aA
Mano darbastalis buvo lyg nedidelė tvirtovė. Jame buvo įmontuoti du automatiniai ginklai, kurie galėjo visą kabinetą nusėti kulkomis. Šie automatai būdavo nutaikomi į lankytoją ir sekdavo, kaip ji(s) juda mano stalo link. Kritiniu atveju man užteko nuspausti mygtuką, ir abu ginklai iššautų vienu metu. <...> Kartu galėjau paspausti kitą mygtuką, ir sirena pakviestų sargybinius apsupti pastatą ir užblokuoti visus išėjimus. Kai būdavau misijose užsienyje, man galiojo įsakymas įsistatyti dirbtinį dantį, kuriame buvo pakankamai nuodų, kad mirčiau per pusę minutės, jei mane sučiuptų priešai. Norėdamas dar labiau būti tikras dėl savo likimo, mūvėjau žiedą su antspaudu, kuriame po dideliu mėlynu akmeniu buvo paslėpta auksinė kapsulė su cianidu.
Pačioje karo pabaigoje visa padirbtų pinigų gamybos įranga buvo nuskandinta Austrijoje esančiame Toplico ežere. Po karo dalis atrastos įrangos iškelta į paviršių.
© Leidykla "Briedis"

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Walterio Schellenbergo knygą „Hitlerio šnipų aso atsiminimai“. Tie, kurie domisi nacių Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo istorija, neabejotinai žino Walterio Schellenbergo pavardę.

Pokariu šis SS brigadefiurerio laipsnį turėjęs Vyriausios reicho saugumo tarnybos (RSHA) Išorinės žvalgybos skyriaus viršininkas parašė atsiminimus, Vakaruose tapusius nepralenkiamu bestseleriu, viena skaitomiausių knygų apie žvalgybą ir kontržvalgybą.

W. Schellenbergas užėmė aukštą postą saugumo struktūrose ir žinojo daug Trečiojo reicho paslapčių, todėl vaizdžiai piešia tiesioginių savo viršininkų R. Heydricho ir H. Himmlerio portretus, atskleidžia, kaip buvo rengiamos slapčiausios diversijos, kokiais metodais naudojosi nacių žvalgyba ir kontržvalgyba, kaip gaudyti užsienio šnipai ir verbuoti išaiškinti priešo agentai, kaip buvo padirbinėjami Vakarų šalių banknotai, kurtas slaptas rašalas ir miniatiūrinės fotografavimo kameros.

Skaitydami W. Schellenbergo prisiminimus, sužinosite apie bandymus organizuoti pasikėsinimą į J. Staliną, kokios intrigos vyko tarp aukščiausių Trečiojo reicho vadovų, kas pastūmėjo SS reichfiurerį H. Himmlerį ieškoti separatinės taikos ir kodėl buvo sunaikintas Abveras – kariuomenės žvalgyba.

Niurnbergo teisme W. Schellenbergas atrėmė daugelį nepagrįstų kaltinimų, bet galiausiai jam skirta 6 metų kalėjimo bausmė už dalyvavimą nusikalstamomis pripažintų nacių organizacijų – SS ir SD – veikloje. Paleistas 1950-aisiais dėl prastos sveikatos. Mirė 1952 m., būdamas vos 42 metų.

Pateikiama knygos ištrauką:

SLAPTOSIOS TARNYBOS OPERACIJOS

Visada laikiausi požiūrio, kad sumaniai dirbantys ir gabūs techniniai darbuotojai atlieka svarbiausią vaidmenį tinkamai veikiančioje slaptojoje tarnyboje. Karo metais galiojęs Aktas dėl darbo jėgos leido man atrinkti į tarnybą talentingiausius ekspertus ir mokslininkus – nuo universitetų profesorių iki amatininkų, o technikos standartai buvo neprilygstami. Man šioje srityje labai padėjo tai, kad pasiekęs SS brigados vado rangą, aš buvau įgijęs drausminių galių ir galėjau įsakinėti kariuomenės divizijoms – buvau prilygintas Waffen SS generolui majorui.

Praleidau nemažai laiko ir įdėjau pastangų siekdamas pelnyti įvairių tarnybų žvalgybos departamentų vadovų pasitikėjimą ir paskatinti juos darbuotis kartu. Jau 1942 m. su manimi nuolat informacija keitėsi kariuomenės Techninės informacijos tarnybos vadovai generolai Fellgiebelis ir Thielė. Maždaug kas tris savaites rengdavau kviestinius pietus savo namuose, kur trijų tarnybų – Gynybos ministerijos, Pašto tarnybos ir Mokslinių tyrimų stočių – techniniai vadovai aptarinėdavo naujas aplinkybes ir padėdavo vieni kitiems spręsti problemas. Šie susitikimai labiau nei kas nors kitas lėmė, kad mano tarnybos mokslinė ir techninė sritys atitiko aukščiausius standartus. Galėjau sėkmingai įgyvendinti slaptosios tarnybos operacijas, nes šie žmonės buvo linkę su manimi bendradarbiauti ir rodė susidomėjimą manimi asmeniškai.

Informacijos siuntimo iš užsienio ar priešiškų valstybių problema turi lemiamą reikšmę atliekant žvalgybos tarnybos darbą. Daugelis slaptųjų tarnybų perduoda žinias arba žodžiu, arba raštu, naudodamosi kurjerių paslaugomis. Tačiau tai ilgai užtrunka, ir nutinka, kad informacija praranda vertę, kol pasiekia analizės skyrių. Be to, perdavimas žodžiu gana sunkus – kad ir koks gabus būtų kurjeris, dėl jo kaltės gali rastis rimtų klaidų, nes galimos atminties spragos; be to, kurjeris gali nesuprasti pačios medžiagos. Jei nesinaudojama diplomatiniu bagažu, informacija raštu dažnai perduodama kertant kelių šalių pasienio kontrolės punktus, tad šis procesas susijęs su nemažais pavojais. Tad mūsų slaptojoje tarnyboje (kaip ir kitose valstybėse) vis svarbesnis darėsi radijo ryšys. Žinoma, juo naudojosi ir mūsų priešai, planuodami atsakomąsias priemones, tačiau ieškant nelegalių siųstuvų gana sėkmingai buvo pasitelkiami šiuolaikiniai signalo ieškikliai ir tikslaus nustatymo metodai, tad tiesiog neapsimokėjo įrenginėti slaptų radijo ryšio tinklų.

Kurdama radijo gynybos sistemą, Vokietija pasiekė sėkmingų rezultatų. Sugebėdavome perimti radijo pranešimus, kuriuos vienas kitam siųsdavo fronte dislokuoti daliniai, taip pat dažnai sužinodavome svarbius įsakymus dėl kariuomenės permetimo ir antpuolių. Technikos specialistai skyrė daug dėmesio perimtiems nelegaliems siųstuvams; tai yra mes ir toliau jais naudojomės sudarydami įspūdį, kad juos tebevaldo priešas, tačiau transliuodavome savo parinktą medžiagą, iš kurios pusė buvo tikri faktai, o pusė – klastotės, taip suklaidindami priešus lemiamos svarbos klausimais. Kartais nueidavome taip toli, kad paprašydavome naujų agentų, kodų, ginklų, pinigų ar sprogmenų, tad priešui atrodydavo, kad jis sėkmingai plečia šnipinėjimo tinklą, kai iš tikrųjų buvo skatinamas bergždžiai eikvoti dideles pinigų sumas ir personalo resursus. Ypač sekėsi dirbti su rusų radijo centru Maskvoje. Vienu metu mums priklausė mažiausiai 64 „orientaciją pakeitusios“ stotys, siuntusios informaciją į Maskvą su mūsų žinia.

Vienas svarbiausių mano tikslų buvo bevielio ryšio tarnybos visiška mechanizacija, kad nebereiktų ilgai ruošti radijo operatorių. Incidentas, parodantis šios reformos svarbą, buvo susijęs su asmeniu, palaikiusiu artimus ryšius su Vatikanu ir kartu jautusiu pareigą kaip vokietis ir vakarų europietis perduoti svarbią informacija apie Rusiją. Tačiau jis atsisakė tai daryti rašytine forma ar bendrauti su manimi per tarpininką; be to, jis negalėjo atvykti į Vokietiją. Jis baiminosi perduoti žinutes per vieną iš mano siųstuvų Romoje, nes anksčiau turėjo nemalonių patirčių su šia ryšio priemone. Tad paprašiau savo techninių darbuotojų, kad jie pagamintų aparatą, kuriuo jis galėtų tiesiogiai radijo bangomis susisiekti su manimi.

Walter Schellenberg. Hitlerio šnipų aso atsiminimai. Viršelis
Walter Schellenberg. Hitlerio šnipų aso atsiminimai. Viršelis
© Leidykla "Briedis"

Po aštuoniolikos mėnesių buvo parengtas pirmasis aparatas. Iš išorės jis priminė cigarų dėžutę ir maždaug tiek pat svėrė, o po paviršiniu cigarų sluoksniu buvo paslėptas mechanizmas, kurį galima buvo palaikyti šokolado plytele ir įsimesti į kelioninį lagaminėlį. Aparato priekinėje pusėje buvo telefoną primenantis diskas ir trys mygtukai. Tereikėjo įjungti jį į įprastinę elektros rozetę, paspausti pirmą mygtuką ir naudojant kodą surinkti žinutę, lyg būtų renkamas telefono numeris. Tada žinutė automatiškai būtų įrašyta į aparate įmontuotą magnetinę laido juostelę – taip galima buvo įrašyti maždaug du mašinraščio puslapius užkoduotų žodžių. Baigęs rašyti pranešimą, siuntėjas turėtų paspausti antrą mygtuką, tada įsižiebtų „stebuklingoji akutė“. Ryškiausiai sužibus lemputei, siuntėjas galėtų suprasti, kad jis tiesiogiai sujungiamas su kažkur Vokietijoje esančiu adresatu. Paspaudus trečią mygtuką, žinutė būtų persiunčiama. Šiuo aparatu vos per kelias sekundės dalis galima buvo išsiųsti viską, kas įrašyta į magnetinę juostelę. Dėl persiuntimo greičio jokie radijo ieškikliai negalėjo aptikti siųstuvo vietos. Vienintelis nepatogumas, prie kurio turėjo prisitaikyti nepatyręs siuntėjas, – aparatui reikėjo 6–9 metrų ilgio antenos laido.

Imtuvų stotys Vokietijoje iškart pranešdavo tikslų laiką, kada įvykdavo transliacija, tačiau jų mechanizmai buvo tokie sudėtingi, kad negaliu smulkiau apie jas papasakoti, nes nesu profesionalas. Jos buvo milžiniškos ir užimdavo beveik tris kambarius. Dažnai stebėdavau, kaip jos kibirkščiuoja, ūžia ir traška; mane žavėjo, kad visos sudėtingos operacijos užtrukdavo sekundės dalį, o automatiškai iššifruotos žinutės būdavo akimirksniu išspausdinamos, lyg naudojant teletaipo įrangą. Deja, mes niekada nesukūrėme paprasto metodo, kuriuo užsienyje esantis agentas galėtų gauti pranešimus, tad šis nuostabus bevielis ryšys tebebuvo vienpusė bendravimo priemonė.

Sunku įsivaizduoti, kokios įrangos prireikė mano organizacijai įvairiose šalyse. Vien tik norint duoti darbo daugybei agentų Rusijoje, prireikė per mėnesį pagaminti šimtus tokių rinkinių, o kad jų gamybos imtųsi darbų naštos išsekinta gynybos pramonė, reikėjo įveikti didžiulius sunkumus, nors aš pasistengiau šiek tiek palengvinti situaciją susitardamas dėl kai kurių dalių gamybos užsienio šalyse.

Po 1942 m. įkūriau specialų departamentą, kuris gaudavo nemažai lėšų, kad vykdytų tyrimus, susijusius su mikrofilmų gamyba, nematomo rašalo rūšimis, kodais ir šifravimo metodais. Taip pat įsteigiau departamentą, kuris užsiėmė tapatybės dokumentų, antspaudų ir pasų padirbinėjimu.

Keistas su tuo susijęs incidentas įvyko per pirmą apklausą, kurią man 1945 m. surengė amerikiečiai. Tardytojas vis labiau irzo, nes aš tvirtinau, jog niekada nesu buvęs Amerikoje. Galų gale jis pateikė man amerikietišką pasą, išduotą mano vardu, su atvykimo ir išvykimo antspaudais, sveikatos pažymomis, pirštų antspaudais ir kt. bei su mano nuotrauka, tinkamai pritvirtinta ir užantspauduota. Buvau apstulbintas, kol prisiminiau, kad mūsų techninis skyrius padovanojo man pirmą tokį padirbtą pasą per mano gimtadienį 1943 m. Iš pradžių amerikiečiai nepatikėjo, kad jis suklastotas, ir tvirtino, jog tai autentiškas dokumentas, tačiau atlikus išsamius tyrimus paaiškėjo, kad sakiau tiesą.

Vienas iš mano padėjėjų turėjo ypatingų gabumų – per kelias minutes sugebėdavo pamėgdžioti bet kokį braižą, ir tai darydavo taip tiksliai, kad suklaidindavo visus grafologijos ekspertus. Kai 1942 m. Maskvoje buvo sudarytas „Laisvosios Vokietijos nacionalinis komitetas“, buvo gauti ranka rašyti generolo von Seydlitzo ir kitų pareiškimai bei generolo von Pauluso, kuris vadovavo vokiečių armijoms prie Stalingrado, laiškai šeimos nariams. Hitleris norėjo sužinoti, ar šių karininkų rašysena galėjo būti suklastota Maskvoje. Grafologai ir psichologai vieningai sutarė, kad tai visiškai neįmanoma. Tačiau paaiškėjo, kad jie klydo, kai mano ekspertas parašė ilgas ataskaitas von Pauluso, von Seydlitzo ir kitų „Laisvosios Vokietijos komiteto“ narių rašysena. Vis dėlto jis pats tikėjo, kad pareiškimai, kuriuos gavome iš Maskvos, buvo autentiški. Šio žmogaus paslaugomis naudojausi ypatingais atvejais, kai prireikdavo renginiuose nedalyvaujančių asmenų parašų.

1943 m. A. Hitleris rimtai svarstė, ar nevertėtų tuometinį popiežių Pijų XII ištremti į Avinjoną.
1943 m. A. Hitleris rimtai svarstė, ar nevertėtų tuometinį popiežių Pijų XII ištremti į Avinjoną.
© Leidykla "Briedis"

Buvo ir atskiras departamentas, tyrinėjęs pasiklausymo ir įrašymo įrenginius, pasiekęs stulbinančių rezultatų, nes buvo naudojamos naujausios elektronikos priemonės. Taip pat padarėme didžiulę pažangą tobulindami fotografijos techniką, ir turėjome specialių fotoaparatų, kuriais galėjome fotografuoti niekam nematant. Net ir viduje darytos nuotraukos būdavo geros kokybės. Fotoaparatas galėjo būti ne didesnis nei plokščia degtukų dėžutė, o objektyvą galima buvo taip sumaniai paslėpti, kad jis atrodytų lyg sąsaga (kai fotoaparatas būdavo paslėptas po rankogaliais) ar ženkliukas, įsegtas į atlapą. Atliekant įvairias užduotis buvo naudojami vis kiti specialūs fotoaparatai. Galėjome sumažinti laikraščio formato puslapį iki tokio dydžio, kad jis tilptų ant smeigtuko galvutės, ir kai jis vėl būdavo išdidinamas, gebėdavome visai lengvai perskaityti; ištisos dokumentų bylos galėjo būti išsaugotos pusantro centimetro ilgio juostelės atkarpoje. Kelis kartus, kai man teko keliauti neužsitikrinus diplomatinio imuniteto, vežiausi tokias juosteles, paslėptas tuščiaviduriame porcelianiniame dantyje.

Virš Berlyno nuo 1943 m. tvyrant nuolatinei antskrydžių grėsmei, buvau pasidaręs visų svarbiausių savo departamento bylų fotokopijas. Šie mikrofilmai buvo saugomi dviejuose plieniniuose seifuose – tokiuose mažuose, kad lengvai tilpo portfelyje. Taikant saugumo priemones, seifuose buvo įmontuoti sprogmenis aktyvuojantys mechanizmai, ir jų turinys turėjo būti sunaikintas, jei kas nors, nežinantis kodų derinio, pamėgintų išlaužti seifą. Galų gale abu seifai tokiu būdu buvo sunaikinti.

Mūsų gabiausiam chemijos specialistui pavyko pagaminti slaptą rašalą, kuris negalėjo būti aptiktas jokiais cheminiais ar infraraudonųjų spalvų tyrimo metodais. Negaliu atkurti tikslių detalių, tačiau atsimenu, kad vienas pagrindinių elementų buvo žmogaus kraujo hemoglobino mišinys, tad kai prireikdavo rašalo, agentas tiesiog prasidurdavo pirštą, sumaišydavo kraujo lašą su paruoštu tirpalu ir gaudavo raudoną rašalą, kuris visiškai išnykdavo po trijų minučių. Atkurti tai, kas parašyta, galėjo tik tie, kurie žinojo slaptą formulę – tekstas pasirodydavo taip, lyg būtų parašytas žaliu rašalu. Tai buvo ne vien cheminės reakcijos, bet ir tam tikri biologiniai procesai.

Bendradarbiaudami su ekspertais iš reicho Pašto ministerijos, sugebėjome perimti pagrindinį informacijos kabelį tarp Anglijos ir Amerikos. Žodį „perimti“ čia vartoju perkeltine prasme. Nors kabelis buvo gerai izoliuotas, mes sugebėjome, naudodami trumpųjų bangų priemones, įrašyti juo sklindančius aukšto dažnio impulsus ir iššifruoti juos, taikydami neįtikėtinai sudėtingus metodus. Mūsų „perimtas“ kabelis buvo naudojamas telefoninei komunikacijai tarp Anglijos ir Jungtinių Valstijų, pirmiausia prašant pastiprinimų – lėktuvų, degalų, ginklų ir tankų. Sistemingai įvertinę šią medžiagą, galėjome suprasti, kokios ginkluotės ir kitų resursų labiausiai stokojama. Taip pat galima buvo gauti daug informacijos apie laivų vilkstines, o tai labai padėjo mūsų povandeniniams laivams rengti antpuolius prieš sąjungininkų laivyną.

1944 m. pradžioje mums pasisekė perimti telefoninį pokalbį tarp Roosevelto ir Churchillio, kurį išgirdo ir iššifravo milžiniškas vokiečių šnipinėjimo postas Olandijoje. Nors pokalbis buvo užšifruotas sukeičiant signalus, mums pavyko jį iššifruoti pasitelkiant labai sudėtingą aparatūrą. Jis truko beveik penkias minutes ir atskleidė išaugusį Britanijos karinį aktyvumą bei patvirtino daugelį pranešimų apie artėjančią invaziją. Jei abu vadovai būtų žinoję, kad priešas klausosi jų pokalbio, Rooseveltas veikiausiai nebūtų atsisveikinęs su Churchilliu tokia fraze: „Puiku, padarysime, ką galime – dabar vykstu pažvejoti“.

Nors okupuotose teritorijose mūsų saugumo priemonės, nukreiptos prieš britų slaptąją tarnybą, iš dalies pasiteisino, ilgainiui augantis pasipriešinimas tarp civilių Olandijos, Belgijos, Prancūzijos ir Norvegijos gyventojų lėmė vis aršesnę kovą tarp mūsų Kontržvalgybos tarnybos ir britų slaptosios tarnybos. Britai visaip naudojosi pasipriešinimo sąjūdžiu, kad įgytų atramos tašką savo organizacijai, ir veikė net pačios Vokietijos gilumoje, įsiskverbdami į dirbtinai išpūstus dalinius, skleisdami savo įtaką tarp priverstinai į darbo tarnybą pašauktų užsieniečių. Tačiau mums ne tik dažnai pavykdavo susekti pogrindinius pasipriešinimo sąjūdžius okupuotose šalyse, bet ir infiltruoti ten savo slaptųjų agentų. Kai kuriais atvejais rezistentų grupėms kartu „vadovaudavo“ tiek britai, tiek mes patys, ir kartais mums pavykdavo „užsisakyti“ iš Anglijos mums reikalingos radijo įrangos, taip pat gauti valiutos ir sprogmenų (pastarieji, beje, buvo geresnės kokybės nei mūsiškiai), kuriuos galėjome atsigabenti ir numesti parašiutais. Kartais neprireikdavo nė dešimties dienų, kad mūsų „užsakymas“ būtų įvykdytas ir desantininkai reikalingą krovinį nuleistų okupuotoje teritorijoje. Ilgainiui britų slaptoji tarnyba tapo niekada nenuviliančiu valiutos rezervu. Tokiu būdu surinkau milijonines sumas, nors kai tik britai sužinojo apie savo agentų, veikusių tarp užsienio rezistentų, išdavystę, jie nedelsdami juos likvidavo.

Vokietijoje suklastotas penkių svarų sterlingų banknotas.
Vokietijoje suklastotas penkių svarų sterlingų banknotas.
© Leidykla "Briedis"

Situacija, susijusi su užsienio valiuta ir reicho aukso atsargomis, visada buvo labai įtempta, ir slaptoji tarnyba gana seniai pradėjo savo reikmėms padirbinėti angliškus svarus bei rusiškus aukso rublius. Užtrukome dvejus metus, kol pavyko imituoti vadinamąjį riebalams nepralaidų popierių, reikalingą angliškų svarų kupiūroms spausdinti, ir šiam tikslui buvo pastatyti du popieriaus fabrikai – vienas Reino krašte, o kitas Sudetų teritorijoje. Itin komplikuotą spausdinimo procesą galėjome pradėti tik tada, kai pavyko aptikti 160 svarbiausių identifikacinių ženklų; paskui buvo pasamdyti gabiausi Vokietijos graveriai, turėję prisiekti, kad laikysis slaptumo; jie dirbo trimis pamainomis. Matematikos profesoriai, taikydami sudėtingas formules, dirbo prie britiškų banknotų registracijos numerių, tad mes visada sugebėdavome išleisti 100–200 kupiūrų anksčiau, nei taip padarydavo Anglijos bankas. Šios klastotės buvo tokios tikslios, kad net atidžiausias banko kasininkas nieko nebūtų įtaręs.

Buvo sumanytas planas nusiųsti virš Britanijos bombonešį, kuris vietoj bombų būtų išmetęs toną padirbtų banknotų. Šalis būtų užtvindyta netikrais pinigais. Galima įsivaizduoti, kuo tai baigtųsi. Britų vyriausybė veikiausiai būtų priversta atšaukti visus valstybės iždo banknotus, o tai būtų susiję ne vien su didžiulėmis išlaidomis, bet ir taptų didžiule našta biurokratiniam aparatui. Gyventojai būtų visiškai pasimetę ir prarastų pasitikėjimą Anglijos banku. Tačiau šis planas buvo atmestas, nes oro erdvė virš Britanijos buvo pernelyg gerai ginama, o mūsų situacija su degalais tapo kritiška.

Įsitikinome savo banknotų gamybos techniniu tobulumu, kai 1941 m. pabaigoje vienas iš mūsiškių Šveicarijoje iškeitė nemažai kupiūrų po penkis ir dešimt svarų. Jis įžūliai pareikalavo patikrinti, ar jie tikri, pareiškęs, kad įsigijo juos juodojoje rinkoje. Anglijos bankas atmetė maždaug dešimt procentų banknotų kaip klastotes, tačiau likusių autentiškumas buvo patvirtintas. Tai man buvo ženklas, leidžiantis pereiti prie masinės gamybos.

Tačiau iš šių banknotų turėjome labai nedaug naudos. Kaltenbrunneris dėl jam vienam žinomų priežasčių norėjo jais atsiskaityti okupuotų šalių juodojoje rinkoje. Tačiau tam buvo užkirstas kelias, nes tai būtų grėsę pabloginti mūsų valiutinę rinką, kai Reichsbankas būtų priverstas pirkti klastotes ir keisti jas į auksą ir tvirtą valiutą.

Pats naudojau šiuos banknotus finansuodamas užsienio įmones, jei susidurdavau su ciniškais ir gobšiais verslininkais. Padirbtais pinigais taip pat buvo atsiskaitoma už gausiai tiekiamus kontrabandinius ginklus, į kurių prekybą buvo įtraukta slaptoji tarnyba. Kad ir kur įsiplieksdavo pasipriešinimo sąjūdis, – Italijoje, Graikijoje ar Prancūzijoje, – visur klestėjo tokių ginklų verslas, ir mes galėjome įsigyti britiškų bei amerikietiškų šautuvų už suklastotas svarų kupiūras. Daugiausia tai buvo automatiniai ginklai, kuriuos naudojome kovodami su partizanų grupuotėmis. Atrodė ironiška, kad partizanai parduodavo mums šautuvus, kuriuos paskui atsukdavome prieš juos pačius.

Ši padirbtų banknotų gamybos operacija vyko prisidengus kodiniu pavadinimu „Bernhardo akcija“. 1945 m. dėl šios akcijos Anglijos bankas buvo priverstas išleisti naujas penkių svarų kupiūras ir išimti visas senąsias iš apyvartos.

Deja, pernelyg dažnai daugybė pinigų būdavo išeikvojama tenkinant vadų nerealistines fantazijas ir įgeidžius. Kai karo sėkmė nusisuko nuo Vokietijos, jų vaizduotė darėsi vis padrikesnė ir visiškai nutolusi nuo realybės. Tačiau įsakymus reikėjo vykdyti, ir dažnai būdavau priverstas atitraukti savo vertingiausius techninius darbuotojus nuo rimtų užduočių ir skatinti juos įgyvendinti beprotiškas idėjas.

Propagandos ministras Goebbelsas buvo įkūręs rimtą informacijos stebėsenos tarnybą, tiekusią jo ministerijai atitinkamą medžiagą, kurią galima buvo panaudoti propagandai prieš nedraugiškas valstybes. Ši tarnyba, kurioje stebėtojais dirbo daugybė užsieniečių, žinoma, buvo priešiškų žvalgybos tarnybų agentų perykla, todėl ją nuolat ir atidžiai sekė gestapas. Aš su šia įstaiga elgiausi atsargiai; kartu su šia tarnyba teko atlikti daug kantrybės reikalaujančio ir kruopštaus darbo, o vertingos pagalbos sulaukiau iš Propagandos ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojo Naumanno, kuriuo Himmleris irgi visiškai pasitikėjo. Naumannas – dinamiška asmenybė, visiškai susiejęs save su slaptosios tarnybos darbu, ir išties jis buvo vienintelis žmogus, sugebėjęs varžytis ir atsakyti į savo viršininko nuostabią dialektiką. Jis daugybę kartų sugebėjo neutralizuoti piktus išpuolius, kuriuos Goebbelsas rengdavo prieš mane asmeniškai.

Trečiojo reicho slaptųjų tarnybų suklastotas JAV pasas su W. Schellenbergo nuotrauka.
Trečiojo reicho slaptųjų tarnybų suklastotas JAV pasas su W. Schellenbergo nuotrauka.
© Leidykla "Briedis"

1943 m. mes su Goebbelsu smarkiai vaidijomės dėl požiūrio į bažnyčias. Perspėjau Himmlerį aklai nepasiduoti Goebbelso ir Bormanno kurstytai antibažnytinei kampanijai, nes kaip numanomas Hitlerio įpėdinis jis prarastų bet kokį galimą pasitikėjimą užsienyje, jei leistų sau įsitraukti į tokias diskusijas. Veikiant Goebbelsui, 1943 m. rudenį buvo pasiektas momentas, kai Hitleris rimtai svarstė, ar nevertėtų išsiųsti popiežių į savotišką tremtį Avinjone. Išsamiose ataskaitose stengiausi parodyti, kokią milžinišką žalą padarytų toks veiksmas ir kaip jis diskredituotų Vokietiją viso pasaulio akyse. Galų gale Himmleris sutiko su mano požiūriu ir aptarė šį reikalą su Hitleriu, kuris tada atsakė palyginti racionaliai:

Jei pilnos bažnyčios prisideda prie vokiečių tautos vienybės palaikymo, aš negaliu tam prieštarauti, atsižvelgdamas į įtampą, kurią kelią šis karas.

1943–1944 m. stulbinančiu greičiu augo pralaimėjimų skaičius – mūsų armijos kapituliavo Stalingrade, žlugo mūsų Afrikos kariuomenė Tunise, sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje, buvo nuverstas ir suimtas Mussolinis, 1943 m. kapituliavo Italija, galų gale 1944 m. įvyko sąjungininkų invazija Prancūzijoje – visa tai patvirtino, kad aš buvau teisus, kai 1942 m. rugpjūtį Žytomyre pateikiau Himmleriui padėties analizę.

Turint galvoje aną susitikimą, buvau užmezgęs netiesioginius kontaktus su rusais per Šveicariją ir Švediją, ir man atrodė, kad jie buvo nuoširdžiai suinteresuoti derybomis, kurios būtų užbaigę mūsų kovas. Tačiau visas mano pastangas sugriovė Ribbentropo trumparegiškas grubumas ir jo neįtikėtinas pasipūtimas bei optimizmas, neatsižvelgiant į jokius pralaimėjimus. Pavyzdžiui, prieš sutikdamas susitikti su rusais, jis pareikalavo įrodymų, kad tarp jų atstovų nebūsią nė vieno žydų kilmės veikėjo. Žinoma, visai įmanoma, kad rusų nusiteikimas derėtis tebuvo paprasčiausias manevras, kuriuo didintas spaudimas sąjungininkams, kad šie greičiau atidarytų Antrąjį frontą. Šiaip ar taip, mums nepavyko pasinaudoti šia situacija.

Kai tik iš dr. Kersteno sužinojau, kad amerikiečių diplomatas p. Hewittas atvyko į Stokholmą pasirengęs aptarti taikos derybų galimybę, specialiuoju lėktuvu nuskridau į Švediją. Ponas Hewittas buvo Roosevelto specialusis patikėtinis Europos reikalams. Ėmęsis visų galimų atsargumo priemonių, susitikau su juo vieno didžiausių Stokholmo viešbučių numeryje. Vėliau paprašiau kelių gerai informuotų draugų švedų aiškiai apibrėžti Hewitto įtakos mastą. Jie puikiai jį apibūdino. Jis aiškiai darė didžiulį poveikį Rooseveltui visais su Europa susijusiais klausimais. Tad prisiimdamas atsakomybę už savo veiksmus ir be jokių užuolankų papasakojau jam, kaip Vokietijai būtinas kompromisas dėl taikos. Jis sutiko surengti oficialias derybas, kai tik patvirtinsiu sutinkąs. Pasibaigus mūsų pokalbiui, išskridau atgal į Berlyną ir visą naktį rengiau ataskaitą Himmleriui.

Rytojaus popietę 15 val. susitikau su reischsfiureriu ir išsamiai papasakojau apie savo pokalbius su Hewittu. Jis buvo apstulbęs ir apimtas siaubo dėl mano nepriklausomų veiksmų – nuolat purtė galvą ir tiesiog žiopčiojo bandydamas įkvėpti oro. Paskui jis prabilo ir ilgainiui vis labiau niršo. Laimei, kai jo pyktis pasiekė kulminaciją, jis turėjo dalyvauti kažkokioje ceremonijoje, tačiau vėliau vėl išsikvietė mane į savo biurą. Mes ir toliau audringai ginčijomės. Man pasisekė, kad nebuvau suimtas, tačiau visi mano planai žlugo. Mano įtikinėjimo galia, pastangos pateikti savo padėties Vokietijoje analizę taip, kad ji būtų suvokiama Himmleriui, neatnešė jokios naudos: niekas negalėjo įveikti apžavų, kuriuos aplink save vis dar buvo paskleidęs Hitleris.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Specialistai apie Žiežmarių gimnazijos skandalą: tu sėdi įtampoje ir nežinai, kada tave užgrius ši lavina (122)

Savaitgalį socialiniuose tinkluose pasklido įrašas, kuriame girdėti, kaip Žiežmarių gimnazijos...

Malinauskas prisipažįsta: premjero komanda rūpinosi Skvernelio prezidentinės kampanijos pradžia (204)

Apie dalyvavimą Prezidento rinkimuose dabartinis šalies premjeras Saulius Skvernelis paskelbė...

Kitokie pasikalbėjimai. Radistai Jonas su Rolandu ir Mantas Katleris (90)

„Kitokie pasikalbėjimai“ kviečia į Kauno „Gargarą“, kur Mantas Katleris kalbins radistus...

Javtokas – apie tris prasčiausius baudų metimus karjeroje, pirmą prašymą po avarijos ir ryklio tatuiruotę (31)

Eurolygos tinklalaidėje „The Crossover“ Joe Arlauckas pakalbino Kauno „Žalgirio“ sporto...

Eva Tombak. Aš turiu alergiją dvasingumui (29)

Jeigu kažkas sako – „esu dvasingas“, jau žinau, kad mums ne pakeliui. Neprisimenu, kas...

Gyvai / Europos taurės mūšis Berlyne: ALBA – „Rytas“ (5)

Europos taurės „Top-16“ rungtynėse antradienį Vilniaus „Rytas“ (1-2) išvykoje dar kartą...

Audringos reakcijos po „Pravieniškių mafijos” filmo: emocijos pritrenkiančios

Visą Lietuvą sudrebinusios ir kalėjimų sistemos tamsiąją pusę atskleidusios knygos „...

Klaipėdietės pergalė: pardavėjas privalės atlyginti už ką tik įsigytą ir pakeliui sugedusią transporto priemonę (347)

Sėkminga byla suformavo precedentą: dabar automobilių pardavėjams reikia būti atidesniems.

Unikauskas įvardijo tikslų laiką, kada reikėtų eiti miegoti: tik taip kokybiškai pailsėsite (23)

Raumuo, kuris dieną gavo fizinio krūvio, paauga tik naktį, kai užmiegate giliu miegu ir pasiekiate...

Kodėl įspūdingo dydžio dangoraižiuose paliekami tušti aukštai?

Honkongas – 7,5 milijonus žmonių turintis milžiniškas miestas. Nieko nestebina faktas, kad jame...