Tačiau kai kurie pastarojo meto įvykiai – Konstitucinio Teismo sprendimas dėl aukštojo mokslo reformos, spaudoje pasirodžiusios publikacijos apie policininkų masinį išėjimą iš tarnybos, pagaliau startavusi dar viena prokuratūros reforma – paskatino ir mane pareikšti savo nuomonę. Pagrindinė iš paminėtų problemų – apverktina situacija policijoje ir ar yra kokia nors išeitis.
Mano turimais duomenimis, policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis praeitų metų gruodžio 21 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pristatė Policijos veiklos įstatymo naują redakciją. Iš karto noriu pripažinti, kad šio projekto neskaičiau, apie jo turinį žinau tik iš nuogirdų ir diskusijų su kai kuriais buvusiais kolegomis. Dėl šios priežasties ir noriu pasidalinti savo pastebėjimais apie dabartinę situaciją policijos sistemoje, akcentuodamas vieną iš pagrindinių jos grandžių - ikiteisminį tyrimą - vėliau lygindamas savo mintis su pateiktu projektu, kada jis išvys dienos šviesą – bus paskelbtas viešai, svarstomas Seimo komitetuose ir pan.
Manau, turiu moralinę teisę būti išklausytas vien dėl tos priežasties, kad tardytoju dirbau daugiau kaip du dešimtmečius, nuo eilinio tardytojo pakilau karjeros laiptais iki Tardymo departamento direktoriaus. Dirbant šiose pareigose, Teisingumo ministro įsakymu buvau įtrauktas ekspertu į darbo grupę, kuri vertino naujo Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) projektą, vėliau daug metų dirbau Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi bei viceministru, kuravusiu visas statutines įstaigas, tuo pačiu ir policiją. Nors šiuo metu dirbu privačiame sektoriuje, negaliu ramiai stebėti situacijos, susijusios su nusikalstamų veikų tyrimu, ypatingai policijos įstaigose, masiniu policijos darbuotojų pasitraukimu iš tarnybos, abejotinomis pertvarkomis.
Skaudu ir pikta, kada supratimo neturintys politikai ar mano buvę kolegos bando nemokšiškai kritikuoti BPK, vien tik jame ieškodami dabartinės apgailėtinos situacijos ikiteisminio tyrimo grandyje priežasčių. Neneigiu, nežiūrint į daugybę pataisų, šis kodeksas vis dar nėra idealus, tačiau parodykite nors vieną idealų įstatymą. Tokių iš viso negali būti, nes visuomeniniai santykiai, kuriuos reglamentuoja šis įstatymas, nuolat vystosi, mokslas pateikia vis naujus tyrimo metodus bei galimybes, o tai skatina ir paties kodekso vystymąsi.
Seimui 2002 metais priėmus naują BPK, su kolegomis iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros kalbėjome, kad būtų gerai paskelbti moratoriumą jo pataisoms bent penkeriems metams, kad jį gerai įvaldytų proceso dalyviai, pagaliau visuomenė. Supratome, kad jis neišvengiamai bus lyginamas su galiojusiu BPK, siekiant į naują įstatymą gražinti senas normas, prie kurių visi buvo įpratę. Pirmieji išbandymo neatlaikė teismai. Padidėjus jų darbo krūviui dėl kai kurių proceso stadijų perkėlimo į teismą, pvz., susipažinimą su baudžiamosios bylos medžiaga turėjo organizuoti teismai. Šie, turėdami gerus lobistus tarp Seimo narių, pasiekė, kad dalis procesinių veiksmų būtų sugražinti prokurorams.
Nuo padidėjusio darbo krūvio pradėjus dusti prokurorams, pastarieji pasielgė taip pat, kaip teismai. Inicijavo pataisas, dėl kurių dalis proceso veiksmų, tuo pačiu ir daug laiko sąnaudų reikalaujantis susipažinimas su bylos medžiaga, buvo sugražinti į ikiteisminio tyrimo įstaigas. Tokiu būdu futbolas buvo sužaistas į vienus vartus - į vargšo tyrėjo. Šiam beliko susitaikyti su sugrįžusiu darbo krūviu, nes už jo nugaros nebebuvo jokios institucijos, kuriai galėtų „paspirti“ papildomą darbo krūvį, tik nukentėjusiųjų armija, belaukianti pagalbos. Taip per pirmuosius naujojo BPK galiojimo metus buvo inicijuotos pataisos, labiausiai palengvinusios teismų bei prokurorų darbą, nekreipiant dėmesio į merdinčias ikiteisminio tyrimo įstaigas. Nesakau, kad prokuratūroje ir teisme yra idealios darbo sąlygos. Dideli krūviai ir šiose institucijose, tačiau labiausiai apgailėtina situacija susidariusi ikiteisminio tyrimo įstaigose, ypatingai policijoje.
Tokio lygio įstatymų, kaip kodeksai, negalima kaitalioti atskiromis dalimis, nes palengvinę vienos teisėsaugos institucijos procesinę naštą, lygiai tiek pat apsunkiname kitos. Tai susisiekiančių indų principas. Pataisos turi apimti visas proceso stadijas, gerai išanalizavus esamą situaciją. Geras tokios praktikos pavyzdys – paskutinis BPK pataisų paketas, priimtas Seime pernai rudenį, kurį paruošė dar mano vadovaujama tarpinstitucinė darbo grupė. Priėmus šias pataisas, kurios iš tikrųjų pagaliau palengvino ikiteisminio tyrimo institucijų naštą, artimiausiu metu nereikėtų inicijuoti naujų BPK pataisų, o pagaliau imtis giminingų įstatymų, tokių kaip Policijos veiklos bei kitų, kurie reglamentuoja ikiteisminio tyrimo institucijų veiklą, struktūrą, pareigūnų tarnybos sąlygas, darbo apmokėjimą ir kt.
Pradėti reikėtų, atrodo, nuo paprasčiausių dalykų – nuo pareigų pavadinimo. Per pastarąjį dešimtmetį, beatodairiškai kaitaliojant įstatymus, pasiekėme tokį lygį, kad turime policiją, kurioje nėra policininkų, nes „policininkas“ yra ne pareigybė, o pareiginis laipsnis, visų galų meistrus – tyrėjus ir specialistus. Tyrėju pavadintas ir buvęs tardytojas, ir buvęs kriminalinės policijos inspektorius, ir buvęs apylinkės inspektorius. Nors ir labai entuziastingai už naujus pavadinimus pasisakė buvę kai kurie policijos vadovai bei jiems prijaučiantys Seimo nariai, tačiau naujadarai taip ir liko svetimi tiek policijos darbuotojams, tiek visuomenei. Tauta kriminalinės policijos darbuotojus ir toliau vadina operais, savo gyvenamosios teritorijos šeimininką - apylinkės inspektoriumi arba apylinkiniu ir tik vargšams buvusiems tardytojams nieko kito nebeliko, kaip tik nuolankiai priimti primestą pavadinimą, nes vadintis juk kažkaip reikia.
Tiems, kurie perskaitę šią pastraipą bandys mane apkaltinti nostalgija sovietiniams laikams, noriu priminti dalelytę teisėsaugos istorijos. Tarpukariu Lietuvoje parengtinį tardymą (tuo laiku jis vadintas rengiamuoju tardymu) atliko teismo tardytojai. Pagal 1919 m. sausio 16 d. Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą tardytojai veikė prie apygardų teismų ir atliko rengiamąjį tardymą šiems teismams teismingose bylose. Nesunkių nusikaltimų byloms pakakdavo kvotos, jas apylinkių teismuose nagrinėjo taikos teisėjai.
1933 m. liepos 2 d. įsigaliojo Teismų santvarkos įstatymas, pagal kurį prie apylinkių ir apygardų teismų dirbo apylinkių bei apygardų tardytojai, o prie naujai įkurtų Apeliacinių rūmų – ypatingieji tardytojai. Baudžiamąsias bylas keldavo prokuroras arba teismo tardytojas. Rengiamąjį tardymą teismų tardytojai atlikdavo prižiūrimi prokurorų – valstybės gynėjų. Rengiamojo tardymo terminai nebuvo nustatyti, tačiau įstatymas reikalavo, kad jis „būtų daromas kaip galima greičiau“. Policija teismų tardytojams padėdavo atlikti tardymo veiksmus, vykdydavo jų pavedimus. Baigęs rengiamąjį tardymą teismo tardytojas bylą pateikdavo prokurorui. Jei prokuroras nuspręsdavo atiduoti kaltinamąjį teismui, surašydavo kaltinamąjį aktą, kurį su byla perduodavo teismui.
Teismo tardytojų tarpukario Lietuvoje buvo nedaug (1932 m. – 56, 1939 m. – 58). Kadangi baudžiamasis procesas nebuvo sudėtingas, tardytojai bylas tyrė sparčiai. Vienas tardytojas per metus baigdavo po 120–130 bylų. Sovietams okupavus Lietuvą, teismų tardytojų etatai buvo perduoti prokuratūrai. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsigaliojo Sovietų Rusijos baudžiamojo proceso įstatymai, tardytojai dirbo prokuratūros sistemoje. 1963 m. liepos 1 d. tardytojų pareigybės buvo pradėtos steigti vidaus reikalų sistemoje ir ilgainiui šie tardymo padaliniai tapo pagrindine jėga, tirianti nusikaltimus.
VRM sistemos tardytojai kasmet baigdavo apie 85-89 proc. baudžiamųjų bylų, kitas ištirdavo prokuratūros tardytojai (pvz. 1997 metais VRM tardytojai užbaigė parengtinį tardymą 17 407 baudžiamosiose bylose). Remdamasis istoriniais šaltiniais bei susiklosčiusia praktika, siekiau, kad tardytojo pareigybė būtų išlaikyta ir įvedus naująjį BPK. Man pritarė Lietuvių kalbos komisija, kuri atsiųstame atsakyme nurodė, kad pareigų pavadinimas „tardytojas“ yra grynai lietuviškos kilmės ir tikslinga būtų šį pavadinimą išlaikyti. Deja, jokie argumentai neįtikino tuometinių policijos vadovų. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pareigų pavadinimų pakeitimui nereikia keisti BPK, jie reglamentuoti kituose įstatymuose.
Po trumpo istorinio ekskurso, norėčiau pereiti prie antro žingsnio aptarimo, kurio neišvengiamai reikėtų imtis, tai – atlyginimų diferenciacija. Tegul neįsižeidžia buvę mano kolegos operai, tačiau didžiausią atlyginimą ikiteisminio tyrimo įstaigose turėtų gauti tardytojai, vienu – dviem koeficientais žemesnį – kriminalinės policijos detektyvai, toliau – apylinkių inspektoriai. Policininkų atlyginimų nenorėčiau aptarinėti, nes jie nepriklauso ikiteisminio tyrimo blokui, nors mano vadovaujamos darbo grupės ruoštuose teisės aktuose jiems taip pat buvo numatyta atlyginimų sistema, labiau patrauklesnė už egzistuojančią. Taip pertvarkius pareigų pavadinimus bei atlyginimų lygius, užtikrintume vidinę konkurenciją, siekį ilgainiui tapti geriausiai apmokamais tardytojais.
Apylinkės inspektorius siektų tapti kriminalinės policijos detektyvu, kriminalinės policijos detektyvas – tardytoju. Manęs klausdavo, o kaip aš galėčiau užtikrinti, kad aukštųjų mokyklų teisės specialybių absolventai rinktųsi tardytojo ar kito ikiteisminio tyrimo pareigūno specialybę, nes be jaunimo neįmanomas joks progresas. Visada siūliau labai paprastą receptą – Prokuratūros įstatyme numatyti reikalavimą, kad, norint tapti prokuroru, tarp kitų dabartinių reikalavimų, keliamų būsimiems prokurorams, būtina numatyti reikalavimą turėti kelerių metų praktinio darbo stažą ikiteisminio tyrimo įstaigose (trys ar penkeri metai – susitarimo reikalas). Įvedus tokį reikalavimą, susidarytų eilė norinčių dirbti tardytojais ikiteisminio tyrimo įstaigose.
Ikiteisminio tyrimo teisėjų problematikos nenorėčiau dabar aptarinėti, nes tai atskira ir dar viena skausminga tema. Beje, šiai mano idėjai, iš pradžių aršiai priešinęsis, pagaliau buvo pritaręs ir buvęs generalinis prokuroras Algimantas Valantinas. Tą jis patvirtino ir pokalbyje su šalies prezidente (apie tai, prieš A.Valantino atsistatydinimą, rašė spauda).
Nepataisomi skeptikai man papriekaištautų, kad visoms mano aprašytoms pertvarkoms reikalingos didžiulės pinigų sumos. Pripažįstu, pinigų visada reikia, jų niekada nebūna perdaug. Suprasdamas, kad dabartinė krizinė situacija nesibaigs dar kelerius metus, nesiūlau laukti geresnių laikų. Atvirkščiai, krizės paprastai suteikia galimybę persitvarkyti, atsisakyti nereikalingų darbų, pažvelgti į save iš šalies. Paprastai kalbant, reikėtų pergrupuoti dabartines pajėgas, išvengiant dubliavimosi, atskirų procesinių veiksmų kartojimo, įvedant ekonominio racionalumo principą, stengiantis bylas užbaigti pagreitinto proceso tvarka. Be abejo, dalį pareigūnų reikėtų atleisti, bet su sąlyga, kad jų atlyginimai būtų padalinti tiems, kurie lieka dirbti. Taip be papildomų asignavimų galima būtų padidinti realiai dirbančiųjų atlyginimus.
Dirbant ankstesnėse pareigose, ne kartą apie tai diskutavau su įvairaus lygio tyrėjais ir jie man pritarė dėl tokio atlyginimo perskirstymo. Žinoma, sunku prognozuoti, kaip elgtųsi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, pajutusi, kad atsirado galimybė dar kažkur nurėžti asignavimus, nekreipiant dėmesio į visuomenės saugumą, kaip ir įprasta šiai Vyriausybei. Be to, dalis atlyginimo turėtų būti kintamo dydžio ir ši dalis priklausytų nuo darbo krūvio bei intensyvumo. Pagaliau į pirmą vietą turi būti iškelti ekonominiai svertai. Pareigūnų atlyginimai turėtų būti atsieti nuo kitų valstybės tarnautojų atlyginimų sistemos ir numatyti jų veiklą reglamentuojančiame įstatyme - Vidaus tarnybos statute. Be to, policijos vadovui reikėtų suteikti dar daugiau teisių perskirstant pajėgas, nustatant atlyginimus ir t.t. Iš jo reikėtų reikalauti tik tam tikro iš anksto su politikais (policijos atveju – su vidaus reikalų ministru) aptarto galutinio rezultato. Politiko darbas yra veiklos gairių nustatymas, o ne kišimasis į kasdieninę veiklą.
Manęs gali paklausti, o kodėl, būdamas VRM sekretoriumi bei viceministru, nepadariau to, ką dabar siūlau. Atsakau. 2009 m. rugpjūčio mėnesį, lankydamasis Prezidentūroje pas naujai paskirtus prezidentės nacionalinio saugumo grupės patarėjus, palikau jiems tris tomus įstatymų projektų, kuriuos, kaip minėjau anksčiau, paruošė mano vadovaujama tarpinstitucinė darbo grupė.
Ministerijos, su kuriomis derinome projektus, ypatingai Teisingumo ministerija, arba nerodė susidomėjimo projektais arba kažkodėl specialiai jiems priešinosi. Tie, kas bent kiek žino įstatymų priėmimo virtuvę, puikiai supranta, kad, nesuderinus su Teisingumo ministerija, negali projekto teikti Vyriausybei. Vyriausybei pritarus, projektai keliauja į Seimą. Matydamas tokią situaciją, vyliausi, kad Prezidentės komanda galėtų duoti reikiamą postūmį būtiniems projektams. Tų pačių metų liepą visą paruoštą BPK pataisų paketą pateikiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Stasiui Šedbarui, pasitikėdamas juo kaip buvusiu vidaus reikalų ministru, be to, vis dar norisi tikėti, padoriu teisininku. Deja, BPK pataisos pajudėjo tik po tragiškų Kauno įvykių, kada buvo nušauti keli asmenys, tarp jų ir teisėjas. Tarp kitko, nužudymo rytą mano pateiktas įstatymų pataisas kaip tik aptarinėjome Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete.
Nepaisantį lėtos įstatymų priėmimo procedūros, vis dėl to mano vadovaujamos darbo grupės paruoštas BPK pataisų paketas išvydo dienos šviesą, kas labai palengvino ikiteisminio tyrimo įstaigų darbą, ypatingai ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Teisybės dėlei šioje vietoje reikėtų pripažinti, kad Seimas ikiteisminio tyrimo įstaigoms suteikė daugiau teisių ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijoje, negu buvo numatyta mūsų grupės paruoštuose projektuose, tačiau tai daugiau teorinis ginčas, susijęs su proceso dalyvių savalaikiu teisių užtikrinimu. Jei bus tokio pobūdžio teisminių ginčų, teismai ilgainiui viską sudėlios į savo vietas. Aprašydamas visa tai, norėjau pademonstruoti, kad iniciatyvų buvo daug, tačiau stigo savalaikės politinės valios.
Dar viena skaudi tema - tai sugriauta pareigūnų mokymo sistema. Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje būsimas pareigūnas pats sumoka už savo mokymąsi aukštojoje mokykloje. Taip atsitiko po paskutinės aukštojo mokslo reformos. Gerai, kad bent Konstitucinis Teismas atveria kai kuriems politikams akis bei apšviečia protą. Tai dar viena, tačiau per daug plati tema, kad keliais sakiniais ją galima būtų aptarti. Kai kurie komentatoriai, reaguodami į publikacijas apie masinį policininkų pasitraukimą iš tarnybos, piktdžiugiškai džiaugiasi, kad pagaliau išeis visi užsilikę „sovietinės sistemos palikuonys“. Tokie komentatoriai turbūt nesivargino suskaičiuoti, kad dauguma išeinančiųjų turi tik 20 metų tarnybos stažą, todėl dirbti pradėjo jau nepriklausomos Lietuvos policijoje. Tragedija ne tame, kad išeina (kaita turi būti), o tame, kad nėra kam jų pakeisti.
Nuo Naujųjų metų įsigaliojo Prokuratūros įstatymo pataisos, kuriomis remdamasis generalinis prokuroras patvirtino naują prokuratūros struktūrą. Pagal šias pataisas, visas prokuratūros tiek administracinis, tiek procesinis darbas bus koncentruojamas penkiose apygardų prokuratūrose. Pasak Generalinės prokuratūros pranešimo spaudai, tai leis sustiprinti ekonominių, finansinių, korupcinių nusikalstamų veikų tyrimus, juos koncentruojant apygardų prokuratūrų specializuotuose padaliniuose.
Jei tada kompleksiškai būtų pertvarkyta ir policija, daugumos šiandienos problemų, susijusių su darbo krūvių paskirstymu, būtų pavykę išvengti. Šių metų pertvarka taip pat apima vien tik prokuratūros sistemą, negalvojant apie tai, kaip bendradarbiaus policijos tyrėjai (viliuosi, tardytojai), dirbantys rajoninio lygio komisariate ir tiriantys rezonansines bylas, kurių procesinę darbo kontrolę vykdys apygardų prokurorai. Įdomu, ar prokuroras, dirbantis apygardos prokuratūroje, atvyks pas tyrėją į vietinį komisariatą, ar atvirkščiai. Atsakymas, manau, vienareikšmiškas, prie visų kitų problemų, policijai dar labiau išaugs važiavimo, pašto, ryšių bei kitos išlaidos.
Šiandien policija savo administracinę ir iš dalies procesinę tiriamąją veiklą yra sukoncentravusi dešimtyje apskričių policijos komisariatų (nors pačių apskričių kaip administracinių vienetų neseniai nebeliko). Nauja prokuratūros struktūra įsigalios, kaip skelbiama, nuo šių metų gegužės 4 dienos. Nerealu, kad policija suskubs iki šios datos pertvarkyti savo struktūrą, prisiderindama prie prokuratūros, tačiau reikia stengtis bent iš dalies persitvarkyti, kad būtų pasiektas principas: viena apygardos prokuratūra – du apskrities lygio policijos komisariatai, kurių teritorijos tiksliai atitiktų. Ne taip, kaip yra dabar, pvz. Kėdainių rajono policijos komisariatas administracine prasme pavaldus Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tačiau procesinis pavaldumas yra Panevėžio apygardos prokuratūrai, tuo pačiu ir šios apygardos teismui (nagrinėjant procesinius skundus bei kitus procesinius klausimus).
Vėliau galima būtų pagalvoti ir apie apskrities policijos komisariatų pertvarkymą į apygardų komisariatus. Beje, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pakaktų aptarnauti vien Vilniaus miesto teritoriją, aplinkinius rajonus perduodant kitoms apskritims. Tada pagaliau turėtume bendrą tiek teisminę (prie teisminės sistemos priskirtina ir prokuratūros sistema), tiek teisėtvarkos institucijų sistemą. Beje, tikriausiai 2004 m. buvo paruošti reikiamų įstatymų projektai policijos pertvarkymui apygardiniu principu, tačiau projektus nagrinėjant Seime tam pasipriešino tuometinė Aukščiausiojo Teismo vadovybė dėl apygardų teismų darbo krūvių galimo netolygumo ir projektai buvo padėti į gilų kažkurio Seimo komiteto stalčių. O gaila, tačiau realybė tokia, kad Aukščiausiojo Teismo balsą visose valdžios institucijose išgirsdavo geriau.
Vertinant 1995 m. teismų bei prokuratūros pertvarką, paskesnę bausmių vykdymo bei parengtinio tardymo sistemų pertvarkas, jos turėjo vieną bendrą bruožą – buvo vykdomos, remiantis Teisinės sistemos reformos metmenimis, kurie turėjo įstatymo galią, nes buvo priimti Seimo nutarimu. Reiškia, visoms grandiozinėms pertvarkoms teisėsaugos sistemoje iš anksto buvo pritaręs Seimas. Jo sudėčiai keičiantis po kiekvienų Seimo rinkimų, pagrindinių pertvarkos nuostatų buvo laikomasi. Tai užtikrino darbų tęstinumą.
Dabar vykdomos pertvarkos daugiau priklauso nuo atskirų institucijų vadovų nuomonės, patyrimo bei supratimo (idealu, jei vadovai turi šias savybes), tenkinant vien tik savo institucijos interesus, t.y., neturint bendros visų institucijų veiklos vizijos. Tikiu, kad prokuratūrai pavyko ir pavyks sutaupyti, atsisakius techninio personalo, koncentruojant veiklą apygardose ir pan., tačiau finansinė našta automatiškai padidės policijai dėl jau mano paminėtų važinėjimų pas kontroliuojantį prokurorą, dėl išaugusių sąskaitų už ryšio priemones, pašto išlaidas ir t.t. Praeitos kadencijos Seimas buvo sudaręs darbo grupę naujų Teisinės sistemos reformos metmenų parengimui, deja, dokumentas nebuvo paruoštas, o dabartinis Seimas šio klausimo net nesvarstė.
Problemų bei keistinų įstatymų sąrašą galima būtų tęsti, tačiau tuomet jau reikėtų leistis į daug smulkesnių detalių aptarimą. Tai daryti dabar būtų netikslinga, nes pagrindines idėjas, manau, man pavyko atskleisti. Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į vieną detalę – nežiūrint į nuolat vykstančias pertvarkas, pareigūnų skaičius, dirbantis policijoje procesiniais tyrėjais (anksčiau – tardytojai), prokuratūroje bei teismuose yra panašus – su nedideliais svyravimais po maždaug 800 pareigūnų kiekvienoje paminėtoje institucijoje. Tai nemažos pajėgos, todėl tinkamai paskirsčius darbo krūvius pagal nusikalstamų veikų sunkumo lygius bei teritorinį priklausomumą, galima būtų užtikrinti tolygų ir ritmingą darbą.
Viliuosi, kad mano iškeltos problemos bent iš dalies atsispindi Policijos veiklos įstatymo naujojoje redakcijoje, kurią policijos generalinis komisaras pateikė Seimo komitetui. Ir dabar laikausi nuomonės, kad pareigūnų darbo apmokėjimą, mokymąsi, socialines garantijas būtina reglamentuoti viename įstatyme – Vidaus tarnybos statute, o tarnybos specifiką apibrėžti atskirų tarnybų veiklą apibrėžiančiuose įstatymuose. Apie tai ne kartą teko diskutuoti su Premjero kancleriu Deividu Matulioniu, kuris man buvo pritaręs. Deja, toliau diskusijų nebuvo pasistūmėta, todėl pritariu policijos generalinio komisaro pasirinktam variantui teikti atskirą projektą, nes delsti daugiau negalima, ir taip per daug prarasta laiko.
Gerbdamas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovus bei daugumą jo narių (trys iš jų – buvę vidaus reikalų ministrai), vis dėlto netikiu, kad jiems pavyks pakankamai greitai pereiti visas įstatymų priėmimo procedūras ir taip reikalingą įstatymą priimti. Esu įsitikinęs, kad reikalai greičiau pajudėtų, jei įstatymo projektas būtų pateiktas Prezidentūrai, nes, kaip rodo kitų įstatymų priėmimo praktika, dabartinis Seimas kol kas nedrįsta priešintis Prezidentės valiai. Įdomu, iš pagarbos ar iš baimės. Koks skirtumas, šiuo atveju svarbiausia būtų rezultatas.
Pagrindinis šio mano rašinio tikslas – išprovokuoti diskusijas. Šiandienos policijos darbuotojas tapo apatišku dėl nesibaigiančių reformų, netikėjimo ateities perspektyva, karpomų atlyginimų ir nuolatinio darbo krūvio didėjimo. Tokia būsena yra pavojinga ne tik jiems patiems, bet jau ir valstybei. Jei šios mano mintys kažkokiu būdu išvys dienos šviesą (tiesą sakant, tuo nelabai tikiu), jau dabar matau kai kuriuos neigiamus komentarus. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad dauguma man pritars.
Autorius ėjo Tardymo departamento direktoriaus pareigas, dalyvavo ekspertų darbo grupėje, vertinusioje naujo Baudžiamojo proceso kodekso projektą, vėliau daug metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi bei viceministru, kuravusiu visas statutines įstaigas, tuo pačiu ir policiją.