Didysis depozitas prie Baltijos jūros
Pradėti reikėtų nuo trumpos priešistorės. Lietuva Klaipėdos kraštą prisijungė 1923 metais. Sukilimas buvo organizuojamas Lietuvoje, jame dalyvavo savanoriai kariai iš Lietuvos. Maža to, tai vyko su Vokietijos palaiminimu. Istoriko Algio Povilo Kasperavičiaus teigimu, Vokietijos vyriausybė pritarė šiam Lietuvos žingsniui, nes geriau laikinai Klaipėda atitektų Lietuvai, negu Lenkijai arba Klaipėdoje liktų prancūzų įgula. Istorikų nuomone, Vokietija Klaipėdą matė Lietuvos sudėtyje tik kaip depozitą, kurį anksčiau ar vėliau reiks atsiimti. Jokių iliuzijų negalėjo būti.
Tačiau kol kas Vokietijai tiko, kad Klaipėda priklauso Lietuvai. Žinoma, tai, kad Vokietijos vyriausybė pritarė Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos, nereiškia, kad visi vokiečiai taip manė. Buvo tokių, kurie su šiuo sprendimu nesutiko. Istorikai teigia, jog būta visiškai provokiškos organizacijos „Haimatbund“ – „Tėvynės gynimas“. Ši organizacija buvo priešiška tam, kad Klaipėdos kraštas tapo atskirtas nuo Vokietijos. Ši organizacija iš pradžių buvo prislopinta Vokietijos – sukilimo Klaipėdoje atveju, jie niekaip nepasireiškė. Yra net tokių duomenų, kad organizacijos nariai buvo atšaukti į Prūsiją. O kai sukilimas baigėsi, prasidėjo diplomatiniai vingiai, paieškos. Haimatbundininkai pakėlė galvą ir jau 1923 m. balandžio mėnesį Klaipėdoje įvyko gan rimti incidentai, kurie pareikalavo net aukų.
Taigi, viena yra prijungti kraštą prie Lietuvos, o kita – jį administruoti. Klaipėdos krašte likę vokiečiai nejautė sentimentų Lietuvai. Priešingai – lietuvius jie laikė okupantais. Todėl nenuostabu, kad praėjus vos metams atsirado vokiečių, nepatenkintų Lietuvos valdžia. Istorikų nuomone, dar prisidėjo ir tai, kad atvyko valdininkai iš Lietuvos, daugelis jų nemokėjo vokiškai, o kai kurie jų buvo ne patys geriausi valdininkai – dažnai net mažaraščiai.
Sukilimui buvo kruopščiai pasiruošta
Tiesa, istorikai teigia, jog nesnaudė ir lietuvių žvalgyba – buvo išsiaiškinta, kad ruošiamas perversmas. Buvo nustatyta, kad įvyks slaptas pasitarimas, kurio metu buvo svarstomas konkretus planas, kaip pulti Lietuvos kariuomenės dislokacijos vietas, neutralizuoti ją, suimti policijos pareigūnus, sunaikinti administracijos vadovus, gubernatorių ir direktorijos pirmininką. Vėliau, šia informacija pasinaudojusi Lietuvos žvalgyba, pučistus suėmė ir juos teisė.
Pagal sukilimo planą, rugpjūčio 5 dieną vienas iš sukilimo vadų ir vienas iš paimtų belaisvių vyktų į Kauną, kur būtų pareikalautą, kad Lietuvos vyriausybė pripažintų Klaipėdos kraštą nepriklausomą. Priešingu atveju, buvo numatyta sušaudyti suimtus Lietuvos valdžios atstovus. Tą patį rytą turėjo pakilti lėktuvas be jokių atpažinimo ženklų, kuris pasuktų Lenkijos link. Ten būtų pasiūlyta Lenkijai prie demarkacijos linijos surengti ginkluotą demonstraciją, taip sukaustant Lietuvos kariuomenę. Už tai Lenkijai buvo pažadėta pusę Klaipėdos krašto. Aišku, dauguma Klaipėdos gyventojų būtų pritarę tokiam pučui: istorikai tvirtina, jog Klaipėdos vokiečiams nepatiko lietuvių valdžia. Be to, būta ir nesutapimo tarp lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos lietuvių. Klaipėdos kraštas buvo labiau išsivystęs, sodybos pasiturinčios – tai didele dalimi buvo nulemta protingos socialinės politikos, kurią kadaise vykdė Vokietijos imperija.
Kareivis atkeršija savo skriaudėjui
Per pirmąsias apklausas, sukilimo vadeiva Blumenau kalbėjo: „Perversmas reikalauja daug pinigų ir ginklų, tuo tarpu mes esame per kvaili, pliki ir maži. Šioje sueigoje mes norėjome įsteigti dviratininkų klubą. Apie lietuvių išvijimą tik buvo kalbama prie progos, nieko nemanant vykdyti, nes tam reikia labai daug laiko ir, kaip anksčiau sakiau, pinigų, ginklų“. Tada tardomajam buvo pateikti pučo planai. Blumenau suprato, kad neigti yra beprasmiška. Jau kitą dieną jis pripažino, kad buvo rengiamas sąmokslas ir netgi vardino priežastis, kodėl jie yra nepatenkinti Lietuvos valdžia. Vienas iš punktų – užrašai tik lietuvių kalba.
Kaip lietuviams pasisekė susekti šį sąmokslą? Čia reikia ieškoti moters. Į sąmokslininkų ratą buvo įtrauktas ir Francas Jokūbaitis. Jis jautė Blumenau didelę nuoskaudą. Pasirodo, kad prieš metus Blumenau jį buvo uždaręs daboklėn dėl to, kad Jokūbaitis savavališkai apleido kareivines ir nuėjo pas merginą. Francas Jokūbaitis, radęs progą atkeršyti, nuėjo į savo sužadėtinės Bertos Kramer namus ir ten surašė viską, ką žino apie sukilimo planus. Ryte jis pasirodė pas policijos komisarą Valterį Varšuką. Taip Lietuvos valdžia ir sužinojo apie rengiamą sukilimą. Buvo greitai nuspręsta, kad sukilimo organizatoriai bus suimti rugpjūčio 1 dieną. Taip ir nutiko.
Įtampos nuspręsta neeskaluoti
Kaip baigėsi šio sąmokslo organizatoriams? Blumenau buvo nuteistas 12 metų kalėjimo. Kiti gavo lengvesnes bausmes. Tiesa, po kelių metų pučistai buvo paleisti ir išvyko į Vokietiją. Istorikai spėja, jog taip atsitiko dėl lietuvių noro neeskaluoti įtampos. Tuo metu, kai perversmininkai buvo suimami, įvyko keli incidentai, kurių metu lietuvių šauliai nušovė kelis vokiečius. Tokiu atveju, reikėjo teisti ir tuos šaulius. Vieną šaulį, pasirėmus tam tikra įstatymų machinacija, pavyko išgabenti iš Klaipėdos krašto, o kitą teisė Klaipėdoje. Visa tai kėlė didelę įtampą. Tie, kurie pasisakė už lietuvių valdžią, galėjo gauti fizinį smūgį. Baruose, smuklėse vyko įvairiausi incidentai. Tuometinėje situacijoje valdžia nebuvo suinteresuota eskaluoti įtampos ir nepasisekusio pučo vadeiva Blumenau buvo paleistas.
Net ir po išvengto1924 m. pučo, Klaipėdos kraštą Lietuvai valdyti nebuvo lengva. Po dešimties metų čia galvas pradėjo kelti naciai. Tiesa, ir šį kartą Lietuvos žvalgyba buvo pasiruošusi. Svarbiausi nacių vadai buvo suimti ir teisiami. Tai buvo pirmas nacių teismas Europoje. Tačiau tai – jau kita istorija.