aA
Gali tik stebėtis, kad iki šiol neturėjome knygos apie Praną Hiksą. Juolab reikia lenkti galvą prieš šio iškilaus žmogaus – pirmojo profesionalaus Lietuvos lakūno, žymaus inžinieriaus, automobilių ralio Lietuvoje pradininko – artimuosius, parengusius spaudai ir savo lėšomis išleidusius jo atsiminimus.
P. Hiksa jau okupuotoje Lietuvoje. Su žmona Irena ir dukromis Ina ir Danute.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nors jau kone prieš pusę amžiaus P. Hiksą priglaudė Kauno Petrašiūnų kapinės, vartant neseniai pasirodžiusią knygą „Gyvenimas kaip skrydis“, šio plačių horizontų žmogaus paveikslas iškyla kaip gyvas.

Sovietmečiu apie nepriklausomos Lietuvos karo aviaciją, jos užuomazgas žinojome labai nedaug. Tačiau jau tada P. Hiksa mūsų vaizduotėje ryškiai išsiskyrė iš kitų to meto lakūnų. Iš nuotraukos Karo aviacijos dešimtmečiui 1929-aisiais išleistoje knygoje žvelgė mąslaus žvilgsnio, orus, inteligentiškas žmogus. Svarbiausia – tikras profesionalas, Anglijos karališkųjų oro pajėgų mokyklos diplomantas.

Tarp svetimšalių samdinių, kurie nepriklausomybei iškilusioje grėsmės akivaizdoje buvo telkiami į vos užgimusią Lietuvos aviaciją, P. Hiksos, 22 metų lietuvio profesionalaus lakūno, pasirodymas Kauno aerodrome savaime buvo unikalus reiškinys.

Apie knygą ir atsiminimus plačiau galite paskaityti čia.

DELFI skaitytojams siūlome knygos ištraukas:

Besikuriančioje Lietuvos karo aviacijoje: vokiečiai buvo akiplėšos, o mokiniai – simpatiški ir smalsūs

Birželio mėnesį Kaune pasirodė rusų tankai. Jie nusileido nuo Vytauto kalno ir sustojo prie Saugumo pastato prie Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampo. Bazes neprašytiems svečiams kažkaip paskirstė, tankai pasitraukė iš akių, viskas vėl buvo po senovei. Bet palaipsniui rusų kariškių daugėjo. Ypač daug jų buvo stoties laukimo salėse, kur pasirodydavo su labai varganai apsirengusiomis žmonomis.

Po kurio laiko praskriejo gandas, kad Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su artimaisiais pasitraukė į Vokietiją, o dalis vyriausybės narių areštuota. Buvęs premjeras Antanas Merkys pasakė kalbą ir dingo.

Prasidėjo Lietuvos sovietizacija. Į „Metalą“ iš Maskvos pradėjo važinėti ministerijų ir trestų atstovai. Man tekdavo vedžioti juos po gamyklą. Jie domėjosi neva tik produkcijos asortimentu.

Kažkoks ministerijos atstovas, pamatęs, kad durų rankenoms naudojame balto metalo pusgaminį, pasakė, kad Sovietų Sąjungoje tokios detalės iš deficitinio metalo uždraustos, ir patarė jų gamybą nutraukti.

Jonas Vailokaitis formaliai dar buvo gamyklos direktorius, bet jo įtaka vis mažėjo.

Kartą, grįžtant namo, prie fabriko vartų man slapta pranešė, kad Vailokaitis pabėgo į Vokietiją, o mano padėjėjas inžinierius Staniulis suimtas. Pamaniau – jei Staniulis suimtas, tai ir manęs gali ateiti naktį. Bet manęs kažkodėl dar nelietė.

Tuo metu prasidėjo nacionalizacija, iš pradžių – stambių įmonių ir bankų. Vyko agrarinė reforma. Pamažu visos šalies gyvenimo organizmas ėmė įgauti kitas formas.

Su lietuviais lakūnais prie trofėjinio lėktuvo GOTHA. P. Hiksa – centre
Su lietuviais lakūnais prie trofėjinio lėktuvo GOTHA. P. Hiksa – centre
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kažkada Vailokaitis banke man buvo atidaręs kreditinę sąskaitą. Naudodamasis ja, aš išrašiau kelis automobilius. Susidarė nemaža skola. Pamaniau, kad dabar būtinai turiu ją grąžinti. Kai pardaviau automobilius ir paskutinį gražuolį „Hudson“ limuziną, aš ne tik likvidavau banko skolą, bet dar liko apie du tūkstančius litų. Tie pinigai dingo nacionalizavus bankus.

Pasilikau tik mažą automobilį „American Batman“. Kai beveik niekas nebeturėjo teisės turėti privataus automobilio, aš gavau specialų leidimą naudotis juo „Metalo“ reikalams.

Sovietų valdžia išleido įsakymą, draudžiantį turėti maisto produktų atsargas, kai kur atlikdavo kratas. Žmonės dėl to labai jaudinosi. Kartą su žmona užvažiavome pas ponią Mošinskienę. Ji mums visai nejuokaudama papasakojo, kad vis pilsto cukrų iš didelio maišo į mažus maišelius, juos slepia įvairiose vietose, po to vėl iš mažų į didelį ir slepia kitoje vietoje.

Kartą gamyklos „politrukas“ liepė man eiti namo. Pasirodo, kažkas mane apskundė, kad turiu maisto atsargų. Atėjęs valdininkas rado ant cukraus ir miltų atsargų. Žmonos namie nebuvo. Kai jis grįžo į kambarį, mano penkiametė dukrelė Ina ėmė šnekėtis su revizoriumi, vadino „ponu“, rodė savo žaislus, vaišino obuoliais ir tikino, kad mama tuojau grįš. Valdininkas pasijuto nejaukiai ir, nors surado daugiau atsargų negu leidžiama, klausimą užglaistė, nes turėjome du vaikus.

Gamykloje pasirodė ir atėjo tiesiai pas mane kažkada atleistas darbininkas. Jis įžūliai ėmė mane kaltinti, reikalavo vėl priimti į darbą. Ramiai paaiškinau, kad nieko nesu atleidęs dėl asmeniškumų. Vėliau jį į darbą priėmė. Gamykla buvo perduota Metalo trestui, kuriam vadovavo Motiejus Šumauskas. Dirbti buvo vis sunkiau. Iš tresto atvažinėjo kažkokia inžinierė, prie visko kabinėjosi ir vis gąsdino teismu.

Kartą Rubino Gotlibo parduotuvė pareiškė, kad aptiko vandenį praleidžiantį kibirą. Mes per pamainą pagamindavome 1 000 kibirų. Išleidžiamą produkciją (kiekvieną kibirą) tikrindavo specialūs kontrolieriai. Be to, dabar rusų tiekiama skarda buvo blogesnė ir kietesnė už anksčiau naudotą anglišką. Moteris grasino, kad aš, kaip vyriausias inžinierius, už tai galiu būti teisiamas!

Palaipsniui rusų kariškių daugėjo. Ypač daug jų buvo stoties laukimo salėse, kur pasirodydavo su labai varganai apsirengusiomis žmonomis.
Pranas Hiksa

Visada pasirūpindavau, kad fabrikas turėtų pakankamai žaliavų. Meistrui liepdavau paslėpti net porą vagonų liejimui reikiamo kokso ir garsiai prikaištauti, kad jo jau nėra. Taip būdavo senais laikais. Dabar, kai koksas jau beveik baigėsi, iš tresto gavau nurodymą likutį perduoti „Neries“ gamyklai. Aš atsisakiau, todėl buvau iškviestas į partijos miesto komitetą. Ten tiek gavau pylos, kad ilgai negalėjau atsigauti. Juk aš rūpinausi ne savimi, o savo gamykla ir darbininkais!

Kartą iš Vilniaus atvažiavo du partinės valdžios atstovai. Vienas jų pažiūrėjo į mane su neapykanta ir pro dantis prakošė: „Jis dar čia!“
Tuo laiku visi mūsų gamyklos vokiečiai užsirašinėjo repatrijuoti į Vokietiją. Jie ėmė ir mane įkalbinėti. Iš pradžių nenorėjau apie tai nė girdėti.

Ta pati inžinierė rusė vėl ėmė gąsdinti: jei dėl storo sniego sluoksnio įlūš stogas ar kils gaisras, vyriausiasis inžinierius bus teisiamas.

Gamykla turėjo 40 000 m2 stogų, daugelis buvo senesni nei 50 metų. Gaisrai kildavo bent du kartus per metus. Per trylika mano darbo metų buvo 25 gaisrai, iš jų 2 gana dideli. Sykį sudegė didelis sandėlis, kitą kartą – vatos fabrikas.

Iš pradžių maniau, kad gąsdinimai teismais – tik bobiški plepalai. Kai kaimyniniame konditerijos fabrike „Tilka“ kilo gaisras, kurį tuoj pat užgesino, iš tikrųjų į kalėjimą pasodino šio fabriko vyr. inžinierių Malėjiną, gerą mano pažįstamą. Supratau, kad tai ne juokai. Toks darbo stilius man buvo nesuprantamas ir nepriimtinas.

Be namų ir be Tėvynės

Su žmona pasitarėme ir nusprendėme, kad reikia išvažiuoti. Galimybė išvykti su elementaria viza ar savo automobiliu jau buvo praleista. Tačiau jeigu dabar neišvažiuosime, ateityje nebeliks jokios galimybės.

Sovietų valdžia išleido įsakymą, draudžiantį turėti maisto produktų atsargas, kai kur atlikdavo kratas. Žmonės dėl to labai jaudinosi. Kartą su žmona užvažiavome pas ponią Mošinskienę. Ji mums visai nejuokaudama papasakojo, kad vis pilsto cukrų iš didelio maišo į mažus maišelius, juos slepia įvairiose vietose, po to vėl iš mažų į didelį ir slepia kitoje vietoje.
Pranas Hiksa

Kaip išvažiuoti? Reikia įrodyti bent vieno iš mūsų vokišką kilmę. Tokių argumentų mes neturėjome. Tačiau...

Mano tėvas buvo čekas, o jaunystėje – Austrijos pilietis. Šiuos dokumentus turėjau, tad pateikėme pareiškimą repatrijuoti į Čekoslovakiją. Komisija mūsų pareiškimą atmetė. Dabar bijojau represijų, nes komisijoje dalyvavo NKVD atstovas, kuris mane įsidėmėjo. Ėmiau dar ryžtingiau rūpintis išvažiavimu. Kreipiausi į pažįstamą vokietį inžinierių Galcermaną, kuris patarė kreiptis į vokietį advokatą Finkelšteiną. Advokatas iš mano tėvo čekiškų dokumentų sužinojo, kad jis kilęs iš Čekoslovakijos Sudetų, kurie jau priklausė Vokietijai.

Vėl ėmiau rašyti įvairius pareiškimus. Antrą kartą komisija, nepaisydama sovietinio atstovo tvirtinimo, kad ši Čekoslovakijos dalis vis dėlto ne Vokietija, įtraukė mane, žmoną ir vaikus į repatriantų sąrašą. Toliau buvo vertinamas turtas, priklausęs mums Lietuvoje. Aiškino, kad, atvykę į Vokietiją ar Čekoslovakiją, mes ten gausime tokios pat vertės turtą. Baldus, kitus daiktus galime supakuoti ir išsiųsti vagonu, lagaminų galime pasiimti tiek, kiek norime.

Viskas lyg ir gerai, bet širdyje buvo labai neramu.

Atsimenu, kai išsiuntėme baldus, mes su Vera Jablonskaja ir dar kažkokiu pažįstamu važiavome taksi į miestą. Vairuotojas iš mūsų pokalbio suprato, kad išvažiuojame į Vokietiją. Neišlaikęs pasakė: „Kaip jums ne gėda!“ Daugelis vairuotojų mane, kaip žinomą automobilininką, pažinojo, gerbė. Šis, matyt, taip pat, tad nutarė, kad elgiuosi negarbingai.

Iš nevilties gėrėme tiek, kad nebegalėjau palydėti iki durų savo svečių – Veros ir dar dviejų damų. Rytą pasirodė, kad ir jos nebeišvažiavo namo, miegojo ant grindų mūsų buvusioje svetainėje.

Išvažiuodami buto gėles – didelį filodendrą ir dvi palmes, technines knygas padovanojome gamyklos klubui.

Pasienio kontrolėje sovietinis kariškis ypač atidžiai apžiūrėjo mano fotografijas ir atėmė dvi anksčiau aprašytas. Per vieną tarptautinę autoklubų konferenciją Romoje buvau nusifotografavęs su Benitu Musoliniu. Kitoje nuotraukoje matėsi karietoje važiuojantys Egipto karalius Fuadas ir Italijos Viktoras Emanuelis III. Iš daiktų neatėmė nieko.

Pervažiavęs sieną, Eitkūnuose, traukinys sustojo. Mus pakvietė išlipti į peroną, o ten visus sutiko kaip atvykusius į tėvynę sveikindami ir sakydami kalbas. Vaišino kava ir šlykščia vaserzupe (vok. „wassersuppe“ – skysta avižinė sriuba).

Buvo draudžiama turėti kokių nors pinigų. Bijodamas sulaukti pasienyje nemalonumų, visus juos išmečiau į vagono klozetą.

Knygos „Gyvenimas kaip skrydis“ viršelis
Knygos „Gyvenimas kaip skrydis“ viršelis

Eitkūnuose susizgribome, kad neturim nei degtukų, nei pinigų jiems nusipirkti. Atsitiktinai sutikau inžinierių Aleksandrą Putrimą, buvusį firmos AEG atstovą Kaune. Paprašiau paskolinti kelias markes. Jis davė man dešimt markių ir pasakė, kad tikrai negreitai galėsiu jas atiduoti. Tai buvo mūsų būsimų vargų pranašavimas. Tų markių aš jam negrąžinau – daugiau nebesusitikome.

Nuo Eitkūnų mus vežė kaip suimtuosius – uždarytuose vagonuose. Kamavo didelis karštis, o mes negalėjome net vandens atsigerti. Vaikai ir žmona verkė.

Po ilgo važiavimo traukinys pagaliau sustojo. Su mumis ėmė elgtis kaip su karo belaisviais ar suimtaisiais. Vyrus nuvarė ir nuvežė viena, moteris su vaikais – kita kryptimi, o daiktus – nežinia kur.

Mus, vyrus, nuvarė į pirtį. Maniau, kad po to nuveš pas žmoną ir vaikus, bet kur tau! Teko miegoti ant purvinų dviejų aukštų narų. Aš gulėjau paskendęs liūdnose mintyse ir keikiau nacius. Supratau, kaip dabar sunku žmonai su vaikais be manęs, be įprasto gero maisto ir patogumų.

Rytą mus pakėlė kaip kareivius ir nuvarė rikiuotis prie stiebo, ant kurio su ypatingu hitlerišku iškilmingumu pakėlė vėliavą. Antroje dienos pusėje vėl kažkur ilgai vežė.

Lageryje prie Lodzės

Kartą iš Vilniaus atvažiavo du partinės valdžios atstovai. Vienas jų pažiūrėjo į mane su neapykanta ir pro dantis prakošė: „Jis dar čia!“
Pranas Hiksa

Laimei, atvykome į lagerį, kur buvo mūsų šeimos. Jis buvo apjuostas spygliuota viela ir saugomas ginkluotų kareivių. Tai buvo Vildšuco (Wildschutz) lageris netoli Lodzės, nacių perkrikštytos į Litzmanštadą (Litzmannstadt).

Atvirame lauke netoli kelio buvo ilga gatvė, o iš abiejų pusių stovėjo barakai. Sako, tai buvo Lodzės gamyklos darbininkų namai. Už kelių metrų nuo barakų buvo išvietės, už jų – dvi eilės spygliuotų vielų. Kiekviename barake buvo prieangis, kairėje – durys į virtuvę, priešais – į kambarį. Pusę kambario iš viršaus užėmė antresolė, į ją vedė laiptai, esantys prie kambario sienos. Prie kambario sienų buvo ištisiniai dviejų aukštų narai, antresolėse – taip pat. Tokiame barake tilpo 12–16 žmonių.

Mes ilgai negavome savo lagaminų, todėl pradėjome jaudintis. Pagaliau juos atgabeno, pasidėjome po gultais. Dabar galėjome pasikeisti baltinius, buvome paėmę vaikams nedideles pagalvėles ir antklodes. Kol neturėjome lagaminų, teko miegoti ant šieno prikreiktų grindų.

Barake, be mūsų šeimos – manęs, žmonos, penkerių metų dukros Inos ir dvejų metų Danutės, – buvo prokuroras Dionizas Monstavičius su žmona, vaikais Edmundu, Beata ir Algirdu bei trys vokiečių šeimos. Su Monstavičiaus žmona Julija aš buvau pažįstamas, ji dirbo Panemunės tuberkuliozės sanatorijoje vyriausiąja gydytoja.

Gyvenimas slinko kaip katorgoje. Iš ryto duodavo skystos avižinės kavos, nedidelį gabalėlį duonos ir marmelado, kartais truputį margarino, kurio vos užtekdavo vaikams. Pietums – vaserzupė, kurioje kartais galima buvo įžiūrėti nešviežios mėsos siūlelių. Vakarienei – vėl kava, prie kurios turėdavo užtekti rytą gautos duonos, bet jos, deja, nelikdavo.

Nesitikėjome, kad galime patekti į tokias baisias sąlygas. Tiesa, buvo protingų žmonių, raginusių pasiimti maisto atsargų, bet mes nepasiėmėme, todėl teko badauti. Visi repatriantai gaudavo per savaitę vieną markę ir pakelį cigarečių. Viename barake veikė parduotuvė, bet ten kartais buvo galima gauti tik 200 gramų dirbtinio medaus. Juo mes labai džiaugėmės.

Pirmą mėnesį žmona neteko 10 kilogramų. Mano svorio šis režimas nepakeitė. Aš čia net išsigydžiau skrandžio ligą. Bet savijauta buvo prasta – kankino nuolatinis silpnumas, prasta kava veikė šlapimo pūslę. Žaisdami su Monstavičiumi šachmatais, mes kas 15 minučių paeiliui bėgdavome šlapintis.

Pats šlykščiausias dalykas mūsų barakuose buvo blakės. Jų buvo pilna ne tik gultuose, naktį jos krisdavo net nuo lubų. Kovoti su šiais padarais buvo beprasmiška.

Netrukus pastebėjome, kad valdžios santykiai ne su visais repatriantais buvo vienodi. Inžinieriai Gelcermanas ir Finkelšteinas su šeimomis lageryje pabuvo vos keletą dienų ir išvažiavo. Daugelį be pinigų, pusbadžiu laikė kaip suimtuosius. Žmonai liepdavo eiti į virtuvę skusti bulvių ir pan.

Barako vokiečiai pasiskundė lagerio vadovybei, kad mes tarpusavyje kalbame ne vokiškai, ir mus už tai ėmė persekioti.

Kartą, kai Ina dar buvo ligoninėje, aš labai sunkiai gavau kelis kiaušinius. Pats paruošiau labai skanų omletą. Padaviau Danutei, o ji rodė grimasas ir nenorėjo valgyti. Neištvėriau ir pirmą, o kartu ir paskutinį kartą gyvenime jai tėviškai įkrėčiau.
Pranas Hiksa

Dukrelė Ina, nepratusi prie tokių gyvenimo sąlygų, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Lagerio teritorijoje buvo ligoninė, vadinama revier*. Iną ten ir paguldė. Lankyti neleido. Mes turėjome slapta brautis prie langelio, kad nors trumpam ją pamatytume, ir tai, jei užuolaida būdavo neužtraukta. Kartą priėję prie lango, Inos nebepamatėme. Pasirodo, niekam nieko nesakę ją nuvežė į Grodnikų ligoninę, esančią už 10 kilometrų nuo lagerio. Kartu su Ina nuvežė ir Monstavičių dukrą.

Mes su ponia Monstavičiene nuvažiavome į Grodnikus – ten pavyko aplankyti Iną. Ji vis dar drebėjo nuo išgyvenimų ir papasakojo: „Mane staiga nurengė, atėmė visus gerus baltinius, apvilko šitais marškiniais, suvyniojo į antklodę, neleido net lėlės pasiimti ir nunešė į mašiną. Ten mus su Bitute uždarė ir išvežė. Pradžioje aš verkiau, bet vėliau Bitutė ėmė kristi nuo gulto, ir man reikėjo ją laikyti. Aš pagalvojau, kad mama arba tu vis vien atvažiuosite. Ar lankysite mane?“

Keletą kartų su žmona, bet dažniausiai aš, ją lankėme. Stengėmės ką nors parduoti, kad nupirktume ne tiek produktų, kiek kvepalų (jie buvo be kortelių) slaugėms, prižiūrinčioms Iną.

Kartais mums pavykdavo gauti leidimą į miestą. Ir jame buvo neįmanoma be kortelių nupirkti produktų, kartais pavykdavo gauti keletą obuolių. Retkarčiais aš išsiruošdavau ir apeidavau netoliese esančius kaimus ieškodamas maisto (tai buvo griežtai draudžiama). Gerai mokėjau lenkų kalbą, tad kartais man pavykdavo įkalbėti vietinius gyventojus parduoti keletą kiaušinių ar šimtą gramų kokių nors riebalų. Tada vaikams pagamindavome gero valgio.

Kartą, kai Ina dar buvo ligoninėje, aš labai sunkiai gavau kelis kiaušinius. Pats paruošiau labai skanų omletą. Padaviau Danutei, o ji rodė grimasas ir nenorėjo valgyti. Neištvėriau ir pirmą, o kartu ir paskutinį kartą gyvenime jai tėviškai įkrėčiau.

Lageryje rytais ir vakarais mus varinėjo į patikrinimus su vėliavos pakėlimu ir nuleidimu. Per šiuos patikrinimus paskirstydavo dienos darbus – ką į virtuvę, ką į daržą, ką į skalbyklą ir taip toliau. Kartą lagerfiureris įsakė vyrams valyti išvietes, pabrėždamas, kad šį darbą turi atlikti kiekvienas, nepriklausomai nuo rango – generolas, pulkininkas, gydytojas ar inžinierius. Reikėjo netoliese iškasti duobę, kibiru semti išmatas iš išvietės, nunešus išpilti į duobę ir ją užkasti. Buvo vasara, sklido baisi smarvė. Aš nebijojau jokio darbo, bet tai laikiau pasityčiojimu ir nenorėjau dirbti. Man pasisekė, nes Monstavičiaus sūnus su draugu sutiko tą darbą atlikti vietoj manęs už pinigus.

Laikas bėgo, o mes vis sėdėjome lageryje. Aš prisiminiau, kad kažkada buvau vokiečių frezavimo staklių fabriko atstovas ir man pavyko gauti solidų Lietuvos artilerijos dirbtuvių užsakymą. Parašiau šiai firmai ir paprašiau atsiųsti man katalogus, kad leistų atstovauti jai Lodzėje. Firma atsiuntė. Dėl šio laiško aš gavau leidimą išeiti iš lagerio į miestą. Ėjau iš fabriko į fabriką siūlydamas stakles, bet daugiau pats ieškojau darbo. Fabrikai, nors ir buvo inžinierių paklausa, neturėjo teisės įdarbinti repatriantus.

Pats šlykščiausias dalykas mūsų barakuose buvo blakės. Jų buvo pilna ne tik gultuose, naktį jos krisdavo net nuo lubų. Kovoti su šiais padarais buvo beprasmiška.
Pranas Hiksa

Parašiau į Berlyną Otui Prauzei (Prause), kurio firma 1924–1928 m. pardavinėjo iš Lietuvos eksportuojamą mėsą, kai aš tam eksportui vadovavau. Parašiau ir savo buvusiam viršininkui Jonui Vailokaičiui. Iš jo gavau atsakymą.

Kad išsivaduotume iš lagerio, reikėjo, jog kas nors apsiimtų mus išlaikyti. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas, laiduotojų paraiškos.

1941 m. birželio 22 d. visi lagerio garsiakalbiai pratrūko pranešinėti apie karo su Sovietų Sąjunga pradžią. Hitleris metė kariuomenę į Rusiją – mačiau, kaip per Lodzę keletą valandų judėjo nesibaigianti automobilių ir motociklų kolona. Lageryje kalbėjo, kad užrašinės ir skirs mus parašiutininkais, kuriuos vokiečiai išmetinės Lietuvoje. Liepė ateiti registruotis, bet gal dėl amžiaus man pavyko išsisukti.

Pamiršau parašyti, kad mano barako kaimyno Monstavičiaus charakteris buvo ne iš geriausių. Jis visą laiką dejavo: mes blogai padarėme, kad repatrijavome, mes žūsime, mus apgavo, mums neduos žadėto turto ir butų, kokius mes turėjome, ir pan. Kai prasidėjo karas, nuolat kalbėjo, kad mūsų paliktus gimines Lietuvoje bolševikai nužudė arba išvežė į Sibirą. Jis kartojo tai ištisą dieną, todėl labai nervino.

Po to iš tiesų sužinojome apie masinę lietuvių tremtį į Sibirą. Buvo ištremta ir mano sesuo Alina.

*Revier nacių lageriuose buvo vadinamas ligoninės ar dispanserio pobūdžio barakas. – Red. past.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Daužo į šipulius Kremliaus melus: detaliai išnarpliojo visą Donbaso išlaikymo schemą (322)

Jungtinėje Karalystėje veikiantis Karališkasis jungtinių paslaugų institutas (Royal United...

Lietuvis atrado svajonių darbą pasaulio pakraštyje: norint čia patekti, tektų pakloti net iki keliasdešimt tūkstančių (16)

Mindaugas Oginskas net slapčiausiose svajonėse neįsivaizdavo, kad kada nors taps ledo navigatoriumi...

Orai: ciklonas atneša lietų ir perkūnijas (2)

Sekmadienio naktį orai išliks mažai debesuoti ir sausi. Pūs nestiprus nepastovios krypties oras....

Kalėjimų sistemai – negailestingas smūgis: siūlo prisiimti atsakomybę už kiekvieną kalinį išsakyk savo nuomonę! (165)

Valdžios ketinimai neįkalinti nusikaltėlių, gali atsisukti prieš pačią valstybę – daugybę...

Vilniaus rajone per avariją prispaustas vairuotojas, žmogus žuvo (7)

Vėlų šeštadienio vakarą į Vilniaus rajone esantį Totorinės kaime skubėjo medikai, policija ir...

Pirmajai poniai aksesuarą kūrusi menininkė pasakė, kokių reikalavimų sulaukė (183)

Pripažinimą pelniusi stiklo menininkė panevėžietė Indrė Stulgaitė-Kriukienė savo kūrybinį...

Skanesni šaltibarščiai nei įprasti: valgys ir užsieniečiai (111)

Šaltibarščiai – kone kiekvienos vasaros maisto hitas. Šį patiekalą pamėgę daugelis...

Paskelbė filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuotas Didžiosios Britanijos tanklaivio užėmimas (75)

Paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota akimirka, kuomet Irano revoliucinė gvardija Hormūzo...

43 taškus pelnę Lietuvos 18-mečiai nepasipriešino suomiams (31)

Kontrolinių rungtynių ciklą tęsianti Lietuvos jaunių vaikinų rinktinė patyrė pralaimėjimą,...

Dėl didžiulės avarijos uždarytas kelias Ukmergė-Jonava-Kaunas, nukentėjo 9 žmonės papildyta (195)

Liepos 20 d. apie 19 val. 22 min. Ukmergės rajone susidūrė trys lengvieji automobiliai. Policijos...