aA
Apie 1944-ųjų pergales, priešingai nei apie pralaimėjimus, Rusijoje mėgstama daug kalbėti, liaupsinti sovietų „didžiųjų karvedžių“ ir paties Stalino įžvalgumą, ryžtą, genialumą, tačiau iš tiesų kariauta primityviai – didžiule gyvosios jėgos ir technikos persvara, „užvertimu lavonais“, šiurkščiai klystant, beprasmiškai aukojant milijonus gyvybių.
Grupė ukrainiečių sukilėlių, 1943 m.
© Leidykla "Briedis"

Per visus sovietams „pergalingus“ 1944-uosius vokiečiai neteko kur kas mažiau karių ir technikos nei sovietai. Vermachtas demonstravo nepalyginti geresnį nei Raudonoji armija gebėjimą kautis, nepaisant SSRS ekonominio pranašumo ir milžiniškos Sąjungininkų pagalbos.

Žinomo baltarusių istoriko Vladimiro Bešanovo knygoje „1944-ieji. Stalino pergalių kaina“ aprašomi vadinamieji dešimt „triuškinamų“ Stalino smūgių – virtinė svarbiausių Raudonosios armijos strateginių operacijų 1944 m. Tiesa, paskui Stalino vardo atsisakyta, bet „triuškinamų smūgių“ tradicija prigijo.

Knygos autorius rašo: „Taigi: „1944-ieji – lemiamų pergalių metai“ – apima žiemos kampaniją (1-asis, 2-asis, 3-iasis Stalino smūgiai) ir vasaros kampaniją (4-asis, 5-asis, 6-asis, 7-asis, 8-asis, 9-asis ir 10-asis Stalino smūgiai). Per žiemos kampaniją buvo sutriuškinta vokiečių fašistų kariuomenė prie Leningrado, Dešiniakrantėje Ukrainoje, Kryme, o per vasaros kampaniją – Karelijos rajone, Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje, Balkanuose, Pabaltijyje, Vengrijoje ir Šiaurės Suomijoje.“

„Visi šie vadai mokėsi kariauti kare ir mokėjo už tai mūsų žmonių krauju“, – rašė SSRS maršalas G. Žukovas tarnybiniame dokumente, bet ne apie save, o apie pulkų bei batalionų vadus ir Generalinio štabo, kuriam pats ir vadovavo, klaidas rengiant kadrus. Iš tikrųjų frazė „visi šie vadai“ maždaug tinka visiems – nuo paties vyriausiojo iki skyriaus vado.

Sovietų karininkų nemokšiškumas, nesugebėjimas nugalėti sumanumu ir protu toliau skandino Raudonąją armiją kraujo mariose. Net nugalint... nes kariauti kitaip SSRS maršalai ir generolai tiesiog nemokėjo.

Antrojo fronto, kuris prasidėjo 1944 m. birželį, fone vadinamieji „dešimt pergalingų Stalino smūgių“ tiesiog nublanksta, nes be Sąjungininkų puolimo Vakarų fronte sovietai nebūtų įstengę sėkmingai pulti Rytuose.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

„Banderovščina“

Vermachtui pasitraukus iš Ukrainos, karas šioje žemėje nesibaigė.

Vos įžengę į Dešiniakrantę Ukrainą, sovietų kariai nustebę ir įsižeidę pamatė, kad kautis tenka ne tik su vokiečiais, bet ir su „išvaduotais“ ukrainiečiais. Pirmieji DVRA susidūrimai su Ukrainos sukilėlių armija prasidėjo jau Kairiakrantėje Ukrainoje. Vakarinėse žemėse jų gerokai padaugėjo.

1941–1944 metais USA kovojo su vokiečiais, lenkų Armijos Krajovos kovotojais ir sovietų partizanais. Ukrainos nacionalistų programinės nuostatos sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę neišvengiamai stūmė į konfrontaciją su sovietų kariuomene.

O Raudonoji armija negalėjo toleruoti, kad jos užnugaryje aktyviai veikia antisovietiniai ginkluoti būriai, kurie puldinėja „išvaduotojų“ padalinius.

Aktyvūs antisovietiniai veiksmai prasidėjo netrukus po įvykio, kai buvo mirtinai sužeistas generolas Vatutinas. 1944 metų kovą 1-asis Ukrainos frontas skyrė šiems tikslams kavalerijos diviziją, sustiprintą 20 šarvuotųjų automobilių bei 8 tankais. Nuo kovo Vakarų Ukrainos žemėse atsirado ir specialiai išmokyta kariuomenė, turinti baudžiamųjų operacijų patirties. Nuo to meto prasidėjo „čekistų“ bei kariuomenės operacijos, kuriose kartu su NKVD padaliniais aktyviai dalyvavo Ukrainos frontų koviniai daliniai.

Per šias operacijas sunaikinta „banderininkų“ būrių Ternopolio srities šiauriniuose rajonuose. Kai fronto linija stabilizavosi sovietų kariuomenės prikimštoje zonoje, ši kova neturėjo perspektyvų. Tada USA vadovybė įsakė nesivelti į kautynes, saugoti ir kaupti pajėgas, suaktyvinti ideologinį darbą su ukrainiečių kontingentu Raudonojoje armijoje. Pogrindžio negatyvus poveikis kariniam personalui sovietų vadovybei kėlė kur kas daugiau rūpesčių negu diversinės akcijos.

Ukrainos sukilėlių armijos (USA) kovotojai
Ukrainos sukilėlių armijos (USA) kovotojai
© Leidykla "Briedis"


Stalinas, įkvėptas sėkmingų operacijų deportuojant Kaukazo ir Krymo pusiasalio gyventojus, nusprendė, kad ukrainiečių tauta taip pat nusipelnė „bausmės“. Reikia pasakyti, kad iš pradžių vadas mėgino elgtis humaniškai ir išsiversti su įprastinėmis „procedūromis“. 1944 m. sausio 7 d. paskelbtas vidaus reikalų liaudies komisariato potvarkis, pagal kurį „visus nustatytus bendrininkus Ukrainos teritorijoje suimti su turto konfiskavimu ir pasiųsti į Černogorsko speclagerį (Krasnojarsko kraštas)“.

Raudonajai armijai įžengus į Vakarų Ukrainos žemes tų pačių metų kovą, vis iš tos pačios žinybos gelmių iškilo dokumentas, kuriame apreiškiama: „Šeimas, kuriose esama nelegalių unojininkų (UNO – Ukrainos nacionalistų organizacijos – narių – vert. pastaba), taip pat nuteistų unojininkų šeimas įtraukti įskaiton ir iškeldinti į SSRS užnugario rajonus.“

Kaip tik tada N. Chruščiovas pateikė siūlymą perkelti aktyvių ukrainiečių pogrindžio dalyvių šeimas. Jau balandį generolas Serovas raportavo, kad parengtos perkelti 2 000 šeimų. Jos buvo išgabenamos į Krasnojarsko kraštą, daugiausia į Norilsko rajono kasybos pramonės įmones. Stalinas nusprendė nesitenkinti trupiniais.

1944 m. birželio 22 d. atsirado įsakymas Nr. 0078/42:

„…Pastaruoju metu Ukrainoje, ypač Kijevo, Poltavos, Vinicos, Rovno ir kitose srityse pastebimas aiškiai priešiškas gyventojų ukrainiečių požiūris į Raudonąją Armiją bei sovietų valdžios vietos įstaigas. Atskiruose rajonuose bei srityse gyventojai ukrainiečiai aršiai priešinasi vykdyti partijos ir vyriausybės priemones atkurti kolūkius ir atiduoti grūdus Raudonosios Armijos reikmėms, grūdus užkasa į žemę.

Daugelyje rajonų priešiški ukrainiečių elementai, daugiausia asmenys, besislapstantys nuo mobilizavimo į Raudonąją Armiją, organizavo miškuose „žaliųjų“ gaujas, kurios ne tik sprogdina karinius ešelonus, bet ir puldinėja nedidelius karinius dalinius, taip pat žudo vietos valdžios atstovus. Atskiri raudonarmiečiai ir vadai, paveikti pusiau fašistinių gyventojų ukrainiečių bei mobilizuotų ukrainiečių iš išvaduotų Ukrainos sričių, ėmė tižti ir pereiti į priešo pusę. Iš to, kas anksčiau išdėstyta, matyti, jog gyventojai ukrainiečiai ėmė aiškiai vykdyti Raudonosios Armijos ir sovietų valdžios sabotažą ir siekia, kad grįžtų vokiečių okupantai.

Todėl, turėdamas tikslą likviduoti ir prižiūrėti iš išvaduotų Ukrainos sričių mobilizuotus raudonarmiečius bei vadus,

ĮSAKAU:

1. Perkelti į tolimus SSRS rajonus visus ukrainiečius, gyvenančius vokiečių okupantų valdomose teritorijose.

2. Iškeldinimą vykdyti:

a) pirmiausia ukrainiečius, kurie dirbo ir tarnavo vokiečiams;

b) antroje eilėje iškeldinti visus kitus ukrainiečius, kuriems pažįstamas gyvenimas per vokiečių okupaciją;

c) iškeldinimą pradėti, kai bus sudorotas derlius ir atiduotas valstybei Raudonosios Armijos reikmėms;

d) iškeldinimą vykdyti tik naktį, kad šis negalėtų pasislėpti, ir neleisti sužinoti jo šeimos nariams, kurie yra Raudonojoje Armijoje.

3. Raudonarmiečius ir vadus iš okupuotų sričių stebėti…“

Ar šis dokumentas tikras, ne kartą abejota iškart jį paskelbus. Tačiau buvęs Ukrainos vidaus reikalų liaudies komisaras V. Riasnojus pokalbiuose su Feliksu Čiujevu patikino, kad tokio įsakymo būta ir iš pradžių jis stropiai vykdytas: „Man šį įsakymą atvežė iš Maskvos vienas iš vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojų, ir buvo pasakyta, kad už aktyvią veiklą prieš Raudonąją Armiją iš unojininkų pusės, „smogikų“ išpuolius, už priešiškumą rusų tautai draugas Stalinas įsakė iškeldinti visus ukrainiečius velniop, o konkrečiau – į Sibirą…

Keletą ešelonų mano smarkuoliai prikimšo. Bet paskui staiga šis įsakymas sustojo.“ Na, žiūrint, kaip tai suprasi, nes deportacija vyko iki 1952 metų. Per tą laiką, ukrainiečių duomenimis, vien iš Vakarų Ukrainos į miškų kirtimą ir „komunizmo statybas“ iškeldinta apie 200 tūkstančių šeimų, o tai yra maždaug 800 tūkstančių žmonių.

Pasibaigus Lvovo operacijai, Ukrainoje baigėsi vokiečių okupacijos laikotarpis. Raudonosios armijos pagrindinės pajėgos nužygiavo į vakarus. 1944 metų rudenį USA paskelbė politinę deklaraciją, kurioje pareiškiama: „Mes – už visišką ukrainiečių tautos išlaisvinimą iš Maskvos bolševikų ir vokiečių jungo, už Nepriklausomos Bendratautinės Valstybės be ponų, dvarininkų, kapitalistų, be bolševikų komisarų, enkavėdistų ir partinių parazitų sukūrimą“.

Karas buvo paskelbtas. Jame USA iš pat pradžių pasmerkta žlugti, nes viena negalėjo įveikti galingos totalitarinės sistemos.

Knygos „1944-ieji. Stalino pergalių kaina“ viršelis
Knygos „1944-ieji. Stalino pergalių kaina“ viršelis
© Leidykla "Briedis"


Sovietų valdžia iškart leido suprasti, kad ji grįžo ne juokais ir ilgam laikui. Netrukus vėl pajudėjo ešelonai į Sibirą ir Tolimuosius Rytus, gabenantys nacionalistus ir okupantų bendrininkus. Represijas ir suėmimus patyrė visi, kurie bent menkiausiai buvo susiję su UNO ar USA, dirbo vokiečių administracijos įstaigose ar buvo įtariami „nacionalizmu“.

Turint tikslą sumažinti sukilėlių „bazę“, vyko masinis mobilizavimas į kariuomenę. Į šaukimo punktus turėjo atvykti apie 700 tūkstančių žmonių. Tačiau daugelis iš jų stojo į sukilėlių gretas. Vien Galicijoje neatvyko į surinkimo punktus 150 tūkstančių šauktinių. Vyrų mobilizavimas Vakarų Ukrainos rajonuose virto „žmonių medžiokle“. Kariuomenės daliniai apsupdavo kaimus, vykdė masines kratas, paskui konvojavo „šauktinius“ į specialius lagerius.

USSR vyriausybė ir vidaus reikalų liaudies komisariatas, vykdydami Stalino įsakymą likviduoti nacionalistinį judėjimą iki karo pabaigos, kovai su USA iki 1944 metų pabaigos panaudojo apie 200 tūkstančių vidaus reikalų kariuomenės kareivių, partizanų (pavyzdžiui, kovpakininkų) ir baudžiamųjų būrių smogikų. Nuo 1944 metų gruodžio iki 1945 metų birželio buvo įvykdytos trys didelio masto operacijos prieš sukilėlius, panaudojant kelias divizijas, kurias rėmė artilerija, tankai bei aviacija.

1945 metų sausį Vakarų Ukrainoje lankėsi vyriausybės vadovas ir komunistų partijos CK sekretorius N. Chruščiovas. Jis Lvove surengė keletą posėdžių su partijos bei sovietiniu aktyvu, taip pat su jėgos struktūrų vadovais, iš kurių pareikalavo imtis pačių griežčiausių priemonių: viešai karti sugautus sukilėlius, imti įkaitus, represuoti „banditų formuočių“ dalyvių šeimas.

Vidaus reikalų bei valstybės saugumo įstaigos, įgyvendindamos Maskvos ir Kijevo nurodymus, Vakarų Ukrainos žemėse pradėjo masinį terorą. Generolo Riasnojaus pranešime buvo minima, kad 1944–1945 metais atlikta 40 tūkstančių operacijų, per kurias nužudyta 103 tūkstančiai ir sulaikyta 125 tūkstančiai sukilėlių, nustatyta 83 tūkstančiai žmonių, vengiančių šaukimo į kariuomenę.

Kadangi USA kovotojų skaičius niekada nebuvo didesnis kaip 80 tūkstančių, didelė dalis suimtųjų ir nužudytųjų buvo taikūs krašto gyventojai, kurie, tiesa, turėję progų savo kailiu patirti socializmo malonumus 1939–1941 metais, daugiausia pritarė sukilėlių idėjoms.

Grįžusi valdžia elgėsi ne geriau už vokiečių okupantus ir veiksmais patvirtino pačias didžiausias blogybes, kurių tikėtasi. Beveik 90 procentų vadovaujančiųjų darbuotojų buvo atsiųsti iš Rusijos ir Rytų Ukrainos, kurie nieko neišmanė ir nenorėjo išmanyti apie vietos gyvenimo ypatybes, kalbą (čionykščiai žmonės ir jų „globėjai“ kalbėjo skirtingomis kalbomis, nes Lvovo kraštas niekada nepriklausė Rusijos imperijai ir rusų kalbos dauguma gyventojų nemokėjo), darė didelių klaidų ir piktnaudžiavo.

Naujoji vadovybė forsuotais tempais vykdė krašto „unifikavimą“ pagal sovietinę tvarką. 1945 metų pavasarį pats Stalinas patvirtino graikų bei katalikų konfesijos, kuriai priklausė beveik 5 milijonai parapijiečių ir kurie nebuvo pavaldūs Maskvai, likvidavimo planą. NKVD, įgyvendindama šį planą, suėmė ir pasiuntė į katorgą unitų bažnyčios vadovą, 10 vyskupų, 1 400 dvasininkų bei tūkstančius tikinčiųjų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Maskvai atsirado galimybių neklusnų kraštą užtvindyti reguliariąja kariuomene ir organizuoti plačias baudžiamąsias priemones: Vakarų Ukrainos teritorijoje įsteigtos Lvovo ir Pakarpatės karinės apygardos. Iš buvusių frontininkų formuotos judriosios – pėsčiosios, raitininkų ir mechanizuotosios – grupės. Visuose rajonų centruose įkurdinta karinių dalinių, stiprių vidaus reikalų kariuomenės įgulų, iš vietos gyventojų formuoti baudžiamieji batalionai („jastrebkai“), kuriems priklausė ir kai kurie buvusieji USA kovotojai.

Visur įsigaliojo komendanto valanda, buvo surašinėjami gyventojai. Svarbiausias kovos su USA ir UNO pogrindžiu kovos metodas buvo represijos, pasipriešinimo dalyvių fizinis likvidavimas, provokatorių būrių kūrimas, gąsdinamosios akcijos.

Per 1945 metus USA būriai neteko 9 tūkstančių žuvusiųjų ir beveik 24 tūkstančių belaisvių. 1946 metų „Didžiojoje blokadoje“ kovai su „banditais“ sudarytas bemaž 60 tūkstančių žmonių kontingentas su tankais ir kita sunkiąja ginkluote, bet likviduoti USA–UNO rezistenciją nepavyko. Nepaisant gyvosios jėgos nuostolių, šeimų narių vežimo į Sibirą, priešinimasis sovietų valdžiai neslopo. Vien 1945 metais sukilėliai Lvovo krašte įvykdė apie 3 000 ginkluotų akcijų, per kurias nužudyta apie 5 000 NKVD darbuotojų, baudžiamųjų būrių kovotojų, partijos ir sovietų veikėjų.

Iš viso dėl Sukilėlių Armijos atsakomojo teroro žuvo beveik 30 tūkstančių piliečių ir apie 20 tūkstančių kariškių, milicininkų, pasieniečių. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje nacionalistinis pogrindis sutelkė visas jėgas propagandinei veiklai ir sabotažui. Kovos sąlygos darėsi vis sudėtingesnės, judėjimas ėmė slopti. 1950 metų kovo 5 d. susidūrime prie Lvovo žuvo USA vadas Romanas Šuchevičius.

Tik 6-ojo dešimtmečio viduryje Vakarų Ukrainos teritorijoje buvo galutinai nuslopintas ginkluotas priešinimasis. Kiekvienoje konflikto dalyvių pusėje – sava tiesa šioje istorijoje. Dabar vis daugiau Vakarų Ukrainos miestų buvusių Lenino gatvių vadinamos Stepano Banderos vardu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(122 žmonės įvertino)
4.3770

Top naujienos

Nuodų katilu virtusi Alytaus įmonė tikrinta ne kartą ir ne du: leidimą veikti gavo net po krūvos pažeidimų (228)

Alytaus padangų perdirbimo įmonėje UAB „ Ekologistika “ kilęs gaisras primena tikrą...

Astrave gyventojų padvigubės: nauji daugiabučiai laukia branduolinės energetikos specialistų iš Rusijos specialiai DELFI iš Astravo (220)

Astravas nuo panašaus dydžio miestelio Lietuvoje skiriasi tik tuo, kad jo viduryje stovi Lenino...

Politikai pavargo nuo Pranckiečio dramos Seime: yra paprastas scenarijus, kuris remiasi pragmatiškais skaičiavimais (239)

„Deja, ponas Pranckietis pasirinko kitą kelią – žaidimą procedūromis, kas veda į niekur arba...

Ant rekordinės vertės sutarties parašą raitęs Sabonis lieka „Pacers“ klube (100)

Nuo 2017-ųjų „Pacers“ ekipos garbę ginantis Domantas Sabonis pasirašė naują ketverių...

Gydytoja įvardijo paracetamolio ir ibuprofeno vartojimo klaidas: dėl nežinojimo gresia skaudžios pasekmės (30)

Tikriausiai ne kartą temperatūrai mažinti ar skausmui pašalinti esate vartoję paracetamolį ar...

Norvegijos krona rekordiškai nukrito euro atžvilgiu (77)

Norvegijos krona pasiekė rekordiškai žemą lygį euro atžvilgiu ir viršijo ankstesnį rekordą,...

Kas dešimtas lietuvis per metus praranda po 50 eurų: ar jūs irgi savo pinigus išmetate tiesiog į balą? (16)

Manote, jog 10 euro centų užstatas už pakuotę nėra daug? DELFI atliko eksperimentą, kurio metu...

Socialiniai tinklai ūžia: ar tikrai mokslininkai neklydo paskelbdami Bellą Hadid gražiausia pasaulio moterimi? apklausa (99)

Spalio 17 dieną Bella Hadid ir Beyonce tiesiog ramiai gyveno savo gyvenimus, kol mokslininkai...

Katkus: Karbauskis ir „valstiečių“ partija dabar jau pasiekė dugną ir įgijo daugiau priešų (438)

„Kiekviena Lietuvos valdžia pralaimi kitus rinkimus. Tad ši valdžia pralaimės kitus rinkimus, ir...

Ką geriau sodinti rudenį ir ką pavasarį – profesionalo patarimai kaip neapsigauti perkant sodinuką (3)

Profesionalus sodininkas Gediminas Cijūnaitis, gediminosodai.lt savininkas, dalinasi patarimais, kaip...