiau įtakos Bulgarijoje.

– Jeigu Vengrijos santykis bus 75:25, tegul tokie pat skaičiai lieka ir Bulgarijai. Tada Jugoslavijai turi būti 60:40. Tai riba, kurios neperžengsime.

Stojo ilga tyla. Ją nutraukė Čerčilis: „Ar tai, kad mes taip paprastai išsprendėme klausimus, paveiksiančius milijonų žmonių likimą, nebus per daug ciniška? Geriau sudeginkime šį popierėlį...“


Idenas pasiūlė 80:20 Bulgarijai, bet ir toliau norėjo 50:50 Jugoslavijai. Savo ruožtu Molotovas pareiškė, kad, priėmus anglų poziciją dėl Jugoslavijos, Bulgarijai reikėtų 90:10 ir pridūrė siūlydamas 60:40 Jugoslavijai. Jis turi omenyje, kad sovietų nelabai domina pakrantė, jie norėtų didesnės įtakos šalies centre. Pažymėtina, kad Graikijos šioje diskusijoje apskritai neminėjo. Vadinasi, sovietai neprieštaravo pirminiam britų siūlymui.

Išvargintas derybų Idenas galų gale pareiškė, kad jam menkai rūpi skaičiai. Jis supranta sovietų susidomėjimą Bulgarija, ir Britanija su tuo sutiks. Kalbant apie Jugoslaviją, svarbu, kad Sąjungininkai ten vykdytų bendrą politiką, neatsižvelgdami, ar Tito susitars su jugoslavų vyriausybe Londone.

Vakarieniaujant Čerčilio vasarnamyje, Idenas, pranešdamas apie savo pokalbį su Molotovu, pasakė – buvo „tikra kova“, bet jis nepaaukojo britų interesų. Tačiau atrodo, kad iš principo buvo susitarta dėl įtakos sferų Rytų Europoje.

Kitą rytą vėlai nubudęs ir senu įpratimu gulėdamas lovoje Čerčilis padiktavo Stalinui adresuotą laišką, kuriame surašė susitarimus dėl procentinių santykių. Matyt, jausdamasis nejaukiai, kad sandoris įvyko Ruzveltui už nugaros, laiško juodraštį parodė Harimanui, užsukusiam pas premjerą.

Amerikiečių „stebėtojas“ ryžtingai prieštaravo dėl tokio laiško išsiuntimo, esą prezidentas bus labai nepatenkintas.

Harimaną galima suprasti. Juk Čerčilio lapelyje, nuo kurio viskas ir prasidėjo, amerikiečiams tenkanti dalis apibrėžta gana miglotai, o tai, žinoma, visiškai netenkino Vašingtono. Paklausęs Harimano Čerčilis taip ir neišsiuntė šio laiško, o bendroje Stalino ir Čerčilio telegramoje prezidentui Ruzveltui buvo tik tokia informacija: „Privalome išnagrinėti klausimą, kaip būtų geriausia susitarti dėl politikos Balkanų valstybėse, įskaitant Vengriją ir Turkiją.“

Kalbant apie Turkiją, ją, matyt, paminėjo todėl, kad Stalinas ir Čerčilis kalbėjosi apie sąsiaurių politiką. Britų premjeras geranoriškai reagavo į sovietų vadovo pageidavimą peržiūrėti esamą režimą SSRS naudai.

Stalinui nedavė ramybės sąsiauriai. Prisimindamas, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos Sąjungininkai iš Vakarų žadėjo perduoti carinei imperijai Dardanelus ir Bosforą, įskaitant Konstantinopolį, kai tik bus nugalėta priešiška koalicija, į kurią įėjo ir Turkija. Jau prijungęs prie savo imperijos Baltijos šalis, Besarabiją ir dalį Lenkijos, Stalinas nesiliovė svajoti apie sąsiaurius. Jis bergždžiai kėlė šitą reikalavimą Hitleriui, o dabar tikėjosi pasiekti savo padedamas Sąjungininkų iš antihitlerinės koalicijos.

Bet sąsiaurių Stalinas taip ir negavo.

Vėlesni įvykiai Graikijoje, kur anglai gana žiauriai susidorojo su komunistų vadovaujamais pasipriešinimo būriais, leidžia manyti, kad buvo laikomasi Maskvoje pasiekto susitarimo. Stalinas liko kurčias graikų komunistų pagalbos prašymams ir ramiai stebėjo, kaip Londonas vykdo prieš juos represijas. Savo ruožtu Čerčilis nepaisė Užsienio reikalų ministerijos reikalavimų tuoj pat reaguoti į situaciją Rumunijoje, kur, britų diplomatinių žinybų nuomone, Maskva vykdė grubų spaudimą. Turint galvoje Maskvos susitarimą, suprantama, kodėl Stalinas labai susierzino, kai vėliau Vakarų valstybės pradėjo kištis į Vengrijos įvykius.

Staliną visiškai tenkino susitarimas su Čerčiliu, tą gali patvirtinti pasakiškos gėrybės, kuriomis buvo apipiltas britų premjeras viešnagės sovietų sostinėje dienomis. Stalinas ne tik dar kartą pakvietė Čerčilį vakarienės į savo butą Kremliuje, bet ir apskritai elgėsi visiškai neįprastai. Pamenu, koks šurmulys kilo pas mus, Molotovo sekretoriate, ir ypač anglų pasiuntinybėje Sofijos gatvėje (po to pervadintoje į Moriso Torezo), Stalinui priėmus Čerčilio kvietimą ten vakarieniauti. Tai atrodė neįtikėtina. Juk „tautų tėvas“ iki tol nesilankydavo užsienio valstybių pasiuntinybėse. Viačeslavas Michailovičius iš anksto ten nusiuntė mane, įdavęs pagrindinių svečių sąrašą, kad pasiuntinybėje jiems būtų padaryti kvietimai. Iš mūsiškių per vakarienę dar buvo Molotovas, Vyšinskis, Litvinovas ir Kaganovičius.

Molotovas, pasiėmęs mane su Pavlovu, atvažiavo anksčiausiai. Mes stovėjome už Čerčilio, sutinkančio svečius. Kažkodėl Molotovas sugalvojo pristatyti ir mane. Tardamas mano vardą vis kartojo:

– Jūs apie jį dar nieko negirdėjote? Nieko tokio, greitai išgirsite...

Staliną visiškai tenkino susitarimas su Čerčiliu, tą gali patvirtinti pasakiškos gėrybės, kuriomis buvo apipiltas britų premjeras viešnagės sovietų sostinėje dienomis. Stalinas ne tik dar kartą pakvietė Čerčilį vakarienės į savo butą Kremliuje, bet ir apskritai elgėsi visiškai neįprastai.


Ką jis tuo norėjo pasakyti, taip niekada ir nesužinojau. Galbūt rengėsi perkelti mane iš užsienio reikalų narkomo padėjėjo pareigų į kažkokį svarbesnį postą ar diplomatinę tarnybą užsienyje ir norėjo atkreipti dalyvaujančių aukštų asmenų dėmesį į jauną, menkai žinomą, bet jau priklausantį Stalino aplinkai žmogų? Bet nieko panašaus neįvyko. Viską sugadino Berijos pranešimas Stalinui – apie tai papasakosiu vėliau.

Prieš patiekdami vakarienę padavėjai nešiojo gėrimus, ir tarp svečių vyko gyvas pokalbis. Čerčilis brovėsi per minią, persimesdamas su kiekvienu atvykusiu dviem trimis frazėmis, o aš ir premjero vertėjas Birzas sekėme iš paskos. Tuo metu Pavlovas liko su Stalinu ir Molotovu, kuriuos apstojo anglų ir amerikiečių diplomatai. Priėjęs prie susisiekimo narkomo Kaganovičiaus ministras pirmininkas pasidomėjo, kaip jis pasiekė, kad Rusijos transporto sistema dirbtų efektyviai.

– Jeigu lokomotyvo mašinistas neatlieka savo pareigų, su juo elgiuosi taip, – atsakė Lazaris Moisejevičius, perbraukdamas pirštu per gerklę ir plačiai nusišypsodamas.

Reikia pripažinti, kad sunkiausiu karo periodu, vykstant bombardavimams, didelio traukinių, kuro ir kvalifikuoto personalo trūkumo nebuvo. Nors ir labai sunkiai, geležinkelio transportas išlaikė išbandymą. Aš manau, kad geležinkelininkus tada valdė ne tik baimė: jie suvokė pareigą frontui ir užnugariui.

Per pietus nugriaudėjo pabūklų salvės. Maskva saliutavo Raudonosios armijos kariams, užėmusiems vengrų miestą Segedą. Čerčilis, viešėdamas Maskvoje, ne kartą matė, kaip džiūgauja maskviečiai, susirinkę Raudonojoje aikštėje atšvęsti dar vienos pergalės. Sovietų pajėgos išlaisvino Rygą, artėjo prie Rytų Prūsijos. Vakaruose Sąjungininkų kariuomenė, išvadavusi Paryžių, judėjo Reino link. Visa tai kūrė pakilią nuotaiką, apėmusią ir garsiąją vakarienę britų pasiuntinybėje.

Čerčilis su įkvėpimu pasakojo Stalinui apie savo kelionę į Italiją ir tai, kaip džiaugsmingai jį ten sutiko liaudis.

Stalinas atvėsino premjero įkarštį taręs, kad ta pati minia visai neseniai šlovino Musolinį. Tai nepatiko Čerčiliui, ir jis pakeitė temą.

Knygos „Kaip aš tapau Stalino vertėju“ viršelis
Knygos „Kaip aš tapau Stalino vertėju“ viršelis
© Leidykla "Briedis"


Čerčilis pradėjo svarstyti, kaip svarbu išsaugoti trijų valstybių sandraugą pokariu. Ar jis buvo nuoširdus? Manau, vargu. Juk iš esmės būtent jis savo Fultono kalboje 1946 metais pirmasis paskelbė „šaltojo karo“ pradžią. Bet 1944 metais, kai, kovodama su hitlerine Vokietija, SSRS tempė sunkiausią naštą, buvo svarbu įtikinti Staliną, kad jis yra priimtas į Vakarų demokratijų draugiją.

– Ateities pasaulyje, dėl kurio mūsų kareiviai lieja kraują nesuskaičiuojamuose frontuose, – sakė britų premjeras savo iškilniu tonu, turėsiančiu įeiti į istoriją, – mūsų trys didžios demokratijos pademonstruos visai žmonijai, kad ir karo, ir taikos metu liks ištikimos aukštiems laisvės, savigarbos ir žmonių laimės principams. Štai kodėl teikiu tokią didelę reikšmę šiltiems kaimynų – atgimusios Lenkijos ir Sovietų Sąjungos – santykiams. Dėl Lenkijos laisvės ir nepriklausomybės Britanija įsitraukė į šį karą. Anglai jaučia moralinę atsakomybę lenkų tautai, dvasinėms jos vertybėms. Svarbu ir tai, kad Lenkija – katalikiškas kraštas. Negalima leisti, kad vidinis jos vystymasis apsunkintų mūsų santykius su Vatikanu…

– O kiek Romos popiežius turi divizijų? – Čerčilio svarstymus staiga pertraukė Stalinas.

Britų premjeras užsikirto. Jis tikrai nesitikėjo tokio klausimo. Juk kalbėjo apie moralinę popiežiaus įtaką, ir ne tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje. O Stalinas, dar kartą parodęs, kad gerbia tik jėgą, vėl nuleido Čerčilį ant žemės.

Čerčilio apsilankymas Didžiajame teatre praėjo neregėtai pompastiškai. Salę puošė Britanijos ir SSRS vėliavos. Orkestras grojo anglų himną. Kai Čerčilis pasirodė centrinėje „carų“ ložėje, jį užgriuvo žiūrovų aplodismentų ir sveikinimo šūksnių lavina. Ir šį kartą Stalinas pažeidė savo nustatytas taisykles taip pat atvažiavęs į teatrą, tiesa, maždaug penkiomis minutėmis vėliau už britų premjerą. Jis priėjo prie Čerčilio iš ložės gilumos, ir publika, neabejotinai iš anksto atrinkta, išvydusi du lyderius, tiesiog sprogo iš susižavėjimo. Stalinas tuoj pat pasitraukė į šešėlį, kad visi aplodismentai atitektų premjerui. Ovacijos tęsėsi. Čerčilis, pastebėjęs šį pagarbų gestą, atsisuko ir ėmė kviesti Staliną. Tas vėl priartėjo prie ložės barjero, ir salė dar kartą pratrūko aplodismentais.

Šviesos užgeso, salę užpildė kerintys uvertiūros garsai. Vakaro programą sudarė dvi dalys: pirmasis baleto „Žizel“ veiksmas ir Raudonosios armijos dainų ir šokių ansamblio pasirodymas.

Per pertrauką nedidelėje svetainėje prie centrinės ložės buvo patiekta lengva vakarienė: šaltųjų užkandžių, ikrų, krabų, sacivis, paršiukas, degtinės, konjako ir vyno, saldumynų, vaisių, arbatos ir kavos. Visi buvo labai atsipalaidavę. Sakė tostus, juokavo, pasakojo smagias istorijas. Kažkas kalbėdamas „didįjį trejetą“ palygino su Švenčiausiąja Trejybe. Stalinas pokštavo:

– Jeigu taip, tai ponas Čerčilis, žinoma, yra Šventoji Dvasia, jis sklando visur…

Baigę puotą Čerčilis ir Idenas paprašė juos palydėti į tualetą nusiplauti rankų. Jau suskambo trečiasis skambutis, vėl kviečiantis žiūrovus į salę, o aukšti svečiai vis negrįžo. Stalinas sunerimo ir nusiuntė mane pakviesti. Kai grįžome, Idenas, pastebėjęs klausiamą Stalino žvilgsnį, paaiškino:

– Ministrui pirmininkui ten kilo kelios idėjos dėl Lenkijos. Užsikalbėjome ir neišgirdome skambučio...

Šitoks paaiškinimas visus tik prajuokino. Į ložę sugrįžome dar geresnės nuotaikos.

Kai šiek tiek vėliau Čerčilį ir Ideną Stalinas pakvietė į savo butą Kremliuje vakarienės, sveikindamasis su svečiais prieškambaryje parodė į vienas duris:

– Čia vonios kambarys: galėsite nusiplauti rankas, kai norėsite aptarti svarbias politines problemas...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(51 žmogus įvertino)
4.7059

Top naujienos

Prieš lemiamą dvikovą – ekspertinis žvilgsnis į abu kandidatus: vienam iš jų laikas kreiptis į žmones (12)

Iki Prezidento rinkimų lieka vis mažiau laiko, o abu kandidatai dar turi labai daug darbų. „...

Mačiulis prakalbo apie ateitį: tai bus tokia krizė, kurios aš labiausiai bijau (104)

„Tai bus tokia krizė, kurios aš labiausiai bijau“, – antradienį vykusiame kasmetiniame...

Gyvai / DELFI TV Gyvai: plaukimo federacijos vadovas – apie olimpinės čempionės Meilutytės sprendimą (1)

DELFI TV eteryje – aptarimas, kas laukia olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės.

Policija išaiškino 22 asmenų ginkluotą susivienijimą: vertėsi kontrabanda, įtariami Bugavičiaus nužudymu papildyta (117)

Trečiadienį spaudos konferencijos metu Lietuvos policija paskelbė, kad bendradarbiaujant su...

Karbauskis palinkėjo Nausėdai sėkmingų rinkimų ir pasiguodė dėl Grybauskaitės papildyta 11:40 (195)

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų darbo partijos frakcijos Seime...

Patikrino techninę apžiūrą įveikusius automobilius: pusė TA gavo už „gražias akis“ (14)

Ar galima už kyšį netvarkingam automobiliui gauti galiojančią techninę apžiūrą (TA)?...

Valgymo lauke sezonas prasideda: maisto ekspertai siūlo išmėginti šį tą naujo

Šiltėjantys orai ir pastebimai ilgesnės dienos, rodos, pačios sufleruoja meniu ir kviečia į...

Bernardas Gailius. Valstiečių sukilimas baigtas (14)

Ar skils valstiečių partija ir kas jai vadovaus – antrareikšmiai klausimai. Daug svarbesnė...

Meilutytė skelbia karjeros pabaigą: ačiū visiems, esu pasiruošusi pradėti naują gyvenimo etapą Meilutytės komentaras (479)

Viena geriausių visų laikų Lietuvos plaukikių, Londono olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos...

Martinavičių smurto byloje iškeltas klausimas, ar verslininkė galėjo susižaloti pati, bet jai įtarimą kelia kas kita (1)

Nors Natalija ir Sigitas Martinavičiai oficialiai išsiskyrė dar praėjusiais metais, jiems tenka...