aA
Sovietinės Rusijos diplomatinės tarnybos agentūrinė veikla Lietuvoje prasidėjo, kai laikinojoje sostinėje Kaune 1920 m. rudenį įsikūrė jos atstovybė. Tik sovietinė Rusija, kitaip nei demokratinės Vakarų šalys, diplomatinę tarnybą savo žvalgybinei veiklai dažnai naudojo itin plačiu mastu, išradingai ir nuosekliai, apie Sovietų Sąjungos žvalgybų veiklą Lietuvoje 1920-1940 m. pasakoja Dr. Algimantas Kasparavičius iš Lietuvos istorijos instituto.
Augustinas Voldemaras, Matilda Voldemarienė
Augustinas Voldemaras, Matilda Voldemarienė
© Wikimedia Commons nuotr.

Pasiuntinys prieš pirmąjį sekretorių

Kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, sovietų pasiuntinybėse egzistavo praktika: pasiuntinybės pirmasis arba antrasis sekretoriai buvo tiesiogiai atsakingi už žvalgybinę veiklą. Be to, kadangi Užsienio reikalų liaudies komisariatas (toliau – URLK) pasiuntiniams keldavo tikslą „kontroliuoti situaciją“ reziduojamoje šalyje, pasiuntiniai dar stengdavosi turėti ir grynai „savą“ agentūrinį tinklą – t. y. nepriklausyti vien nuo pavaldinio sekretoriaus-rezidento teikiamos informacijos. Kita vertus, tiesiogiai kištis į rezidentūrinę veiklą pasiuntiniams buvo kuo griežčiausiai uždrausta. Ypač drausti bet kokie jų kontaktai su Lietuvos kompartija. Taip stengtasi parodyti, kad SSRS valstybinė politika yra „švari“, neideologizuota ir netapati kominterno vykdomai propagandai ir ardomajai veiklai buržuazinėse šalyse.

Toks darbo organizavimas buvo gana efektyvus, nes ir sekretoriai, ir pats pasiuntinys stengdavosi turėti „savą“ agentūrinį tinklą. Teikdami centrui informaciją ar analitines apžvalgas neretai netgi tarpusavyje konkuruodavo. Kartais – netgi konfliktuodavo dėl surinktos informacijos ar teikiamų rekomendacijų patikimumo, perspektyvumo. Itin ši konkurencinė trintis Kaune buvo ryški 1922 – 1926 m., kada čia dirbo sovietų pasiuntiniai Jakovas Davtianas, Inokentijus Koževnikovas, Ivanas Lorencas ir Sergejus Aleksandrovskis.

Itin pikantiška situacija susiklostė 1923 m. gale – 1924 m.: už rezidentūrą Lietuvoje atsakingas pasiuntinybės sekretorius Dovydas Skalovas, remdamasis savais šaltiniais Maskvai įrodinėjo: su Vokietija sudarius Rapalo sutartį ir po to, kai Vakarų valstybės de jure pripažino Lenkijos rytinę sieną 1923 kovo 15 d. (kartu ir Vilniją – Lenkijai), Rusijai esą nebėra jokio reikalo „limitrofiniuose junginiuose“ (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje) turėti atskiras pasiuntinybes, kurios „brangiai kainuoja“. Gerėjant Rusijos santykiams su Vokietija, jis siūlė tas pasiuntinybes likviduoti, o Kaune, Rygoje ir Taline palikti tik po vieną ar du „diplomatinius agentus“, kurie stebėtų įvykius ir reguliariai informuotų Maskvą. Toks siūlymas buvo grindžiamas išvada, jog regiono politiniai centrai susikoncentravo Berlyne ir Varšuvoje, o „limitrofai“ Europoje jokios strateginės reikšmės nebeturi, jų politinė ateitis jau nulemta, ir Maskvai čia nebeverta tuščiai švaistyti pinigų. Be to, tai turėjo tapti signalu Varšuvai ir Berlynui, jog SSRS atsitraukia nuo ankstesnio Baltšalių „valstybingumo palaikymo“ koncepto ir suka link šio regiono padalijimo tarp didžiųjų žaidėjų.

Itin pikantiška situacija susiklostė 1923 m. gale – 1924 m.: už rezidentūrą Lietuvoje atsakingas pasiuntinybės sekretorius Dovydas Skalovas, remdamasis savais šaltiniais Maskvai įrodinėjo: su Vokietija sudarius Rapalo sutartį ir po to, kai Vakarų valstybės de jure pripažino Lenkijos rytinę sieną 1923 kovo 15 d. (kartu ir Vilniją – Lenkijai), Rusijai esą nebėra jokio reikalo „limitrofiniuose junginiuose“ (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje) turėti atskiras pasiuntinybes, kurios „brangiai kainuoja“. Gerėjant Rusijos santykiams su Vokietija, jis siūlė tas pasiuntinybes likviduoti, o Kaune, Rygoje ir Taline palikti tik po vieną ar du „diplomatinius agentus“, kurie stebėtų įvykius ir reguliariai informuotų Maskvą.

Tuo tarpu pasiuntinys Lorencas buvo įsitikinęs, jog nežiūrint minėtų argumentų, „limitrofai“, o ypač Kaunas „dėl savo geopolitinės padėties ir konflikto su Varšuva“ vis dėlto dar ilgai Europos geopolitiniame žaidime išliks pakankamai svarbi figūra ir „įdomus žaidėjas“. Todėl jų reikšmės sumenkinimas būtų grubi geopolitinė klaida.

Pasak pasiuntinio, tokia diplomatinė rokiruotė neišvengiamai sustiprintų Varšuvą, nes ji pasijustų „regiono lydere“, o Baltijos „limitrofus“ nutolintų nuo Maskvos. Be to, pasak pasiuntinio, objektyvi geopolitinė situacija regione tokia, kad pati „Baltijos limitrofų“ egzistencija naudingesnė Maskvai nei Varšuvai ar Berlynui, nes globaliame žaidime prieš kapitalistinius Vakarus sukuria papildomą šachmatų lentą.

URLK Kolegija ir Kremlius tuomet priėmė pasiuntinio, o ne rezidento logiką bei argumentaciją. Ir reikia pripažinti, kad neapsiriko. SSRS pasiuntinybės Kaune, Rygoje, Taline veikė ligi pat 1940-ųjų aneksijos ir daug prisidėjo, kad šis procesas įvyktų griežtai pagal Kremliaus scenarijų. Tai dar kartą parodo: nereikia pervertinti žvalgybų ir rezidentų darbo rezultatų didžiajai politikai. Viskam savas laikas ir vieta.

Sunkiai prieinami ar visai nepasiekiami archyvai Rusijoje...

Kaip teigia A. Kasparavičius, vertingos istorinės medžiagos apie sovietinės rezidentūros po diplomatine priedanga veiklą tarpukario metais galima rasti ir Lietuvos archyvuose. Pirmiausia, Lietuvos politinės policijos (vėliau – Valstybės saugumo departamento) bei URM įvairiuose dokumentuose, taip pat ir Rusijos Federacijos Užsienio politikos archyve, kur saugomi tarpukario metais Kaune veikusios Rusijos (SSRS) pasiuntinybės dokumentai.

Lietuviški šaltiniai praktiškai yra visi laisvai prieinami. Problema tik ta, kad dokumentai išblaškyti po daugybę fondų ir bylų. Dėl Lietuvos valstybingumą XX a. viduryje ištikusios katastrofos, fondai ir bylos yra nepilni. Daug svarbių dokumentų buvo sunaikinta okupacijos išvakarėse. Kita vertus, dalis lietuviškų dokumentų, kurie 1940 m. rudenį buvo išgabenti į Maskvą, ten ir liko. Taigi norint rekonstruoti istorinį procesą reikalingas ilgas ir kruopštus profesionalo darbas.

Kitokia situacija su šaltiniais Rusijoje. Po SSRS griūties Rusijoje įvyko pozityvių politinių permainų, kurios palietė ir archyvus. Prasidėjo archyvinių dokumentų išslaptinimo vajus. Ypač ryškus 1993–1998 m. Santykinai žvelgiant, tyrinėtojams iš užsienio į Rusijos Federacijos archyvus buvo nesunku patekti. Reikėjo tik gero profesinio pasirengimo, užsispyrimo ir lėšų istoriniams tyrimams finansuoti.

Istorija yra brangus malonumas, ko Lietuva, regis, nesuprato ir nesupranta ligi šiol. Lietuva tuomet, deja, tam lėšų beveik neskirdavo. Be to, kalbame apie dokumentus, kurių didžioji dauguma saugomi ne bendruosiuose valstybiniuose, bet žinybiniuose archyvuose, kurie turi savo tradicijas, savas taisykles ir griežtą tvarką. Taip yra visame pasaulyje, taip yra ir Rusijoje. Šioji aplinkybė dokumentų pasiekiamumą gerokai sumažina.

Sovietų Sąjungos žvalgybų veikla Lietuvoje - kaip buvo rengiamasi okupacijai
© Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Be to, iš Rusijos (SSRS) pasiuntinybės Kaune į Maskvą ėję dokumentai buvo skiriami dviem adresatams: Užsienio reikalų liaudies komisariatui ir NKVD. Pasiuntinys pranešimus siuntė savo vadovybei, o pasiuntinybės sekretoriai-rezidentūros vadovai – savo viršininkams. Be to, savo ruožtu dar atskirus pranešimus savo vadovybei tuomet siųsdavo ir Kaune akredituoti SSRS karo attache. Ženkli dalis iš Kauno į Maskvą SSRS pasiuntinių bei karo attache siųstų dokumentų išslaptinti. Tuo tarpu agentūrinės bylos net ir po SSRS griūties Rusijoje išslaptintos nebuvo. Tyrėjo manymu – to greičiausia niekada ir nebus. Tokia pasaulinė praktika. Istorikams lieka remtis tik ta dokumentų dalimi ar jų fragmentais, kurie dėl įvairių priežasčių savo laiku atsidūrė Užsienio politikos ar kituose archyvuose.

Sovietinę rezidentūrą tarpukariu domino...

Sovietinę rezidentūrą tarpukario metais iš esmės domino visos Lietuvos gyvenimo sritys: politinės, ekonominės, finansinės, socialinės, tautinės, kultūrinės, karinės, ideologinės, diplomatinės. Netgi žiniasklaida, sportas, menas ir literatūra. Ir tai rodo tik šios tarnybos profesionalumą. Kartu itin įdėmiai sekti bei analizuoti Lietuvos santykiai su kaimynais. Ypač – su Lenkija. Nes ligi 1938 m. rudens – 1939 m. pavasario Lenkija Maskvai buvo bene didžiausia geopolitinė rakštis ir baubas.

Dėl trijų priežasčių:

a) Lenkija buvo pagrindinė SSRS geopolitinė konkurentė regione nuo Suomijos–Lietuvos šiaurėje iki Rumunijos ir Vengrijos pietuose, kuri bandė formuoti geopolitinę atsvarą Rusijai;
b) Kremliaus valdžios ir rusų politinio elito manymu, Varšuva laikė užgrobusi dalį jai nepriklausančių teritorijų – vakarų Ukrainą ir vakarų Baltarusiją;
c) Lenkijoje apie 1920–1922 m. Jozefo Pilsudskio iniciatyva buvo sukurtas judėjimas „Prometeusz“ (Prometėjas), kuris lenkų valdžios (URM, KAM ir VRM) aktyviai remiamas veikė ir plėtėsi. Jo strateginis tikslas buvo suskaldyti Sovietų Sąjungą į 9–12 savarankiškų valstybinių darinių, o pačią Rusiją geopolitiškai „sumažinti“ maždaug iki Maskvos Didžiosios kunigaikštystės ribų XVI a. pradžioje.

Itin prometėjizmo doktrina ir veikla išplėtota po 1926 m. Gegužės karinio perversmo Varšuvoje, kai į valdžią grįžo maršalas J. Pilsudskis ir Lenkija pasuko sanacijos bei autoritarizmo keliu. „Prometeusz“ centrai tuomet buvo išmėtyti aplink visą SSRS – nuo Lenkijos ir Prancūzijos iki Turkijos, Irano ir Kinijos.

Be lenkų juose aktyviai darbavosi gruzinai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai, armėnai, gudai, totoriai, netgi kazachai ir uzbekai. Aktyviai čia reiškėsi ir iš Vilnijos (Lydos, Trakų) kilę totoriai, kurie palaikė glaudžius ryšius su Krymo ir Pavolgio totoriais veikusiais emigracijoje. Beje, totoriai buvo itin aktyvūs. 1920–1921 m. veikdami prometėjizmo judėjimo ideologijos rėmuose, jie sugebėjo paskelbti įkuriantys Krymo Liaudies Respublikos ir net tarptautiniu lygiu dėjo pastangas, kad ši Respublika patektų į Lenkijos protektoratą. Suprantama, kad Kremlius tai traktavo kaip tiesioginę grėsmę savo teritoriniam vientisumui.

Beje, totoriai buvo itin aktyvūs. 1920–1921 m. veikdami prometėjizmo judėjimo ideologijos rėmuose, jie sugebėjo paskelbti įkuriantys Krymo Liaudies Respublikos ir net tarptautiniu lygiu dėjo pastangas, kad ši Respublika patektų į Lenkijos protektoratą. Suprantama, kad Kremlius tai traktavo kaip tiesioginę grėsmę savo teritoriniam vientisumui.

Žvelgiant siauriau, sovietinę rezidentūrą Kaune tuomet labai domino Lietuvos vyriausybės, atskirų ministerijų veikla, įtakingos personalijos, kariuomenė, inteligentija. Taip pat tautiniai santykiai Lietuvoje, pozicijos-opozicijos tarpusavio kova. Vis dėlto strateginis sovietinės rezidentūros Kaune tikslas buvo neleisti prie vakarinių SSRS sienų susiformuoti vieningam antisovietiniam blokui. Todėl sovietinės rezidentūros tinklas nuolat buvo plečiamas. Per keliolika metų Maskvos agentai buvo infiltruoti į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje, į Lietuvos kariuomenę, į kai kurias ministerijas ir netgi – į Lietuvos vyriausybės aparatą. Gan pastebimai sovietų rezidentūros „kurmis“ Lietuvos vyriausybės aparate veikė 1922 ir 1925 m.

Tiesa, slaptų agentų veiklos pervertinti nederėtų, nes praktiškai viso pasaulio žvalgybos didžiąją dalį jas dominančios informacijos paprastai gauna absoliučiai legaliu būdu per diplomatines ar kitokias atstovybes, natūraliai bendraudamos su vietos elitais, skaitydamos spaudą ir profesionaliai analizuodamos surinktą informaciją.

Per keliolika metų Maskvos agentai buvo infiltruoti į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje, į Lietuvos kariuomenę, į kai kurias ministerijas ir netgi – į Lietuvos vyriausybės aparatą. Gan pastebimai sovietų rezidentūros „kurmis“ Lietuvos vyriausybės aparate veikė 1922 ir 1925 m. Tiesa, slaptų agentų veiklos pervertinti nederėtų, nes praktiškai viso pasaulio žvalgybos didžiąją dalį jas dominančios informacijos paprastai gauna absoliučiai legaliu būdu per diplomatines ar kitokias atstovybes, natūraliai bendraudamos su vietos elitais, skaitydamos spaudą ir profesionaliai analizuodamos surinktą informaciją. Ne išimtis šiuo atveju buvo ir SSRS <...>.

Ne išimtis šiuo atveju buvo ir SSRS: didžiąją dalį informacijos šios valstybės pasiuntinybės darbuotojai (o kartu – ir žvalgybos agentai) surinkdavo visiškai legaliai bendraudami su pozicijos ar opozicijos veikėjais, intelektualais, verslininkais, kariškiais, dvasininkais, rašytojais ir t. t. Žiūrint istoriškai, diplomatinė tarnyba didžiąja dalimi tam ir buvo sukurta, kad legaliais keliais rinktų informaciją, ją kauptų ir analizuotų. Tam skirtas ir diplomatų neliečiamumo bei diplomatinių pasiuntinybių eksteritorialumo principas.

Ar Maskva „pirko“ to meto mūsų politinį elitą?

Nėra absoliučiai jokių duomenų ir faktų, pabrėžia daktaras, kad kuri nors Lietuvos politinė partija tarpukario metais būtų buvusi finansiškai šelpiama sovietinės rezidentūros. Yra tik tam tikrų faktų, kad 1923–1925 m. laikotarpiu SSRS pasiuntinys, grynai politiniais-diplomatiniais, o ne agentūriniais sumetimais keliskart finansiškai parėmė Lietuvos valdžios (krikdemų) tuomet persekiojamą ir slopinamą tautininkų partinę spaudą, „sušelpė“ finansiškai vieną ar kitą Lietuvos intelektualą.

Pavyzdžiui, pinigų amžinai stokojusį profesorių Juozapą Albiną Herbačiauską, vėliau – nuolat skurstantį ir nepritekliuje su šeima gyvenantį rašytoją Petrą Cvirką, kai kuriuos kitus intelektualus. Tačiau jokių kasmetinių, reguliariai skiriamų pinigų sumų išties niekada nebuvo. Pasitaikydavo tik pavienės, nereguliarios „aukos“ po 30, 50 ar išimtinais atvejais 100 JAV dol., dažniausiai skiriamos „nuo režimo nukentėjusiems“. Pavyzdžiui, kai vienas ar kitas tautininkų laikraštis ar žurnalas už vieną ar kitą straipsnį gaudavo cenzoriaus baudą – 500 ar net 2000 litų dydžio.

Yra tik tam tikrų faktų, kad 1923–1925 m. laikotarpiu SSRS pasiuntinys, grynai politiniais-diplomatiniais, o ne agentūriniais sumetimais keliskart finansiškai parėmė Lietuvos valdžios (krikdemų) tuomet persekiojamą ir slopinamą tautininkų partinę spaudą, „sušelpė“ finansiškai vieną ar kitą Lietuvos intelektualą. Pavyzdžiui, pinigų amžinai stokojusį profesorių Juozapą Albiną Herbačiauską, vėliau – nuolat skurstantį ir nepritekliuje su šeima gyvenantį rašytoją Petrą Cvirką, kai kuriuos kitus intelektualus. Tačiau jokių kasmetinių, reguliariai skiriamų pinigų sumų išties niekada nebuvo.

Tautininkai, vieni nepajėgdami išsimokėti, viešai rinkdavo tam aukas. Ta proga prie kitų aukotojų, pvz., prie rašytojo Juozo Tumo Vaižganto ar poeto Maironio „aukos“ prisigretindavo ir sovietų pasiuntinybės žmogus su savo „auka“. Dar buvo keli atvejai, kai mažai ir tuomet dar neįtakingai tautininkų partijai stingant lėšų išleisti laikraščio eilinį numerį, sovietų pasiuntinys vėl pasiūlydavo „auką-paramą“ – 30 ar 50 JAV dolerių. Ši praktika tęsėsi apie porą metų – kol dėl valdžios tautininkai itin aršiai kovėsi su krikščioniškąja demokratija, o pastaroji juos kaip įmanydama, panaudodama ir administracinius resursus, dusino.

Nuo 1926 m. pavasario, o ypač po Gruodžio 17-osios perversmo apie jokias sovietų „aukas“ nei tautininkų partijai, nei juo labiau prezidentui A. Smetonai ar premjerui prof. A. Voldemarui kalbėti nebegalima. Tokių faktų nėra ir būti negali iš principo, nes po perversmo tautininkai tapo valdančiąja jėga, kuri kontroliavo valstybės biudžetą, o kartu ir didžiausiu SSRS priešu. Būtent taip fiksuoja sovietiniai dokumentai: diplomatiniai ir rezidentūros. Nes būtent po perversmo susiformavusi autoritarinė valdžia buvo aukščiausias ir patvariausias politinis bastionas, trukdęs sovietinei propagandai ir įtakai plisti Lietuvoje.

Kremlius tą puikiai matė ir dėl to labai niršo. Nepailsdamas rūpinosi, kad tautininkai į valdžią kaip nors įsileistų valstiečius liaudininkus, Ūkininkų sąjungą ar Darbo federaciją. Pasiremdama liaudininkų, socialdemokratų ir netgi krikščionių demokratų opozicija, SSRS pasiuntinybė Kaune tuomet bandė keliskart intriguoti ir versti autoritarinį Smetonos–Voldemaro režimą. Bet – nesėkmingai, nes iškart po perversmo buvo reorganizuotos Lietuvos specialiosios tarnybos: sustiprinta policija, žvalgyba ir kontržvalgyba. Ir tai davė rezultatus: jau 1927 m. pavasarį buvo demaskuotas, nuteistas ir sušaudytas SSRS agentas „Ivanov 12“ – įtakingas Lietuvos kariuomenės generolas Konstantinas Kleščinskis, kai kurie kiti smulkesni sovietų agentai. Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio, generolo tuomet neišgelbėjo nei nuoširdus jo prisipažinimas Karo lauko teismui, nei atgailavimas.

Kada Maskva ėmė planuoti Pabaltijo aneksiją?

Istoriškai klaidinga yra galvoti, kad 1940-ųjų aneksijai Maskva rengėsi labai iš anksto. Tokio pobūdžio procesai paprastai iš anksto nenuspėjami. Sovietų diktatorius Stalinas buvo gana racionalus žmogus ir veikė atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Jis nebuvo toks galingas, kad būtų galėjęs kurti visas aplinkybes Europoje (Vokietijos revanšizmą ir nacizmą, Lenkijos avantiūrizmą Lietuvos atžvilgiu, Miuncheno suokalbį ar Didžiosios Britanijos elito pataikavimą vokiečių nacizmo politikai keletą metų) ir visos tarpukario Europos politinę dramą. Taigi Lietuvos okupacija ir aneksija nebuvo a priori nulemta. Jų galėjo ir nebūti, jei tik kiek kitaip būtų susiklosčiusi situacija visoje Europoje ir aplink Lietuvą.

Nuo 1926 m. pavasario, o ypač po Gruodžio 17-osios perversmo apie jokias sovietų „aukas“ nei tautininkų partijai, nei juo labiau prezidentui A. Smetonai ar premjerui prof. A. Voldemarui kalbėti nebegalima. Tokių faktų nėra ir būti negali iš principo, nes po perversmo tautininkai tapo valdančiąja jėga, kuri kontroliavo valstybės biudžetą, o kartu ir didžiausiu SSRS priešu.

Šiandien, deja, ši elementari tiesa dažnai pamirštama. Kita vertus, praktiškai per visus tarpukario metus Kremlius kaip įmanydamas stengėsi plėsti savo politinę įtaką regione, modeliavo būsimus procesus. Politinio modeliavimo prasme – apie sienų perbraižymą ir geopolitinės situacijos Baltijos jūros regione pakeitimą savo naudai – Kremlius ir URLK pradėjo mąstyti jau baigiantis pilietiniam karui. Galima išskirti keletą ryškesnių tokių bandymų: 1920 m. vasara; 1922 m. ruduo–1923 m. pavasaris; 1924 m. pabaiga; 1926 m. pabaiga – 1927 m. pavasaris; 1933 m. pabaiga – 1934 m. Tačiau tai dar nereiškė, kad buvo kažkas labai konkretaus planuojamo kažką okupuoti ar aneksuoti. Tiesiog buvo mankštinami imperiniai smegenys ir modeliuojamos labai įvairios įmanomos geopolitinės situacijos ir jų eventualus pritaikymas savo naudai.

Josifas Stalinas
Josifas Stalinas
© RIA/Scanpix

Tačiau situacija tarpukario Europoje klostėsi taip, kad didžioji dalis Kremliaus projektų ir liko tik popieriuje. Tuo tarpu 1938–1940 m. Europoje susiklostė visiškai nauja situacija. Iš esmės tokia, kokios niekas nelaukė ir nesitikėjo. Po 1937–1938 m. Stalino surengtų „valymų“ kariuomenėje ir valstybės aparate bei Miuncheno suokalbio ir Čekoslovakijos amputacijos, Sovietų Sąjunga geopolitiškai atrodė beviltiškai, o kariškai neverta jokio rimtesnio dėmesio. Ligi 1939 m. vasaros pats Stalinas gyveno permanentinėje baimėje, kad proletariato valstybei ateina galas. Taigi apie jokias okupacijas minčių nebuvo, o Baltijos šalys tuomet labiau baiminosi Trečiojo reicho agresijos. Tačiau situacija greitai keitėsi. Britų bandymai 1939 m. kovą–rugpjūtį žaisti dviem frontais (su Maskva ir Berlynu) tapo lemtingi visai Europai ir Lietuvai. Jie iš esmės ir sukūrė didžiąją geopolitinę sceną Ribbentropo–Molotovo paktui.

Kai Stalinas su Hitleriu 1939 vasarą galutinai perprato britų premjero Nevilio Chamberlaino politines vertybes ir geopolitinį žaidimą, Baltijos valstybių ir Lenkijos likimas tapo aiškus. Galutinį sprendimą okupuoti ir aneksuoti Baltijos valstybes (itin Lietuvą, kuri anaiptol ne visuomet buvo priskiriama „Baltijos valstybėms“ – galutinai ji tokia „tapo“ tik 1934 m. rudenį, kai Estija Latvija, Lietuva sudarė Baltijos Antantę), Stalinas priėmė maždaug tik 1940 m. gegužės viduryje. T. y. po itin sėkmingo Adolfo Hitlerio „blickrygo“ Vakarų Europoje: kai Prancūzija tapo sumušta, Didžioji Britanija po Diunkirko katastrofos iš Europos gėdingai išmesta, o JAV su prezidentu F. Rooseveltu – vis dar įsikibusi laikėsi neutraliteto. Būtent tuomet Stalinui atsivėrė akys: ką jis realiai gali nugvelbti ir likti nenubaustas. Tuo ir buvo pasinaudota.

Taigi Lietuvos okupacija ir aneksija nebuvo a priori nulemta. Jų galėjo ir nebūti, jei tik kiek kitaip būtų susiklosčiusi situacija visoje Europoje ir aplink Lietuvą. Šiandien, deja, ši elementari tiesa dažnai pamirštama. Kita vertus, praktiškai per visus tarpukario metus Kremlius kaip įmanydamas stengėsi plėsti savo politinę įtaką regione, modeliavo būsimus procesus.

Kita vertus, tai buvo Stalino ir tik pačios artimiausios jo aplinkos planas. Joks vietinis „aktyvas“ specialiai tam rengiamas nebuvo. Dar daugiau: apie tikrąjį Stalino sumanymą Lietuvą okupuoti ir aneksuoti iki paskutinio momento, t. y. iki 1940 m. liepos pradžios nežinojo ne tik Lietuvoje veikę sovietiniai agentai, bet netgi LKP vadovai. Visi jie turėjo smulkias vienokias ar kitokias Kremliaus užduotis ir jas vykdė, o bendro vaizdo – nematė ir matyti negalėjo. Koks bus naujasis politinis žemėlapis žinojo tik pats Stalinas ir, galbūt, dar vos keli artimiausi jo aplinkos žmonės.

Ar kiekvieną SSRS simpatiką galima laikyti NKVD agentu?

A. Kasparavičiaus nuomone, kalbėti apie SSRS statytinio Lietuvoje 1940 m. vasarą Justo Paleckio (šis asmuo retkarčiais vis minimas tokiame kontekste) kažkokį „nupirkimą“ yra istoriškai nepagrįsta ir nesąžininga. Ligi šiol joks Lietuvos ar užsienio istorikas tokių faktų nėra pateikęs. Nėra pateikta ir faktų, kad J. Paleckis kada nors būtų buvęs SSRS rezidentūros užverbuotas. Vizitai į ambasadą – dar ne įrodymas. Visais laikais, visose pasaulio šalyse su ambasadomis gyventojai, ypač politikai, ryšius palaikė ir palaiko, bet tai visai nereiškia, kad jie visi jau yra užverbuoti.

Kitas reikalas, kad kairiųjų pažiūrų lietuvių veikėjas, liaudininkas, žurnalistas J. Paleckis palaipsniui išties tapo Rusijos ir SSRS simpatiku, nes buvo įsitikinęs, kad iškilus grėsmei Lietuvai geriau suartėti su SSRS nei su nacistine Vokietija. O ir be J. Paleckio tarpukario Lietuvoje SSRS ir itin „Didžiosios Rusijos“ didesnių ar mažesnių simpatikų, kurie bjaurėjosi nacizmu ir linko prie Rusijos, tikrai netrūko. Jų praktiškai buvo visose partijose ir beveik visose vyriausybėse, kariuomenėje, diplomatinėje tarnyboje, itin daug universitete tarp profesūros, inteligentijos, intelektualų ir meno žmonių tarpe, taip pat tarp studentų ir netgi – kunigų.

Būtent tuomet Stalinui atsivėrė akys: ką jis realiai gali nugvelbti ir likti nenubaustas. Tuo ir buvo pasinaudota. Kita vertus, tai buvo Stalino ir tik pačios artimiausios jo aplinkos planas. Joks vietinis „aktyvas“ specialiai tam rengiamas nebuvo. Dar daugiau: apie tikrąjį Stalino sumanymą Lietuvą okupuoti ir aneksuoti iki paskutinio momento, t. y. iki 1940 m. liepos pradžios nežinojo ne tik Lietuvoje veikę sovietiniai agentai, bet netgi LKP vadovai. Visi jie turėjo smulkias vienokias ar kitokias Kremliaus užduotis ir jas vykdė, o bendro vaizdo – nematė ir matyti negalėjo. Koks bus naujasis politinis žemėlapis žinojo tik pats Stalinas ir, galbūt, dar vos keli artimiausi jo aplinkos žmonės.

Taigi šia prasme, maždaug ligi 1940 m. vasaros lemtingų įvykių, J. Paleckis nebuvo kažkokia balta varna. Beje, netgi ir pats Lietuvos prezidentas A. Smetona, kuris po 1940 m. okupacijos/aneksijos pasitraukęs į Vakarus labai pyko ant panašių veikėjų, juos laikė tik naiviais, suklydusiais, sovietų suvedžiotais politiniais prasčiokais, o ne agentais.

Galbūt kažkiek įdomesnis klausimas, kodėl tarpukario Lietuvoje vis dėlto būta tiek daug Rusijos (SSRS) simpatikų. Atidžiau pastudijavus šaltinius bei situaciją ryškėja trys priežastys:

1) tuometiniam lietuvių politiniam elitui imponavo XIX a. carinės imperijos užsienio politika. Tiksliau tariant, tautinių valstybių kūrimo doktrina, kurią protegavo Sankt Peterburgas ir kuri itin ryški buvo Osmanų imperijos pavergtų tautų atžvilgiu. Daugiau ar mažiau šios doktrinos dėka iškilo nacionalinės graikų, bulgarų, serbų, juodkalniečių valstybės. Gyvendamas Bulgarijoje ir šiek tiek Prahoje Jonas Basanavičius ne tik susipažino su šia „rusiško pasaulio“ supratimo doktrina, bet sugebėjo ją perprasti ir sėkmingai atgręžti prieš pačią Rusiją. Todėl tarpukario lietuviai buvo įsitikinę, kad Rusija jiems nebaisi, nes jie ją supranta ir moka šalia jos gyventi;
2) kad Rusijos geopolitinis veiksnys iš Lietuvos geopolitinių įtampų lauko praktiškai „nepašalinamas“, todėl sėkmingai lietuviškai valstybinei egzistencijai yra būtinas geopolitinis konsensusas su Rusija (SSRS);
3) kad dėl ilgaamžės LDK patirties bei tradicijos rusai yra kultūriškai artimi lietuviams ir Lietuvai.

Kita vertus, J. Stalinui galutinai apsisprendus ir „atėjus tinkamam momentui“ sovietinė rezidentūra Lietuvoje išties nepriekaištingai atliko savo darbą. 1940 m. liepos pradžioje staiga Kaune pasirodė masė šūkių, lozungų, o mitingų tribūnose – kalbėtojų, raginančių Lietuvą stoti į SSRS. Tų šūkių atsiradimas buvo didelis siurprizas ne tik visuomenei, bet ir pačiai LKP. Netgi seni, patyrę, kalėjimuose daug metų praleidę užkietėję komunistai „šia naujiena“ ilgai negalėjo patikėti. Pavyzdžiui, komunistas Pijus Glovackis 1940 m. birželį „Liaudies vyriausybės“ ir Kremliaus valia tapęs URM generaliniu sekretoriumi kurį laiką manė, kad tie šūkiai yra provokacijos ir net bandė išsiaiškinti provokatorius, kurie juos skleidžia... O tuo tarpu lozungų ir kalbėtojų, kad reikia „susovietinti“ Lietuvą, kasdien tik daugėjo.

Tik vėliau kompartija suprato, iš kur pučia vėjas. Suprato ir Lietuvos politinis elitas, ir partijos, ir diplomatinė tarnyba užsienyje. ir visa Lietuvos visuomenė. Bet jau buvo vėlu.

O ką galėjo mūsų ambasada Maskvoje?

Lietuvos patriotas, poetas simbolistas Jurgis Baltrušaitis diplomatinį darbą Lietuvos pasiuntinybėje Maskvoje dirbo labai ilgai: nuo 1920 m. vasaros ligi 1939 m. pavasario. Jo nuopelnai Lietuvai – išskirtini. Iš į Kauną siųstų J. Baltrušaičio diplomatinių pranešimų būtų galima sudaryti ne vieną turiningą dokumentų tomą.

J. Baltrušaitis buvo talentingas ir kaip poetas, ir diplomatas. Turėjo aštrų analitinį protą, puikią intuiciją, ambicingą charakterį, diplomatui tinkančią povyzą ir šimtus draugų – ir tarp rusų – ypač kultūrinio elito, ir Maskvos diplomatiniame korpuse. Juk ne veltui kelis paskutinius metus jis buvo renkamas Maskvos diplomatinio korpuso dekanu. Tad turint tokią aibę įtakingų pažinčių, rinkti, kaupti ir analizuoti informaciją apie Maskvoje ir visoje SSRS vykstančius sudėtingus procesus (1920–1922 m. badas Pavolgyje, Stalino įsitvirtinimas valdžioje 1926–1929 m., „golodomoras“ Ukrainoje 1932–1933 m. ar „didieji valymai“ 1937–1938 m.) – jam nebuvo jokia problema.

Todėl per beveik dvidešimtmetį darbo Maskvoje J. Baltrušaitis Lietuvos URM ir prezidentui išties pateikė labai daug ir itin svarbios, reikšmingos ir labai slaptos informacijos apie procesus, politinius faktus ir situaciją šioje šalyje. Tai daugiausia ir lėmė, kad poetas–diplomatas taip ilgai dirbo vienoje vietoje. Suprantama, kad kaip ir kitos valstybės, Lietuva tuomet taip pat naudojo savo pasiuntinybę ne tik legalios informacijos rinkimui. Tuo tikslu pasiuntinybėje dirbdavo specialūs žmonės. Tiesa, pasak Istorijos instituto mokslininko, pats J. Baltrušaitis į šį darbą stengdavosi nesikišti. Nežiūrint to, Maskva kurį laiką jį gana ilgokai įtarinėjo dirbant žvalgybinį darbą ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos bei Anglijos naudai.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Agresyvūs Skvernelio judesiai gali jaukti ne vienos partijos planus – kam bijoti labiausiai

Pasirodžius pranešimams apie vienas po kito prie ekspremjero Sauliaus Skvernelio buriamos partijos...

Vokietija įveda „neskiepytųjų karantiną“

Vokietija įveda ribojimus nepasiskiepijusiems nuo COVID-19 . Postą netrukus paliksianti kanclerė...

Kinija neįsileido prekių iš Lietuvos: mūsų šalies galimai nebeliko muitinės sistemose (161)

Vienos Lietuvos įmonės gaminiai šiandien negalėjo patekti į Kinijos jūrų uostus, pranešė...

2022 metais rūkymas brangs dar labiau: tai paveiks tiek cigarečių, tiek kaitinamojo tabako pirkėjus (95)

Kitais metais pakuotė cigarečių dėl didesnio akcizo turėtų pabrangti 17 centų, o kaitinamojo...

Nauja politinė jėga glemžiasi regionus: pavojus iškyla ne vienai partijai (158)

Buvusio premjero Sauliaus Skvernelio Seime vadovaujami demokratai stiprina savo pozicijas regionuose,...

Lavrovas perspėja apie „košmarišką karinės konfrontacijos scenarijų“ Europoje papildyta (193)

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ketvirtadienį perspėjo, kad į Europą...

Kalėdinę dainą pristatanti Monique pasakė, su kuriuo lietuvių atlikėju neįsivaizduoja dueto (6)

Naujoje „Delfi TV“ laidoje humoristo Dominyko Klajumo pašnekove tapusi Monique ne tik pristatė...

Artėjant šventėms – dovanų etiketas: už kiek pirkti, kada išpakuoti ir kaip reaguoti, jei tikėjotės ne šito? (5)

Jau įsibėgėja kalėdinių dovanų pirkimo bumas. Visgi ruošiant staigmenas savo artimiesiems ir...

Transliacija / Iš esmės. Ar sveikatos reforma sunaikins rajonų ligonines?

Laidoje dalyvauja: Antanas Matulas, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Violeta Grigienė,...

Gydytoja įspėjo apie vieną dažniausių lytiškai perduodamų ligų visame pasaulyje: gali sukelti net vėžį (6)

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) – viena dažniausių lytiniu keliu perduodamų ligų visame...