Sergejus Stoma. Ko nedrįstame pažadėti Ukrainos žmonėms?

Galime pasidžiaugti, kad su pirmaisiais iššūkiais priimant karo pabėgėlius iš Ukrainos puikiai susitvarkėme dėl itin greitų bei koordinuotų valstybės institucijų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų bei visuomenės veiksmų.

Vos po kelių dienų nuo karo pradžios Lietuvoje pradėjo veikti registracijos centrai, kuriuose centralizuotai buvo teikiama reikalinga pagalba bei tvarkomi dokumentai. Jau kovo mėnesį nuo karo pasitraukusiems Ukrainos piliečiams pradėta taikyti laikinoji apsauga – ypatingas teisinis režimas, panaudotas pirmą kartą Europos Sąjungos (ES) istorijoje.

Laikinoji apsauga numatė galimybę teisėtai pasilikti Lietuvoje visą apsaugos galiojimo laikotarpį, suteikė teisę dirbti, mokytis, naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis, socialine apsauga bei kitas garantijas. Iš esmės valstybės teikiamų paslaugų srityje karo pabėgėlių iš Ukrainos teisės buvo prilygintos Lietuvos piliečių teisėms. Tačiau ar šių teisių ir vienkartinės paramos pakanka iš naujo sukurti gyvenimą žmonėms, ne savo noru ir neribotam laikui atsidūrusiems svetur?

Taikomos priemonės ir laikinas teisinis statusas buvo būtini žingsniai, tačiau dėl jų į Lietuvą atvykę pabėgėliai tampa tebevykstančio karo įkaitais. Vadinamoji laikinoji apsauga, pradėta taikyti ES Tarybos sprendimu, galioja tik iki 2024 metų kovo 4 dienos. Jei ES Taryba nepratęs šio teisinio režimo po 2024 metų kovo 4 d., karo pabėgėliai iš Ukrainos per vieną dieną neteks visų Laikinosios apsaugos direktyvoje numatytų teisių.

Todėl minėtos teisės dirbti, mokytis, naudotis sveikatos apsaugos sistema ir kitos socialinės garantijos yra laikinos, o jų galiojimo pabaigos data grėsmingai artėja. Nors Lietuvos institucijos ir imasi papildomos iniciatyvos, siekdamos užtikrinti atvykusių karo pabėgėlių gerovę, taikomų priemonių logika išlieka ta pati: kol vyksta karas, padėsime, o vėliau esate laisvi keliauti į visas keturias puses. Tad net ir į Lietuvą atvykę ukrainiečiai išlieka absurdiškos ir siaubingos karo padėties įkaitais, kuri tampa vienintele garantija apeliuoti į mūsų supratingumą ir pagalbą.

Nevertėtų pamiršti, kad ir šiuo metu suteiktos teisės bei taikomos priemonės yra veiksmingos tik iš dalies. Apie tai, kad teisės nėra tolygu gerovei ir tuo labiau geresnio gyvenimo garantijoms, galėtų paliudyti ir mūsų tautiečiai, emigravę svetur.

Daliai jų teko sugrįžti susidūrus su ne tokia jau svetinga gyvenimo užsienyje realybe, kurioje nėra šeimos, draugų ir pažįstamų, suprantamos kalbos ir galioja kitokios taisyklės. O ir teisė dirbti ne itin gelbėja ieškant darbo, ypač, jeigu yra ir vietinių kandidatų į tą pačią poziciją. Su tokiais pačiais sunkumais, kalbos barjeru bei kultūriniais stereotipais susiduria ir karo pabėgėliai iš Ukrainos Lietuvoje, tik išvykti svetur nebuvo jų pasirinkimas, o kelio atgal, bent kol kas, daugeliui nėra. Todėl tenka savo ir šeimos ateities planavimo, o dažnai tiesiog išgyvenimo klausimus spręsti čia ir dabar Lietuvoje, tačiau čia teikiamos garantijos bei pagalba ne itin skatina planuoti.

Vieningos valstybės vizijos, kaip turėtų atrodyti karo pabėgėlių iš Ukrainos integracija po karo pabaigos, vis dar nėra, o tai apriboja galimybes institucijoms taikyti tokias integracijos priemones. VšĮ „Diversity Development Group“ atlikto tyrimo metu dalis savivaldybių taip pat pripažino, kad apie ilgalaikę ukrainiečių integraciją dar negalvoja, o svarstytų tik esant nacionalinių institucijų sprendimams.

Kol institucijos svarsto, karo pabėgėlių iš Ukrainos gyvenimas Lietuvoje jau beveik metus yra realybė ir neišvengiama ateities dalis. Demografinės tendencijos rodo, kad migracija gali būti vienintelis natūralaus gyventojų prieaugio šaltinis Lietuvoje, kurioje prognozuojamas gyventojų skaičius 2050 metais yra vos 2 milijonai. Todėl sėkminga atvykusių asmenų integracija būtų didelis laimėjimas ne tik atvykėliams, bet ir Lietuvai.

Tokios integracijos užtikrinimas visų pirma būtų ne skiriamo biudžeto, o teisinio statuso klausimas. Sunku rasti priežasčių integruotis šalyje, iš kurios po kiek ilgiau nei metų teks išvykti. Todėl svarbu, kad pabėgėliams iš Ukrainos teisė likti ir gyventi Lietuvoje net ir po karo pabaigos būtų įtvirtinta įstatymu, nesusijusiu su karo trukme ar baigtimi.

Tai yra vienintelis kelias išlaisvinti atvykusius, bet karo įkaitais tebesančius pabėgėlius ir atimti galimybę iš Putino režimo toliau diktuoti šių žmonių ateitį. Vienas iš paprastų sprendimų būtų tiesiog įteisinti galimybę asmenims, kuriems buvo suteikta laikinoji apsauga, kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje. Tai išspręstų daugelį iššūkių tiems, kurie planuoja kurti gyvenimą Lietuvoje ir po 2024 metų. Kadangi abejonių dėl daugumos įstatymų leidėjų pozicijos pagalbos Ukrainos žmonėms atžvilgiu nėra, artėjanti Seimo pavasario sesija būtų tinkamas laikas tokiam įstatymui priimti.

Skirtingai nei Vakarų Europos valstybės, su didesniais migracijos srautais nepriklausoma Lietuva susiduria pirmą kartą, todėl valstybė dar gali išvengti migracijos politikos klaidų, kuriančių užsieniečių getus, nesaugumo jausmą, gilinančių visuomenės segregaciją ir socialinę nelygybę. Turime puikią progą tapti migracijos srities novatariais, įrodančiais, kad migracija kuria ne iššūkius, o valstybės gerovę.

Tačiau tai jau nėra vien tik laikino būsto, finansinės paramos ir kelių mėnesių trukmės kalbos kursų organizavimo klausimas. Tai reikalauja tvirto visuomenės ir valstybės pažado, įtvirtinto įstatymu, suteikiančio galimybę iš Ukrainos atvykusiems žmonėms tapti visaverčiais Lietuvos visuomenės nariais bei kartu kurti valstybės ateitį.