Pirmoji pasakojimo dalis: Sirijos košmaras: nesuskaičiuosi riksmų ir klyksmų sulaikytųjų, maldaujančių, kad juos nužudytų
Antroji pasakojimo dalis: Sirų pabėgėlio kelias į Lietuvą: gelbėjimosi ratui ir liemenei teko skolintis
Trečia stotelė: Graikija. Visi buvome Tabakikos pabėgėlių stovykloje Chioso saloje ir laukėme kelto, kuris nuplukdys mus į Atėnus, nes žinojome, kad mums oficiali procedūra turėtų prasidėti ten. Kiti ketino keliauti kitur ar tiesiog patraukti prie sienų su kitomis šalimis ir mėginti laimę ten.
Mes plaukėme keltu, nes jau buvome pasiruošę: visiems graikų policija išdavė vadinamąsias „chartijas“ – tuose dokumentuose tvirtinama, kad Graikija išveja mus kaip pabėgėlius, nes negali mūsų priimti dėl finansinės krizės šalyje. Pagal tuos dokumentus mums buvo duoti šeši mėnesiai išvykti iš Graikijos. To tikrai norėjo visi pabėgėliai ir tuo džiaugėsi, nes dokumentai suteiks mums teisę būti priimtiems kituose kraštuose, į kuriuos norėtume nuvykti iš Graikijos.
Sėdome į keltą. Kelionė buvo labai maloni, bet atplaukę į Atėnus buvome pirmą kartą priblokšti to, ką mums iškrėtė Graikijos valdžia. „Nagi, nagi... mes nuvešime jus į padorius viešbučius ir stovyklas netoli Atėnų... nagi, vyručiai, gyviau... lipkite į autobusus, prašytume paskubėti, turime važiuoti.“ Taip mums sakė graikų policijos pareigūnai su daiktais išlipant iš kelto.
Jau buvau pasikalbėjęs su draugu – šis jau buvo Atėnuose, paprašiau jo gauti man palapinę uoste, kur jis buvo apsistojęs. Apie gyvenimo sąlygas ten nieko nežinojau, kalbėjausi su juo tik vildamasis, kad ilgai ten negyvensiu – tik kol atsidarys sienos ir mes galėsime išvykti iš Graikijos. Tada pagalvojau: „Ko man vargintis važiuoti į tą uostą ir gyventi plastikinėje palapinėje su kitais, jeigu valdžia nuveš mus į gerus būstus? Važiuosiu su visais, ir tiek.“
Kaip gali žmonės, juolab oficialios valstybės žinybos, apgaudinėti žmones, kurie pabėgo iš savo gimtinių, kur siaučia karas, vien su drabužiais ant kūno, norėdami būti saugūs ir likti gyvi? Štai koks šlykštus šis pasaulis, štai koks baisus melas yra vadinamosios „žmogaus teisės“!
Pirma mėginau nusiraminti ir žiūrėti, ko imtis. Ten praleidau dvi naktis ir dieną. Per tą laiką pareigūnai, bendraudami su manimi, elgėsi beveik atsargiai. Jie vadindavo mane „žurnalistu“. Nemanau, kad jie įsidėmėjo visų ten buvusių pabėgėlių profesiją, bet kaip visada žurnalistai yra priešai žmonėms, žinantiems, kad patys yra nedori. Jie stengėsi prikalbinti mane likti stovykloje, palapinėje, kurioje septintą vakaro jau būdavo visiškai tamsu, kur niekada nepamatysiu nieko, kur nėra ne tik prekybos centrų, bet net krautuvėlių, kur galėtum ką nors nusipirkti.
Atsidariau krepšį, jame buvo „ypatinga dovana“, duota mielos mano draugės britės Liz, kai laukė manęs prie uosto vartų mums lipant į keltą. Be tos dovanos, ant galvos tvirtinamo žibintuvėlio, tamsoje būčiau buvęs bejėgis. Nusprendžiau nieku gyvu ten nepasilikti. Išsiunčiau elektroninį laišką „Reporteriams be sienų“, papasakojau apie savo padėtį ten. Jie mane užjautė ir paprašė laiko: jie pažiūrės, kuo galės man padėti. Pasiėmiau daiktus – jų net neišpakavau ir išvykau į Larisos miestą.
Sėdau į traukinį atgal į Atėnus, su manim keliavo viena šeima, kai pamatė, ką aš sumanęs. Atėnuose nusigavau į uostą, apsistojau draugo palapinėje ir kurį laiką ten gyvenau. Per tą laiką ėmiau rašinėti įvairioms organizacijoms Atėnuose, tarp jų savanoriškai Graikijos teisininkų organizacijai, talkinančiai Atėnuose įstrigusiems pabėgėliams, ir papasakojau apie savo esamą padėtį. Uoste jau pirmą naktį pasijutau labai keistai. Aš, žmogus, niekada nemiegojęs niekur kitur, tik savo namuose, savo kambaryje ir savo šiltoje lovoje, miegojau ant grindinio uoste vien su palapine virš galvos ir labai plonu čiužiniu po manimi.
Praleidus tris dienas tame uoste, man paskambino teisininkė. Ji pasakė, kad atvažiuos į uostą ir nusiveš mane į kažkokios prancūzų organizacijos Atėnuose įsteigtą prieglaudą. Taip ji ir padarė. Kai ta elegantiška teisininkė taksi atvažiavo išsivežti manęs iš uosto, negalėjau žiūrėti į akis žmonėms, su kuriais ten susipažinau. Neįstengiau pasakyti jiems, kad noriu likti su jais ir sulaukti to paties likimo kaip ir jie – kad ir koks jis būtų.
Atvažiavus į prieglaudą, prieš pat einant vidun, ėmė lyti, prasidėjo baisi kruša, krito labai dideli ledokšniai. Stovėdamas gatvės viduryje per tą krušą žiūrėjau į dangų ir verkiau. Meldžiau: „Dieve mano, nedrįstu klausti tavęs, kodėl pasirūpinai tik manimi. Už tai dėkoju, bet labai prašau: nesudaužyk man širdies ir pasirūpink tais, kurie kenčia nuo šitos krušos.“ Mano ašaros mišo su lietaus lašais. Įėjau į tą prieglaudą, joje išbuvau apie mėnesį.
Kaip jau esu sakęs, buvau išsiuntęs kelis elektroninius laiškus oficialioms žinyboms ir tarptautinėms organizacijoms. Po poros dienų man paskambino iš Paryžiaus „Reporteriai be sienų“. Jos atstovas uždavė man keletą klausimų ir pasakė, kad labai greitai dėl manęs bus kai kas padaryta. Kita žurnalistų organizacija iš Britanijos parašė man ir atsiprašė, kad per tris mėnesius su manimi nesusisiekė; jie manė, kad tebesu Stambule. Viską jiems papasakojau, jie mane labai palaikė ir kai kur manimi pasirūpino.
Netrukus gavau elektroninių laiškų, WhatsApp žinučių ir telefono skambučių. Visais atvejais man buvo pasakyta kreiptis į GASO (Graikijos prieglobsčio tarnybą) – su manim bus kalbamasi dėl perkėlimo. Po to net nereagavau į skambutį per Skype. Į GASO nuėjau, sudalyvavau pokalbyje, gavau anketą užpildyti – taip ir padariau. Man buvo pasakyta, kad sprendimas, į kurią Europos šalį mane siųsti, bus priimtas maždaug per mėnesį. Per tą laiką norėjau ką nors nuveikti padėdamas kitiems, kažką kita, ne vien savanoriauti vertėjaujant internete per feisbuką ir šitaip padedant pabėgėliams.
Atrodė, kad padėti jiems galiu nebent tik mokydamas anglų kalbos. Paprašiau draugų padėti man tai daryti. Viena iš tų nuostabių draugų buvo amerikietė Lorė, su ja susipažinę Chioso saloje, tapome labai artimi. Ji niekada manęs neužmiršdavo: retkarčiais man paskambindavo ar parašydavo pasiteirauti, ar man viskas gerai, kaip sekasi, kviesdavo mane pasivaikščioti ar kartu pavalgyti ir net nuolatos rėmė mane finansiškai. Ir tai dar nebuvo viskas. Neįstengsiu reziumuoti viską apie šią draugę keliose eilutėse – turėčiau prirašyti ištisus puslapius vien tam, kad jausčiausi jai atsidėkojęs.
Pasakiau Lorei norintis mokyti anglų kalbos pabėgėlius ir ji pradžiai pasiūlė man tuo metu tik besikuriančią Riconos stovyklą – ji ten dirbo savanore, padedančia pabėgėliams. Nevyriausybinės organizacijos ten menkai tepadėjo ir tik kėlė kliūtis kiekvienam savanoriui, norinčiam talkinti Graikijoje, tarp jų ir man. Jos gaišino laiką man ir kitiems, rengdamos susirinkimus, praėjo ištisos savaitės ir galų gale mes nieko nenuveikėme.
Lorė nuvežė mane į Atėnus norėdama mane palaikyti, kai sužinojau sprendimą dėl perkėlimo, nes iš anksto žinojo, kad patirsiu didelį stresą. Ji matė, kad taip ir nutiko, todėl prisispyrė, kad palikčiau tą prieglaudą, atvykčiau į jos namus Chalkidėje ir pagyvenčiau mėnesį, likusį iki išvykimo į Lietuvą. Nuvažiavau pas Lorę, ten ji ir kita miela draugė amerikietė Patė tiesiog neįsivaizduojamai rūpinosi manimi ir kitu vyruku siru. Dvi amerikietės, neturinčios su dviem sirų pabėgėliais nieko bendro – nei kultūros, nei kilmės, išsilavinimo, religijos ar gyvensenos požiūriu – rūpinosi jais lyg savo šeimos nariais.
Per tą laiką kai kurie mano draugai supažindino mane su keliais savo draugais lietuviais, kiti pradėjo ieškoti man faktų apie tą šalį, tad man pasidarė lengviau, ir ta didelė baimė, kurią jutau, pamažu ėmė nykti. Atėnų tarptautiniame oro uoste net bijojau dairytis aplink. Vykau iš dar vienos stotelės, kitos šalies, kurioje pragyvenau apie tris mėnesius ir kur jaučiausi saugus. Graikija buvo dar viena šalis, su kitais žmonėmis, kuriuos mylėjau ir kuriems tapau giminingas savo siela. Tai buvo dar vienas laikotarpis, kai net sau mintyse nedrįsau pasakyti esąs pabėgėlis, kaip kiti, nes nepatyriau tokių sunkumų, kokius patyrė jie.
Manimi itin gerai rūpinosi tiek mane supantys draugai, tiek net Londonas, nes turėjau ten platų ratą draugų, kurie irgi visados manimi rūpindavosi – arba per atstumą arba asmeniškai, kai atvykdavo į Graikiją.
Ketvirta stotelė: Lietuva. Pagaliau mano lėktuvas nusileido Vilniaus tarptautiniame oro uoste, kur viskas man buvo nepažįstama. Nors bendra atmosfera atrodė gera, o žmonės – draugiški, vis tiek jaučiausi labai keistai.
Policininkai oro uoste nesielgė blogai, kai kurie net šiek tiek mokėjo angliškai ir aš galėjau su jais kalbėtis. Jie žinojo, kad esu žurnalistas ir vienas jų paklausė, ar negalėčiau pasikalbėti su žiniasklaidos atstovais, laukiančiais oro uoste ir galbūt pasikalbėti su keliais pabėgėliais. Sutikau, tik paprašiau, kad iš manęs paimtų tik vieną interviu, nes po dviejų skrydžių per vieną dieną jaučiausi visiškai išvargęs.
Trečią ar ketvirtą dieną kažkas pabeldė į mano kambario duris. Kai jas atidariau, pamačiau vieną darbuotoją. Ji padavė man laišką. Nesupratau, kas jame rašoma, nes jis buvo lietuviškai, bet moteris man pasakė, kad kažkokia žiniasklaidos priemonė siūlo man darbą ir nori su manimi susisiekti, kad būtų galima dėl to susitarti. Kadangi tai buvo mano trečia ar ketvirta diena Lietuvoje, buvau pradėjęs jaustis ramiau, nebe toks vienišas, taigi labai apsidžiaugiau – ne vien dėl galimybės gauti darbą, bet dar ir todėl, kad pajutau, jog šioje šalyje esama žmonių, kuriems rūpi tie, kurie pabėgo iš savo tėvynės, kur siaučia karas, ir vienaip ar kitaip stengiasi tokiems padėti.
Jie nori atskleisti humanišką savo šalies pusę, ir tai yra svarbu visiems ir visur. Pasijutau esąs pažįstamas su šia šalimi ir ėmiau nekantrauti kažko čia pasiekti – savo ir šios šalies labui. Nauja pradžia... nauja šalis... naujas gyvenimas. Ir vilties spindulėlis!
Šis pasakojimas yra #RefugeesLT (https://gogetfunding.com/successful-refugees-integration-in-lithuania/) iniciatyvos dalis. Projekto tikslas paskatinti pabėgėlių ir Lietuvos visuomenės dialogą. Pasakojimas dienos šviesą išvydo EN.DELFI by the Lithuania Tribune naujienų portale.
Vertė Vytautas Petrukaitis