Šio teksto ir epizodo mano Youtubo kanale tikslas yra dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kokią įtaką šis kriminalinio pasaulio atstovas įgijo Lietuvoje ir kokio rango valstybės pareigūnai spurda jo tinkluose.
Padvigubėjo
Kai 2020 m. birželio 20 dieną pasirodė mano epizodas „Šviniaus imperija“ LFF Vykdomajame komitete iš dvidešimties narių, du buvo teisti ir sėdėję. Tai Žydrūnas Buzas, kuris iš tūkstančių žmonių pasisavino milijonus ir buvo nuteistas už sukčiavimą, ir Arūnas Pukelis, kuris buvo teistas septynis kartus už poveikį liudininkams, neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, pinigų plovimą, grasinimą pareigūnams, savivaldžiavimą ir kitus nusikaltimus. Paskutinis jo teistumas atsirado už Enriko Daktaro vežimą į mišką bagažinėje.
Tiesa, nors E. Daktaras buvo stipriai sužalotas, jam skilo kaulai, buvo nuskelti dantys, ant kūno buvo daugybinių sumušimų, teismas nenustatė, kad buvo naudotas smurtas. Lygiai taip pat nenustatė, kad nusikaltimas atliktas grupės asmenų, nors apie tai buvo liudijama teismo salėje, Švinių su palyda užfiksavo prie klubo veikusios vaizdo stebėjimo kameros, man apie tai pasakojo Henrikas Daktaras, kai turėjau progą su juo pasikalbėti Pravieniškėse.
Kokia situacija šiandien? 2020 m. lapkričio 5 dieną Seimas priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos futbolo federacijos. Joje aiškia konstatuota, kad „Lietuvos futbolas glaudžiai susijęs su Lietuvos prestižu, o nusikalstamo pasaulio atstovų dalyvavimas futbolo bendruomenėje formuojant tiek suaugusių, tiek vaikų ir jaunimo futbolo vertybes gali turėti neigiamų padarinių šios sporto šakos, organizacijos ir Lietuvos valstybės reputacijai bei pasitikėjimui ja“.
Susisiekęs su juo telefonu penktadienį aš paprašiau patikslinti, ar jis yra teistas. D. Šumauskas atsakė neigiamai. Paprašius patikslinti, ar jis nėra teistas užsienyje, D. Šumauskas patikino, kad neatsimena. Perklausus, kaip galima neprisiminti savo teistumų, D. Šumauskas pasakė, kad daugiau nieko nekomentuos ir baigė pokalbį.
Iki tol naujasis Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentas D. Šumauskas spėjo plačiai nuskambėti, kai vienas iš jo vadovaujamos federacijos narių įdarbino teisiamą kamuolinių lyderį Giedrių Janonį. Tada D. Šumauskas žurnalistams sakė, kad problemų čia nemato.
Ryšiai
Šiandien kas penktas LFF Vykdomojo komiteto narys yra teistas nusikaltėlis ir ši tendencija tik stiprėja. Dar daugiau, palaipsniui ėmė aiškėti, kad LFF bachūrai turi rimtų užtarėjų politikoje. Pavyzdžiui, renkant parašus dėl Laikinojo LFF valdymo įstatymo dviejų frakcijų vadovai ne tik nepalaikė projekto, bet ir ragino savo frakcijų narius atsiimti parašus. Tai vyko Ramūno Karbauskio valstiečių ir Sauliaus Skvernelio demokratų frakcijose.
Tuo metu S. Skvernelis tikino, kad partijoje demokratija ir bet kas gali kandidatuoti, o kol partija neįkurta, visų jos narių patikrinti neįmanoma. Tai buvo melas. S. Svernelis puikiai žinojo, kas su juo varžysis dėl partijos pirmininko posto, iki tol asmeniškai susitikinėjo su B. Valungevičiene ir apie visai tai kalbėjosi.
Ir tai toli gražu ne viskas. Dar 2019 m. dirbdamas premjero komandoje susidūriau su keistu žurnalisto klausimu. Man paskambinęs „Lietuvos ryto“ žurnalistas Tadas Ignatavičius pasiteiravo, ar tiesa, kad premjerui pateikta informacija dėl tuometinio Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovo Renato Požėlos ryšių su Šviniumi.
Pabrėžiu, tuo metu nebuvau vlogeris, nebuvo „Šviniaus imperijos“, su šia tema buvau susipažinęs tik kaip apie nusikaltėlius anksčiau rašęs žurnalistas. Nedelsiant susisiekiau su premjeru ir perdaviau klausimą, į kurį gavau atsakymą, kad tai visiška nesąmonė ir išsigalvojimas. Tai ir perdaviau žurnalistui. Po kurio laiko R. Požėla buvo paskirtas Policijos generaliniu komisaru.
Suklusau, nes iš karto prisiminiau, jog tai jau esu girdėjęs iš T. Ignatavičiaus. Susitikome su premjeru, pasakiau, jog žinau apie jam teiktą pažymą ir paklausiau, kodėl tai buvo nuslėpta. Tuo metu nedirbau patarėju ir buvo aišku, kad Šviniaus temos aš ramybėje nepaliksiu. S. Skvernelis buvo aiškiai susierzinęs, jis pripažino, kad informacija jam buvo pateikta, bet ji nepasirodė svarbi, detaliau jos nekomentavo, perspėjo mane būti atsargiam, nes iš tokių žmonių visko galima tikėtis.
Pasakiau, kad šiaip ar taip išsiaiškinsiu, apie ką kalba ir tai tik laiko klausimas. S. Skvernelis pasiūlė susitikti su pačiu R. Požėla ir pasikalbėti. Tai ir padariau. Policijos generalinis komisaras taip pat atsisakė komentuoti, kas tai per informacija, bet patikino, kad galiu būti visiškai ramus, su Šviniumi jis jokių ryšių neturi ir tai asmuo, kuris yra teisėsaugos institucijų akiratyje. Taip pat pasiūlė rimtai žiūrėti į savo saugumą.
Aš pats su juo pasidalinau tuo metu turėta informacija, pokalbis nuteikė tikrai optimistiškai. Šiandien, po visų S. Skvernelio pareiškimų ir sprendimų, po to, kai Švinius bandė tapti LTOK nariu ir institucijos tai tyliai stebėjo nesikišdamos, po to, kas įvyko LFF, aš puikiai suprantu, jog buvau apgautas. Tiek S. Skvernelio, tiek R. Požėlos ryšiai su LFF itin šilti, o aš visai netyčia įsiterpiau į draugiškos kompanijos reikalus.
Beje, įdomiausia šios istorijos dalis yra tai, kad informacija apie R. Požėlos ryšius buvo parengta pačių kriminalinės policijos biuro pareigūnų. Sunku patikėti, kad ji galėtų būti laužta iš piršto, o dar sunkiau suprasti, kaip į tokią informaciją buvo galima nereaguoti ir kas laukė pareigūnų, kurie dalinosi neigiamais savo būsimo vadovo vertinimais. Šito nežinau, bet labai norėčiau sužinoti.
Prezidentas
Sunku suprasti, kaip nei pareigūnai, nei dalis politikų nemato, ką daro A. Pukelis. O jis elgiasi lygiai taip, kaip elgiasi visada. Jis nekuria verslų, o juos periminėja. Štai jo didžiausia įmonė „Fasa“.
Atkūrus nepriklausomybę valstybė kaip restituciją Vilkaviškio vyskupijai perdavė pakavimo įmonę AB „Fasa“. Sutinku, skamba absurdiškai, bet tokie laikai buvo. Vyskupija šį turtą perdavė įkurtam Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centrui. A. Pukelis nusprendė „padėti“ bažnyčiai daryti verslą ir įmonė buvo tiesiog perimta.
Aš padariau išsamų epizodą apie bendrovę „Šilo Pavėžupis“. Vietos, kuriose žvejoja ir medžioja žinomi politikai, verslininkai. Kaip bendrovė atsiduria Šviniaus rankose? Kažkas randamas nuskendęs tvenkinyje, kažkas nusižudo iššokdamas pro langą, aibė sutapimų ir galiausiai bendrovė A. Pukelio rankose. Kai tik tai atsitinka, sutapimai baigiasi.
Na ir pabaigai, Švinius Lietuvos futbole įsitvirtino nepajudinamai. Ir man rašant šį tekstą jis vis giliau leidžia savo šaknis. Sunku suprasti, kaip Lietuvos politikams vardiniai marškinėliai ar vieta VIP ložėje LFF stadione yra svarbesni, nei skaidrumas, teisingumas, valstybės ir jos žmonių saugumas.
Mano žiniomis, informaciją apie R. Požėlą buvo pateikta ir Prezidentūrai. To negaliu tvirtinti, nes šiuose procesuose nedalyvavau. Į mano klausimą prezidento atstovai atsakė, kad tokios informacijos gavę nėra. Taip pat patikino, kad Gitano Nausėdos nuomone „Lietuvos futbolo federacija yra praradusi visuomenės ir dalies futbolo bendruomenės pasitikėjimą, todėl šiai organizacijai reikalingi pokyčiai, kurie leistų iš reputacinių ir skaidrumo klausimų sprendimo pereiti prie futbolo valdymo problemų. Juo labiau, kad rinktinės rezultatai tikrai, švelniai tariant, nedžiugina.“
Pabaigai noriu pasiūlyti visiems pamąstyti, kokius ryšius ir kokią įtaką turi žmogus, kuris nepalieka LFF nei Seimo, nei Vyriausybės, nei Prezidentūros raginimu? Kas per žmonės yra LFF Vykdomajame komitete, kurie bijo net žodį ištarti prieš Švinių visa tai matydami? Kodėl LFF rizikuoja viso Lietuvos futbolo suspendavimu, bet nesutinka įstatuose numatyti, kad už tyčinius nusikaltimus teisti asmenys negalėtų vadovauti federacijai? Ir svarbiausia, ar tai tikrai tiek nesvarbu kiekvienam iš mūsų, kad mes visa tai toleruojame?
Tą pačią dieną po šio teksto publikavimo Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla išplatino pranešimą, kuriame neigia bet kokius ryšius su A. Pukeliu. Tekstą galite perskaityti ČIA.
