Negailėjo karčių žodžių valdantiesiems ir kitų, skirtingose vietose mitingavusių dar keturių protesto akcijų dalyviai – mokytojai, bibliotekininkai, medikai ir statutiniai darbuotojai.
Visų ketvirtadienį piketavusių socialinių grupių skundai panašūs – valdžia be jokių skrupulų karpo visas išmokas, mažina finansavimą, neieškodama jokių kitų būdų subalansuoti vis labiau skylėtu tampantį šalies biudžetą, tačiau įnirtingai priešinasi savo pačios atlyginimų ir įvairiausių priedų mažinimui.
Ko vertas vien užmojis bent trečdaliu susimažinti tauta piktinančias vadinamajai parlamentinei veiklai skiriamas lėšas. Tokios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės iniciatyvos nepalaikė nė viena frakcija. Net didžiausi radikalai, deklaruojantys, kad kovoja už teisingą Lietuvą. Kitus raginantys veržtis diržus valdantieji – Tėvynės Sąjunga-Lietuvos konservatoriai, sutiko apriboti parlamentarų apetitus pirkti brangiausius servizus, nuomoti ištaigingus limuzinus, tūkstančius kainuojančius mažai ką bendro su parlamentine veikla turinčius knygų rinkinius, vos penkiolika procentų.
O ką mūsų išrinktieji ir Vyriausybė pastarosiomis dienomis žada paprastiems mirtingiesiems, „ne nacionaliniams turtams“, kurių nevežioja labai saugūs už visų mokesčių mokėtojų, taip pat ir pensininkų, pinigus išlaikomi limuzinai?
Štai keletas naujausių pranešimų. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės parengtame Nacionalinio susitarimo projekte numatoma mažinti visas socialines išmokas. Dirbantiems pensininkams pensijos gali būti nurėžtos iki 70 proc.
Net Konstitucinį Teismą pasiekusiems dirbusiems ir dėl to pensijų negavusiems pensininkams neteisėtai nusavintų pinigėlių teks palaukti iki 2011-ųjų. Mirties atveju – vietoj dviejų bus išmokėta tik viena pensija. Dvynukus, trynukus bei pametinukus auginančioms motinoms mažės pašalpos. „Vaiko pinigus“ žadama mokėti tik nepasiturinčioms šeimoms.
Panašių kone kasdien pasirodančių „džiugių“ žinių sąrašą galima būtų tęsti.
Ar ne tokie pranešimai iš Vyriausybės ir Seimo, kuriame beveik ketvirtadalis narių yra milijonieriai, netikrumas ir nerimas dėl rytdienos ir veja žmones į gatves? Kad ir kaip skeptiškai tokias protesto akcijas vertintų valdantieji, visa tai rodo, kad skurdinamų, tariamam solidarumui raginamų žmonių kantrybė, matant, kaip taupo valdžia ir kaip tai priversti daryt labiausiai socialiai pažeidžiama visuomenės dalis, jau senka.
Šiame fone švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus bandymas viešai paverkšlenti piketo dalyviams, kad šiuo sunkmečiu ir jo atlyginimas sumažėjo maždaug per puse, tik prajuokino piketuotojus.
Visai be reikalo premjeras Andrius Kubilius bando tikinti, kad tos protesto akcijos tėra tik profsąjungų tarpusavio konkurencija, nepakviestųjų derėtis dėl nacionalinio susitarimo reakcija. Viskas kur kas sudėtingiau. Antra vertus, galima priminti, kad prie derybų stalo iš tiesų pakviestos tik tos profsąjungos, kurioms paremti iš valstybės biudžeto atseikėti nemaži pinigai. Galima, žinoma, tikinti, kad tai tik atsitiktinumas ir nieko daugiau. Tačiau kas tuo patikės?
Susitikime su Darbo partijos frakcija, kurią A. Kubilius ragino atsikratyti opozicijos sindromo ir palaikyti svarbiausius valdančiosios daugumos projektus, premjeras neslėpė nerimo dėl galimų socialinių neramumų. Jie gali kilti jau po poros mėnesių, jei valdžios veiksmais nusivylusios profsąjungos visgi ryšis visuotiniam streikui.
Nesinorėtų, kad taip atsitiktų, juo labiau kad tokiu atveju nelabai čia padėtų ir neseniai gana plačiai išreklamuota vandens patranka, kuria viešosios tvarkos sergėtojai ketino apsiginkluoti ginantis nuo protestuotojų. Išvengti tokių nemalonių susidūrimų galima tik pasiekus tikrąjį, o ne dabar peršamą gana vienpusį solidarumą veržtis diržus.