aA
Pastaruoju metu žiniasklaidoje tarp kitų aktualių temų buvo aptarinėjami prezidentės nuveikti darbai per pirmąją kadencijos pusę bei tragiška situacija policijos sistemoje. Diskutuojant pirmuoju klausimu ir oficialūs valdžios atstovai, ir politologai vieningai sutarė dėl Prezidentūros aktyvumo įstatymų leidybos srityje, švelniai pakritikuodami šią instituciją dėl jos dažno „įsibrovimo“ į sritį, kurioje pagal klasikinį valdžių pasidalinimo modelį iniciatyvos teisė priklausytų Vyriausybei bei ministerijoms.
Stanislovas Liutkevičius
© A.Solomino nuotr.

Apie tragišką situaciją policijoje, o ir kitose viešojo saugumo institucijoje (pirmiausia, ugniagesiai, pasienis) rašoma pakankamai dažnai, visi prie to priprato ir nebekreipia dėmesio – net ir tos valdžios grandys, kurios privalėtų reaguoti į pasirodžiusias publikacijas ir paaiškinti visuomenei, kodėl jau ketvirti metai iš eilės situacija tik blogėja, nors yra valstybėje sričių, kurioms ir sunkmečiu valstybė sugeba rodyti pakankamai dėmesio bei rasti lėšų.

Vis dėlto į kelias publikacijas pareigūnų tema norėčiau atkreipti dėmesį ir jas pakomentuoti. Pirmas viešai prabilo Vilniaus apskrities vyriausio policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas, nurodydamas, kad jo vadovaujamas komisariatas pats sau rengs policijos pareigūnus. Jam įkandin žiniasklaidoje pasirodė keli interviu su policijos generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu, kurio paskaičiavimu artimiausiu metu į pensiją susiruoš beveik tūkstantis įvairių grandžių policijos darbuotojų, turinčių minimalų 20 metų pareigūno darbo stažą. Deja, juos pakeisti galės nebent Vilniaus policijos namudiniu būdu parengti pareigūnai. Šiuos patyrusius policijos vadovus kai kas pabandė apkaltinti politikavimu, teigdami, kad jie sutirština spalvas, piešdami apgailėtiną situaciją jų vadovaujamose institucijose.

Kas sieja šias dvi sunkiai palyginamas temas, pabandysiu atsakyti šio rašinio pabaigoje, o kol kas visą dėmesį norėčiau sutelkti pareigūnų parengimo problematikai.

Lietuvoje nėra mokymo įstaigos – kolegijos, kuri rengtų B lygio pareigūnus (aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo), o juk jie turėtų sudaryti apie 60 proc. vidurinės grandies pareigūnų.
Stanislovas Liutkevičius

Dauguma prisimena nesenus laikus, kada policijos darbuotojus rengė Policijos akademija, įkurta bemaž kartu su Nepriklausomybės atstatymu. Per labai trumpą laiką akademija tapo populiaria mokymo įstaiga, į ją įstoti buvo ne lengviau negu į populiarųjį Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Ši mokymo įstaiga rengė visų grandžių policijos darbuotojus, ją baigė dauguma dabartinių įvairių statutinių įstaigų vadovų.

Deja, ilgainiui akademija keitė savo pavadinimą, plėtėsi, atsirado įvairios naujos mokymo programos. Specializuotas policijos mokslas iš pradžių susitraukė iki Policijos fakulteto, o maždaug prieš keturis metus (gal klystu dėl metų skaičiaus, bet juk tai nebeturi reikšmės) – iki Mykolo Riomerio universiteto (toliau – MRU) Viešojo saugumo fakulteto Policijos katedros Kaune. Nekritikuoju šio vystymosi, nes akademija, kokia ji buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, nebūtų išgyvenusi dėl paprastos priežasties – Lietuvai tiesiog nebūtų reikėję tiek policijos darbuotojų, kiek ši mokymo įstaiga galėjo parengti. Natūralu, akademija išsiplėtė iki Teisės akademijos, vėliau iki Teisės universiteto ir galiausiai iki dabartinio savo statuso.

Tokiu būdu po kelių dešimtmečių policijos mokymo sistemą teks pradėti kurti iš naujo. Dabartinė Lietuvos policijos mokykla, nors ir išbraukusi iš savo pavadinimo „Klaipėdos“, esmės nepakeitė. Jos pagrindiniai mokymo korpusai liko Klaipėdoje, kas labai nepatrauklu rytinėje bei vidurio Lietuvoje gyvenantiems jaunuoliams. Tai rodo stojančiųjų balų vidurkiai, nuolat svyruojantys apie 5 balus (duomenys kelerių metų senumo, bet nemanau, kad labai pasikeitė).

Sutikime, tai ypatingai žemas pažangumo balas, stojantys į šią mokymo įstaigą jaunuoliai dažnai turi problemų netgi su lietuvių kalbos rašyba. Profesionalus dėstytojų kolektyvas deda daug pastangų rengdamas pirminės grandies policijos pareigūnus, tačiau daug laiko turi paaukoti dalykų, kurių jaunuoliai turėjo išmokti mokyklose, dėstymui. Baigę šią mokymo įstaigą, jaunuoliai įgyja policininko profesinę kvalifikaciją ir priimami į C lygio pareigas (pagal Valstybės tarnybos įstatymo suskirstymą – žemiausias valstybės tarnybos lygmuo).

Lietuva tapo vienintele Europos Sąjungos (ir ne tik) valstybe, kurioje būsimas pareigūnas pats sumoka už mokslą. Visose kitose šalyse būsimų pareigūnų poreikį formuoja valstybė bei apmoka jų mokymąsi.
Stanislovas Liutkevičius

Antra bazinė mokymo įstaiga – jau minėtas MRU Viešojo saugumo fakultetas Kaune. Čia rengiami būsimi vidurinės grandies (A lygio – universitetinio išsilavinimo) pareigūnai policijai bei pasieniui. Kaip matome, Lietuvoje nėra mokymo įstaigos – kolegijos, kuri rengtų B lygio pareigūnus (aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo), o juk jie turėtų sudaryti apie 60 proc. vidurinės grandies pareigūnų.

2006 m. pabaigoje Seimo patvirtintoje Lietuvos policijos sistemos plėtros programoje buvo numatyta iki 2011 metų Lietuvoje turėti policijos (Viešojo saugumo) mokymo įstaigą, kurioje būtų rengiami pirminės grandies - C lygio pareigūnai bei vidurinės grandies - B lygio pareigūnai, turintys aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, tačiau buvo įgyvendintos tik parengiamosios programos priemonės, numatytas 2008 metų planuose.

Prasidėjęs sunkmetis bei neatsakingas Vyriausybės požiūris į policiją sustabdė programos įgyvendinimą, o vėliau ją apskritai palaidojo. Vidaus reikalų ministerija iš pradžių dar bandė inicijuoti programos priemonių įgyvendinimo nukėlimą vėlesniam laikotarpiui, kada valstybė atsigaus nuo ekonominės krizės padarinių, tačiau šios iniciatyvos nepalaikė Vyriausybė. Kartu teko laidoti ir svajonę turėti savo mokymo įstaigą, į kurią nebūtų gėda pasikviesti kolegas iš užsienio.

Šiandien apie programą niekas nebekalba, nors prieš penkerius metus su jos įgyvendinimu buvo siejamos didžiulės viltys. Apie būtinybę Lietuvai turėti specializuotą kolegiją, kurioje būtų rengiami pirminės bei vidurinės grandies pareigūnai, pasisakė Prancūzijos pareigūnai, vykdydami Dvynių projektą Lietuvoje. Ši puiki studija, atlikta prieš keletą metų už ES pinigus, dulka kažkuriame stalčiuje, o Lietuva liko be normalios pareigūnų mokymo įstaigos. Ekonomistai sako, kad sunkmečiu kaip tik reikia pradėti statybas bei kitus visuomenei naudingus darbus dėl sąlyginai nedidelių kaštų, pritraukiant privačias lėšas. Šis ekonomikos dėsnis, pasirodo, Lietuvoje neveikia, nes kaip nepavyko pradėti daugiabučių renovavimo, taip būtų nepavykę ir su kolegijos statybomis, nors sklypą patrauklioje vietoje jau turėjome.

Negana to, kad turime (tiksliau būtų sakyti, kad jau nebeturime) išbalansuotą policijos pareigūnų mokymo sistemą, paskutinę vinį į jos karstą įkalė neatsakinga Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija, įgyvendindama 2009 m. priimto Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas. Šiuo įstatymu buvo įvestas taip vadinamas „studijų krepšelio“ principas. Vidaus reikalų ministerija, išanalizavusi kelių metų valstybinių brandos egzaminų rezultatus, dar nagrinėjant šio įstatymo projektą pastebėjo, kad didžioji dalis M.Riomerio universitete policijos mokslų studijų programas pasirinksiančių studentų turės mokėti už studijas, nes jų pažymių vidurkis nesieks 8 balų (deja, tokia realybė).

Pasirodo, reikėjo kryptingos politinės valios ir tai, kas strigo ilgus metus, buvo priimta per pakankamai trumpą laiką. Tai palengvins gyvenimą visoms teisėsaugos bei teisėtvarkos institucijoms.
Stanislovas Liutkevičius

Matydami grėsmę nesurinkti reikiamo studentų skaičiaus, 2009 kovo 2 d. ministerijos vadovai kreipėsi į ministrą pirmininką Andrių Kubilių prašydami svarstant Mokslo ir studijų įstatymo projekto lydinčiuosius teisės aktus numatyti galimybę vidaus tarnybos sistemos pareigūnų (policijos, pasieniečių ir kt.) rengimui taikyti tikslinį studijų finansavimą, skiriant valstybės biudžeto lėšas šioms studijoms pagal Vidaus reikalų ministerijos nustatomą pareigūnų rengimo poreikį (kvotas).

Neužilgo Švietimo ir mokslo ministerija atrašė, „kad 2009 metais neketinama taikyti tikslinio studijų finansavimo jokiai studijų sričiai ar krypčiai“. Vyriausybė savo pozicijos šiuo klausimu apskritai nesiteikė pareikšti. Tokiu būdu Lietuva tapo vienintele Europos Sąjungos (ir ne tik) valstybe, kurioje būsimas pareigūnas pats sumoka už mokslą. Visose kitose šalyse būsimų pareigūnų poreikį formuoja valstybė bei apmoka jų mokymąsi.

Tai, ko bijojome, tapo realybe. Įgyvendinus studijų krepšelio principą, 2009 metais į MRU Viešojo saugumo fakultetą buvo priimti 119 asmenų, tarp kurių 99 – į mokamas vietas, t.y. už mokslą jie turėjo susimokėti patys. Metų metais situacija negerėjo ir jau 2011 m. iš Teisės ir policijos veiklos programą studijuojančių 94 studentų, tik 2 nemoka už mokslą. Panaši padėtis ir kitose šio fakulteto programose.

Tokią situaciją MRU Viešojo saugumo fakulteto dekanas daktaras Saulius Greičius žiniasklaidoje pavadino gėdinga. Jam pritarė ir pareigūnų profsąjungos lyderis Vytautas Bakas. Iš tiesų labai taikliai apibūdinta situacija, nebėra ką ir bepridurti. Vidaus reikalų ministerija vėliau dar kelis kartus bandė belstis į Švietimo ir mokslo ministerijos sąžinę, bet atsako taip ir nesulaukė. Nedaug liko laukti ir turėsime progą įsitikinti, ar daug studentų, baigę bakalauro studijas ir patys mokėję už mokslą, pasirinks darbą policijoje. Pasienyje, tikiu, pasirinks, nes darbas šioje institucijoje visada buvo patrauklesnis.

Šio rašinio pradžioje paminėjau du policijos vadovus, kurie labai taikliai apibūdino dabartinę situaciją policijoje – šią tarnybą ruošiasi palikti apie tūkstantis pareigūnų, o jų vietą užims komisariatų pastangomis parengti darbuotojai. Atkreiptinas dėmesys – tarnybą paliks jau nepriklausomybės metais dirbti pradėję pareigūnai, dažnas, baigęs studijas Policijos akademijoje.

Grįžtame į pokario, ar, kitaip sakant, į „Likbezo“ laikus (nežinantiems paaiškinu: likbezo kursai – neraštingumo likvidavimo kursai, organizuoti sovietų Rusijoje apie 1920-1930 metus, kitaip tariant – likvidatsiya bezgramotnosti. Šaltinis „Wikipedia“). Tai tragedija, tačiau į abiejų policijos vadovų šauksmą tyruose neatsiliepė tie politikai, kurie įstūmė policiją į šią apgailėtiną būklę, pirmiausia, Švietimo ir mokslo ministras. Suprantama, artėjant rinkimams, tai labai nepopuliari tema, bet nemanau, kad jos pavyks išvengti. Juk vieną kartą kažkam teks atsakyti.

Taigi, kas sieja šias dvi sunkiai palyginamas temas – prezidentės pusės kadencijos veiklos apžvalgą ir policijos mokymą. Jau esu rašęs apie sunkumus, su kuriais susiduria teismų, prokuratūros ir policijos institucijos dėl jų teritorijų neatitikimo. Ir štai 2011 gruodžio 22 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliosiantį nuo 2012 m. gegužės 1 d.

Šį įstatymą inicijavo, parengė ir pateikė Seimui Prezidentūra (apie tai rašė spauda iš karto po šio įstatymo paskelbimo Valstybės žiniose). Kažkada minėjau, kad panašios pataisos buvo parengtos dar 2004 metais, tačiau susiginčijus tuometinio Aukščiausio Teismo vadovams su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu, pataisos buvo įkištos į gilų stalčių. Pasirodo, reikėjo kryptingos politinės valios ir tai, kas strigo ilgus metus, buvo priimta per pakankamai trumpą laiką. Tai palengvins gyvenimą visoms teisėsaugos bei teisėtvarkos institucijoms. Kai kurie šio rašinio pradžioje paminėti komentatoriai galėtų eilinį kartą papriekaištauti prezidentei (arba Prezidentūrai kaip institucijai) už iniciatyvą, tačiau kada kitos dvi įstatymų iniciatorės – Vyriausybė ir Seimas miega, kažkas juk turi imtis iniciatyvos.

Remdamasis šiuo pavyzdžiu, norėčiau patarti savo buvusiems kolegoms - policijos vadovams. Ar Jums neatrodo, kad daugumai politikų, ypatingai priešrinkiminiu laikotarpiu, yra geriau turėti silpną policiją? Tada ją, tuo pačiu ir jos vadovus, galima išsijuosus viešai kritikuoti, taip bandant uždirbti abejotinus rinkiminius balus. Kritikuoti visada lengviau.

Taip reikalingus įstatymų projektus esame seniai parengę, perduokite juos Prezidentūrai (dalis jų ten jau yra). Juk mums nesvarbu, kuri valdžios grandis, turinti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę juos pateiks Seimui. Beldžiantis į Prezidentūros duris, turėsite daugiau garantijų būti išgirsti. Prezidentūrą ir vėl pakritikuos už kišimąsi ne į savo daržą, tačiau rezultatas viską atpirks.

Kitą kartą pasistengsiu visuomenei pristatyti statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bei socialinių garantijų pertvarkymo įstatymų projektus. Šie projektai buvo parengti dar 2008 m., vėliau pristatyti dabartinei Vyriausybei bei Seimo komitetams, tačiau taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Tegul bent platesnis pareigūnų ratas pasiskaitys ir supras, kad minčių, kaip pertvarkyti atlyginimų bei socialinių garantijų sistemą visada buvo, nebuvo ir kol kas nėra tik politinės valios ką nors keistis. O gal viskas daug paprasčiau – nėra nei politinės valios, nei fantazijos, nei kompetencijos. Tačiau norint turėti fantaziją, pirmiausia reikalinga kompetencija.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Judėjimas, kuris išgąsdino ir Jungtines Tautas, ir „Facebook“: it vėžys plinta Lietuvoje, gali paveikti kiekvieną (356)

„Kontražvalgybos pokštai šioje grupėje nepralįs: apie mikročipų pasakas skiepuose šioje...

Sukrečiantis pasakojimas iš vienos skurdžiausių pasaulio vietų: apsilankę „kino teatre“ užsikrečia ŽIV (96)

Kaip žmonės gyvena didžiausiame Afrikos lūšnyne? Kokiais originaliais būdais jie užsidirba...

Po „Swedbank“ skandalo – žinutė klientams Lietuvoje: reputacijai tai atsilieps skaudžiai (329)

Trijose Baltijos valstybėse veikiantis Švedijos bankas „Swedbank“ galėjo būti įtrauktas...

Restorano atidaryme – į vaikystę grįžę Karolina Meschino su Remiu bei kiti žinomi veidai (97)

Trečiadienio vakarą įvyko oficialus restorano „Kiškio kopūstai“ atidarymas. Pasak naujosios...

Būsto rinkoje auga spaudimas kainoms: pasiūla dar niekada nebuvo tokia didelė (96)

2018 metais nekilnojamojo turto rinka ( NT ) Lietuvoje trečius metus iš eilės buvo savo aktyvumo...

Darbą banke iškeitė į prekystalį turguje: į vatą nevynioju ir klientų neapgaudinėju (14)

Kaunietė Irena Fiodorova didžiąją gyvenimo dalį praleido besidarbuodama banke, tačiau jau...

Vyrui atsivėrė akys, kai žmona pasiūlė išbandyti seksą trise (18)

Dar beskaitant straipsnį „Žmona palūžusi: vyro priklausomybė nuo pornografijos išskyrė...

Depresija, nemiga ar sąnarių skausmas gali sufleruoti netikėtas problemas (19)

„Jeigu jūsų žarnynas sutrinka dėl streso, į mitybą turite įtraukti violetinių ir tamsiai...