Tačiau valdžios kuluaruose nuolat vyko kova tarp liberalios demokratijos šalininkų ir tvirtos rankos išsiilgusių konservatorių – sovietofilų. Ji nenutrūko ir po SSRS subyrėjimo, Rusijai tapus nepriklausoma valstybe.
Arkadijaus Ostrovskio knygoje „Pramanyta Rusija“ bandoma atsakyti į klausimą, kodėl Rusijoje taip ir nesugebėjo atitrūkti nuo slogios praeities, galutinai išsivaduoti iš „tvirtos rankos“ ilgesio. Čia aprašoma, kaip „naujasis caras“ V. Putinas įsitvirtino valdžioje, nuosekliai smaugdamas žiniasklaidą, pasitelkęs ištisą propagandininkų korpusą, kaitindamas rusų neapykantą Vakarams, viešai apgailestaudamas dėl „prarastos didybės“ – SSRS griūties.
A. Ostrovskis gimė 1971 m. Sovietų Sąjungoje. Studijavo teatrologiją ir anglų kalbą, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Pasukęs į žurnalistiką ir politologiją, tapo įtakingų britų leidinių „The Economist“, „Financial Times“ bendradarbiu. Dabar su šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Viename savo leidinių A. Ostrovskis teigė, kad Rusijos žiniasklaida yra tapusi valdžios tarnaite. Ji ne tiek nušviečia tikrovę, kiek konstruoja ją pagal valdančiųjų užgaidas. Rusijoje nuo seno remiamasi principu: kas kontroliuoja žiniasklaidą, tas kontroliuoja ir valstybę. Būtent todėl čia propagandininkams teikiamas ypatingas vaidmuo.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
2000 m. gegužę, du mėnesiai iki Putinui tampant Rusijos prezidentu, pagrindinis populiariausio rusiško filmo „Brolis“ veikėjas Danila Bagrovas grįžo į ekranus filmo tęsinyje „Brolis-2“. „Brolis“ iškart sulaukė didžiulės sėkmės, jo tęsinys išsyk tapo kultiniu filmu.
Filmo tęsinyje Danila ir jo brolis keliauja į Ameriką, kad atkeršytų už nužudytą bičiulį Konstantiną, kurio brolį dvynį šantažuoja amerikiečių verslininkas, be viso kito, dar besiverčiantis narkotikais ir prievartiniu seksu. Danila pasigaili ir nenužudo už Konstantino mirtį atsakingo rusų bankininko, bet nusprendžia sumedžioti jo partnerį amerikietį ir įvykdyti teisingumą. Nušovęs keletą ukrainiečių ir „nigerių“, išgelbėjęs rusų prostitutę Dašą, rusiškasis Robin Hudas įsiveržia į amerikiečio kontorą. „Pasakyk man, amerikieti, – klausia Danila dėdamas ant stalo ginklą, – ar manai, kad galia yra piniguose? Man atrodo, kad galia yra tiesoje. Stipresnis tas, kurio pusėje tiesa.“
Sukurtas pagal holivudinio trilerio kanoną, filmas užčiuopė ir tiksliai atspindėjo Rusijos nacionalinius instinktus, mentalitetą ir prietarus. Kai Danilos brolis, prieš nušaudamas ukrainiečių gangsterį, sušuko: „Tu man atsakysi už Sevastopolį!“, žiūrovai Rusijoje pratrūko kiek nesmagiu juoku, reiškusiu ir savęs atpažinimą, ir pritarimą. Šios ir kitos filmo eilutės iškart virto populiariomis frazėmis. „Jūs gangsteriai?“ – paklausė amerikietė, Danilai ir Dašai įsibrovus į jos butą. „Ne, mes rusai“, – atsakė prostitutė Daša.
Savo charizma filmas priminė Quentino Tarantino „Bulvarinį skaitalą“: Danila šaudė žmones ramiai ir šaltakraujiškai, kaip ir Johno Travoltos vaidinamas personažas. Bet filmas siuntė svarbią žinią. Jis dalijo pasaulį į „mus“, arba „brolius“, ir „kitus“, arba „svetimus“. „Brolystę“ lėmė kraujas, o ne ideologija ar vertybės.
Rengdamasis kautis už teisybę, Danila ginklų nusiperka Maskvoje, iš „Fašistu“ pravardžiuojamo keistuolio, kolekcionuojančio Antrojo pasaulinio karo trofėjus ir vilkinčio seną nacių milinę. „Norim ar nenorim – visi mes broliai“, – sako jis Danilai, droviai primenančiam pašnekovui, kad jo senelis žuvo kare. „Pasitaiko“, – taikiai atsako „Fašistas“.
Metų metus bergždžiai ieškojus nacionalinės idėjos ir bendrų vertybių, „Brolis-2“ pateikė paprastą ir labai patrauklų atsakymą: rusai stiprūs, nes yra moralūs ir siekia tiesos, amerikiečiai – silpni ir veidmainiški, nes jiems rūpi tik pinigai. Tie rusai, kuriuos įsiurbė Amerika, kaip Konstantino brolį, sugedę moraliai. Čia jau kaip su ta sovietine maksima: „Marxo mokymas yra visagalis, nes jis teisus“ – daugiau jokių įrodymų nereikia. Rusai yra geresni, nes taip jau yra.
Filmo pabaigoje Danila ir Daša skrenda namo. Oro uoste pasus tikrinantis pareigūnas sako Dašai: „Bet jūsų viza senų seniausiai baigėsi! Jūs niekada nebegalėsite grįžti į Ameriką.“ Vietoj atsakymo ji parodo jam pirštą. Toliau pasirodo filmo titrai, skambant melodijai „Sudie, Amerika“, kurią atlieka vaikų choras.
Šis filmas buvo meno kūrinys, o ne ideologija. Jis nesakė, ką žmonės turėtų galvoti, veikiau parodė, ką jie galvoja. Filmo neužsakė jokia oficiali institucija. Jį užsakė visuomenė, jis atliepė visuomenę užvaldžiusį gilų neteisingumo ir pažeminimo jausmą, kuriam reikėjo satisfakcijos. Aleksejaus Balabanovo režisuotas filmas buvo stiprus, aiškus ir tiesmukas, it galingas šviesos srautas, rodantis šalies ateitį. Bet Danilos gyvenimas nutrūko per anksti, kad ją išvystų.
2002-aisiais, praėjus dvejiems metams po filmo sukūrimo, Danilą vaidinęs aktorius Sergejus Bodrovas žuvo keistomis aplinkybėmis. Jam filmuojantis Kaukaze, nuo Džimaro kalno atskilęs ledo luitas išjudino ledyną, šis ėmė slinkti žemyn, į tarpukalnę nešdamas purvą ir akmenis, ir gyvą palaidojo visą filmavimo komandą. Po dešimtmečio kai kas Rusijoje retrospektyviai bandė įžvelgti šios tragiškos baigties simbolizmą, lyg tai būtų perspėjimas apie pavojingas jėgas, kurias pažadino Danila. Tačiau anuomet, kai filmas pasirodė, šalį buvo apėmusi postmoderni negalia, ir viskas atrodė nerealu, ypač politika, o į filmą niekas nežiūrėjo kaip į pranašystę, nors vėliau paaiškėjo, kad buvo būtent taip.
Vienas iš žmonių, 2000–2009 m. konstravusių Rusijos politinį gyvenimą, buvo Putino politinis patarėjas Vladislavas Surkovas. Jis sukūrė pramanų sistemą, formavusią visą politinę tikrovę. Masinių teatrinių renginių vadybą studijavęs Surkovas dirbo viešųjų ryšių atstovu magnatui Chodorkovskiui, po to perėjo į Kremliaus administraciją ir užėmė postą, anksčiau priklausiusį pagrindiniams sovietų ideologams. Kitaip nei pirmtakai, jis ideologijos neturėjo. Buvo „kas būtų, jeigu būtų“ pasaulio meistras, kurį kūrė simuliakrais ir manipuliacijomis.
Išoriškai Rusija turėjo visus demokratijos atributus: politines partijas ir rinkimus. Bet daugumą partijų kontroliavo Kremlius, o rinkimai, turėję užtikrinti tvarkingą valdžios perdavimą kitiems, tapo valdžios išsaugojimo įrankiu. Viskas vyko tarsi veidrodžių kambaryje. Tie, kurie bandydavo mesti iššūkį Kremliui, galiausiai suvokdavo, kad grumiasi su savo pačių iškreiptu atvaizdu.
2003 m. Surkovas įkūrė ir atvėrė kelią į parlamentą fiktyviai kairuoliškai nacionalistinei partijai Rodina („Tėvynė“), kuriai vadovavo demagogas ir populistas Dmitrijus Rogozinas, agitavęs prieš imigrantus ir oligarchus. Parlamento rinkimuose partija gavo 9 proc. balsų. Putinas ir jo „Vieningos Rusijos“ partija buvo pristatoma kaip vienintelė alternatyva tamsioms nacionalizmo jėgoms.
Už visų šių politinių žaidimų, kuriuos Surkovas vadino „suverenia demokratija“, buvo ne Rusijos ateities vizija ar ambicija atkurti imperiją, bet kai kas daug primityvesnio: asmeninis turtėjimas, komfortas ir galia. Pinigai buvo vienintelė ideologija, kurią Kremlius išpažino. Kitaip nei Danila, tikėjęs, kad tiesa yra galingesnė už pinigus, Kremlius manė, kad tokio daikto kaip „tiesa“ nėra, stiprybė yra piniguose, nėra jokių vertybių, o Rusijos ir Vakarų pareigūnus skiria tik pastarųjų gebėjimas geriau nuslėpti savo cinizmą. Jei naujasis Rusijos elitas turi pinigų, jis gali nusipirkti vakarietišką gyvenimo būdą ir žmonių ištikimybę, nesivargindami dėl visų tų „vertybių“, kurios, jų supratimu, yra ne daugiau nei pakuotė.
Jelcino era pagimdė oligarchus, Putinas užaugino kur kas pavojingesnį tipą – biurokratą verslininką, naudojantį valstybės galias asmeniniam turtėjimui. Ypač puikiai sekėsi „verslininkams“ iš saugumo tarnybų ir milicijos, nes jie turėjo pagrindinį konkurencinį pranašumą: leidimą naudoti smurtą. Michailo Chodarkovskio areštas ir jo milžiniškos naftos bendrovės „Jukos“ pasisavinimas buvo stambiausias šių žmonių laimikis, ženklinęs posūkį šalies raidoje – iš šalies, kur bent jau deklaruojama fundamentali bendražmogiškų vertybių svarba, ji virto šalimi, kurioje valstybė paskelbiama aukščiausiu prioritetu ir jos vardu veikiantys žmonės turi visišką galią kiekvieno individo atžvilgiu, kad ir koks turtingas ar įtakingas jis būtų. Kad pateisintų šį reketą, Putino žmonės dėjosi didžiais „patriotais“, tarnaujančiais valstybės interesams. O kadangi jie buvo valstybė, tai atrodė visai teisinga pasivaišinti jos gėrybėmis. Oligarchų nekentusi visuomenė tam pritarė.
Nepaisant viso jo autoritarizmo, Putino teisėtumas kilo iš to, kad liaudis jį palaikė, ir nors Putinas netikėjo teisingais rinkimais, visuomenės nuomonė jam labai rūpėjo.
2004 m. visuomenės apklausos rodė, jog rusų, manančių, kad jie nesiskiria nuo žmonių kitose šalyse, skaičius sumažėjo, o manančiųjų, kad Rusija apsupta priešų, skaičius padidėjo. „Lyg nematoma siena skirtų tai, kas „mūsų“, ir tai, kas svetima“, rašė sociologas Jurijus Levada. Pasirodė, kad „apgulta tvirtovė“ – vienas seniausių Rusijos ideologinių konstruktų – yra ir vienas patvariausių.
Kaip profesionalus KGB operatyvininkas Putinas „verbavo“ žmones, sakydamas jiems tai, ką šie tikėjosi išgirsti. Savo ištikimam tradiciniam elektoratui jis teigė, kad valstybė yra vienintelis viešojo gėrio šaltinis ir kad ji apsupta priešų. Bet jis buvo parengęs žinią ir viduriniajai klasei: nelįskite į politiką ir džiaukitės gyvenimu, kol mes Kremliuje tvarkysimės su tamsiu neišsilavinusiu plebsu, neturinčiu nei noro, nei skonio vakarietiškai demokratijai.
Kol Kremlius žmonėms bruko antivakarietiškas nesąmones, jo artimiausi draugai lobo, apsipirkinėjo Milane, atostogavo Prancūzijoje, laikė pinigus Šveicarijoje, siuntė vaikus į geriausias privačias mokyklas Anglijoje. Daugelis manė, kad pinigai ir korupcija bus pakankama užtvara sulaikyti Kremlių nuo nacionalistinės ideologijos ir rimtos konfrontacijos su Vakarais. Aukštos naftos kainos leido Putinui užganėdinti visus: jo draugai tapo milijardieriais, tradicionalistiškai paternalistiškai mąstantys rinkėjai gavo didesnius atlyginimus, vidurinioji klasė mėgavosi mažais mokesčiais ir asmeninėmis laisvėmis. Nors pagrindinė šalies valdymo priemonė buvo pinigai, ją papildė pramogos: Rusijos atgimimo reginiai – ar tai būtų futbolo rungtynės, ar karas Gruzijoje – jiems entuziastingai plojo visi.
Dešimtmečio pabaigoje vidurinioji klasė išaugo iki 25 proc. visų gyventojų ir beveik 40 proc. visų dirbančiųjų – šios proporcijos buvo dar didesnės miestuose. Per mažiau nei dešimtmetį Rusija virto masinio vartojimo šalimi. Didžioji dalis to, ką ji vartojo, buvo importas. Metropoliuose rusai vairavo tokias pačias mašinas, vilkėjo tokius pat drabužius, pirko tokius pat planšetinius kompiuterius, valgė tokį patį maistą, žiūrėjo tuos pačius filmus, dirbo atviro plano biuruose, linksminosi tokio pat stiliaus baruose kaip ir jų bendraamžiai Vakaruose. Maskva įgavo visas normalios europietiškos sostinės puošmenas, bet kažko trūko – saugumo ir teisingumo jausmo, pagarbos asmens pasiekimams, teisinės valstybės, nuosavybės teisių ir sveikatos apsaugos – šito negalėjai importuoti.
Po 2009 m. krizės, apnuoginusios esmines Putino ekonominio modelio silpnąsias vietas, vidurinioji klasė sunerimo ir ėmė kalbėti apie „nešdinimąsi“ iš šalies. Tai buvo ne tiek ketinimų išraiška, bet artėjančios krizės požymis. Nusivylimą dar labiau gilino apvilti lūkesčiai, kuriuos rusų visuomenei sukėlė Kremliaus veikla. 2008 m., kad apeitų konstitucinę normą, trukdančią Putinui būti Rusijos prezidentu daugiau nei dvi kadencijas iš eilės, jis persėdo į ministro pirmininko kėdę, o prezidentu įtaisė savo klusnųjį talkininką, buvusį teisininką Dmitrijų Medvedevą. Tai buvo dar vienas Kremliaus simuliakras. Medvedevas kalbėjo apie modernizaciją ir laisvę, rašė tviteryje, pasisakinėjo videobloge, taip kurdamas permainų iliuziją.
Šios iliuzijos tikslas buvo vienas – kad niekas nesikeistų ir kad Putinas po ketverių metų galėtų atsiimti prezidento postą. Permainų iliuzijai sudužus, kai Putinas pareiškė, kad tiesiog vėl imsis prezidento darbo, o Medvedevą paskirs savo ministru pirmininku, viduriniosios klasės nusivylimas netramdomai liejosi per kraštus. Medvedevo paaiškinimas, kad „apsikeitimas postais“ buvo iš anksto suplanuotas, žmones dar labiau įžeidė. Daugelis rusų jautėsi apkvailinti ir pažeminti. Grįždamas į Kremlių, Putinas ėjo prieš laikmečio srovę.
2011 m. gruodį, kai Kremlius suklastojo parlamentinius rinkimus, dešimtys tūkstančių maskviečių išėjo į gatves. Tai buvo didžiausias protestas nuo 1990-ųjų, ženklinęs ne revoliuciją, bet viduriniosios klasės virsmą iš vartotojų į piliečius. Jie reikalavo, kad valstybė jiems – piliečiams – rodytų tokią pat pagarbą, kokios jie sulaukia kaip vartotojai. Pats protestas buvo panašesnis į karnavalą, o ne į sukilimą. Žmonės ryšėjo baltus kaspinus ir laikė baltus balionus su šūkiu: „Jei vėl pripūsite mums miglos, mes sprogsime.“ Susirinko studentai, verslininkai, žurnalistai, pensininkai, mokytojai ir vadybininkai, įvairiausių visuomenės grupių ir pažiūrų žmonės. Kai kurie su brangiomis striukėmis, kurias vilkėjo slidinėdami Europos nuokalnėse, kiti su rusiškais veltiniais batais ir avikailių paltais.
Pradėjo kristi Putino reitingas, susvyravo pasitikėjimas žiniasklaida. Surkovo imitacijų sistemoje ėmė akivaizdžiai rastis trūkių. Į gatves išėjo tikri žmonės. Dar blogiau, Putino viešųjų ryšių triukai, kai jis skrido su gervėmis arba nardė ieškodamas amforų (specialiai tam tikslui padėtų) sukėlė juoką. Jis tapo pašaipų objektu, kaip senieji sovietiniai lyderiai. Putinas išėjo iš mados.
Putinas niršo ir buvo sutrikęs. Protestuotojus jis išvadino neklusnių beždžionių gauja iš Kiplingo „Džiunglių knygos“, išjuokė jų kaspinus ir balionus, palygindamas juos su prezervatyvais. Žmonės, kurie gatvėse skandavo „Rusija be Putino“, kadaise buvo jo šalininkai ir už viską turėjo būti dėkingi jo valdymo dešimtmečiui.
Protestui vadovavo ne opozicijos politikai – jis juos užklupo iš esmės nepasiruošusius, bet piliečiai aktyvistai, žurnalistai, rašytojai ir interneto tinklaraštininkai. Jie buvo protestų ideologai, nustatė jų tikslus, aiškiai formulavo reikalavimus ir šūkius. Visa tai jie skleidė per socialinius tinklus, daugiausia feisbuką.
Vienu šio protesto sąjūdžio balsų tapo populiarusis madų ir pramogų žurnalas Afiša, diktavęs Maskvos kūrybininkų klasei skonį ir tendencijas bei formavęs Maskvos kaip europietiško miesto įvaizdį. Jaunieji žurnalo redaktoriai (sovietinės eros inteligentų vaikai) atsidūrė panašioje padėtyje kaip ir jų tėvai prieš trisdešimt metų.
Aštuntojo dešimtmečio inteligentai „suvešėjo“ uždaruose tyrimų institutuose, Maskvos kūrybinė klasė užaugo nafta turtingos autoritarinės valstybės skreite. Beveik visą dešimtmetį nuo 2000-ųjų ši klasė iš esmės vengė politikos, išmainę ją į fantastišką madų pasaulį. Tačiau dabar madinga tapo politika. Madai jautriausias Rusijos žurnalistas Leonidas Parfionovas, prieš dešimtmetį šaipęsis iš Jevgenijaus Kiseliovo už tai, kad šis lipo ant barikadų, gatvės mitinge nuo scenos kreipėsi į sėkmingus vesternizuotus profesionalus, kuriuos gniuždė tai, kad Rusijoje nėra galimybių savęs realizuoti.
Vidurinei klasei reikėjo institucijų ir gyvenimo būdo, bet tikrai ne naujo politinio lyderio ar revoliucijos. Jie iš tiesų nepasitikėjo jokiomis partijomis ar organizacijomis. Jie noriai būrėsi į pilietinės visuomenės grupes, stebėjo rinkimus, bet nebuvo pasiruošę savo galią deleguoti kokiai partijai ar politikui, įskaitant ir Aleksejų Navalną, populiarų prieš korupciją kovojantį tinklaraštininką, tapusį politiku, kuris pirmiausia ir pakėlė žmones šiam protestui.
Jaunas, charizmatiškas mėlynakis teisininkas, vilkintis džinsais ir baltais marškiniais paraitotomis rankovėmis, buvo amerikietiško stiliaus „iš apačios“ iškilusio politiko rusiškoji versija. Jo veikimo būdą ir taktiką įkvėpė amerikiečių TV drama The Wire. Jis panaudojo internetą, kad apeitų valstybinį televizijos monopolį, ir savo sekėjus socialiniuose tinkluose pavertė tikromis miniomis.
Navalnas gimė 1974 m. kariškio šeimoje ir užaugo pusiau uždarame kareivinių miestelyje prie Maskvos. Jis karštai rėmė Čiubaisą ir dešimtojo dešimtmečio pradžios radikalių rinkos reformatorių komandą, o po 2010-ųjų atmetė juos kaip „nevykėlius“. Jis priklausė pirmai naujai kartai, nuo tada, kai Putino karta paėmė valdžią. Nepaisant visų skirtumų – amžiaus, išsilavinimo, statuso ir vertybių, Navalnas sutelkė dėmesį į tuos pačius dalykus kaip ir Jelcinas 1980–1989-aisiais: korupciją (neteisingas privilegijas partiniams šulams Jelcino laikais) ir nacionalizmą (nepriklausomybę nuo likusios imperijos). Navalnas nebuvo liberalas, tad patiko daug platesniam ratui žmonių nei vien kūrybinei vidurinei klasei. Jis pozicionavo save europietiško stiliaus nacionalistu ir dalyvavo eitynėse prieš imigrantus iš Centrinės Azijos ir Kaukazo. Tvirtino, kad Rusija turi atsisakyti savo imperinio paveldo ir kurti valstybę tautos pagrindu. Išnaudojo gyventojų priešiškumą Čečėnijai, kurią dabar valdė Putino statytinis Ramzanas Kadyrovas, buvęs maištininkų kovotojas.
Labiausiai jis kritikavo Kremliaus kleptokratiją ir melą. Demaskavo Putino elito turtus, skelbė jų dvarų nuotraukas ir mokyklų Anglijoje, į kurias jie siuntė savo vaikus, pavadinimus. Kremliaus nomenklatūrą jis apibūdino ne kaip niekšiškus piktadarius ar gansgsterius, bet kaip parazitus, užgrobusius valdžią šalyje ir panaudojusius ją asmeniniam turtėjimui. Valdančią „Vieningos Rusijos“ partiją jis pavadino „sukčių ir vagių partija“ ir tardamas tai sąmoningai pažemino balsą. Nors Kremlius televiziją griežtai kontroliavo, pavadinimas šalyje pasklido kaip žaibas.