Sekmadienio Evangelija. Žmogus gyvas ne viena duona

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ’Žmogus gyvas ne viena duona!‘.“

Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ’Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!‘.“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: ’Jis palieps savo angelams sergėti tave‘ ir dar: ’Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį‘.“ Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: ’Negundyk Viešpaties, savo Dievo!‘.“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1–13)

Bažnyčios liturgija įžengė į gavėnios metą – pasirengimą Kristaus prisikėlimo šventei. Gavėnia taip pat primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš jam pradedant viešąją misiją. Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (Iš 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda bei pasninku ruošėsi misijai.

Mūsų dienomis pasninkas tapo dviprasmiška praktika. Senovėje buvo žinomas tik religinis pasninkas. Šiandien egzistuoja politinis ir socialinis, higieninis ir ideologinis, estetinis ir patologinis pasninkas. Be abejo, yra dar ir neišvengiamas pasninkas daugybei mūsų planetos žmonių, neturinčių ko valgyti ir gerti. Tačiau, kaip suprantame, šie pasninkai neturi nieko bendro su religija ir askeze.

Šventasis Raštas ir visa krikščioniškoji tradicija moko, kad pasninkas padeda vengti nuodėmės ir viso, kas į ją lenkia. Todėl išganymo istorijoje dažnai kviečiama pasninkauti. Jau pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose Viešpats nurodo žmogui neragauti uždrausto vaisiaus: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16-17).

Komentuodamas dieviškąjį priesaką, šv. Bazilijus Didysis († 379) atkreipia dėmesį, jog „pasninkas įsteigtas Rojuje“ ir „šia prasme buvo pirmasis Adomui duotas įsakymas“. Iš to jis daro išvadą: „Tad neleisti valgyti yra pasninko ir susilaikymo įstatymas“. Kadangi visi esame slegiami nuodėmės ir jos padarinių, pasninkas mums siūlomas kaip priemonė atnaujinti draugystę su Viešpačiu.

Naujajame Testamente Jėzus atskleidžia giliąją pasninko prasmę peikdamas fariziejus, skrupulingai besilaikančius Įstatymo priesakų, bet širdimi esančius toli nuo Dievo. Tikrasis pasninkas, anot Jėzaus žodžių, veikiau yra vykdyti dangiškojo Tėvo, reginčio slaptoje ir atlyginsiančio (žr. Mt 6, 18), valią.

Baigiantis keturiasdešimčiai dienų dykumoje jis pats tai įrodo šėtono akivaizdoje: „Žmogus gyvas ne viena duona!“. Tad tikrasis pasninkas yra valgymas „tikrojo maisto“, t. y. vykdymas Tėvo valios (Jn 4, 34). Adomas nepakluso Viešpaties įsakymui nevalgyti „nuo gero ir pikto pažinimo medžio“, o tikintysis pasninku įsiklauso į Dievo valią, nes pasitiki jo gerumu ir gailestingumu.

Sąžiningas pasninko praktikavimas prisideda prie asmens didesnės kūno ir sielos vienybės, padeda vengti nuodėmės ir suartėti su Viešpačiu. Kūną maitinančio materialaus maisto atsisakymas skatina vidinį nusiteikimą klausytis Kristaus ir sotintis jo išganomuoju žodžiu. Mūsų pasninkas ir malda leidžia Viešpačiui numaldyti gilų alkį, kurį jaučiame didžiausioje savo gilumoje, – Dievo alkį ir troškulį.

br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Pasninkas buvo įsišaknijęs jau pirmųjų krikščionių bendruomenėje (Apd 13, 3; 14, 23; 27, 21; 2 Kor 6, 5). Bažnyčios tėvai irgi kalba apie pasninko jėgą: juo tramdoma nuodėmė, slopinami „senojo Adomo“ geismai, tikinčiojo širdyje atveriamas kelias į Dievą ir artimą. Pasninką yra praktikavę ir siūlę kaip dvasinį ginklą visų laikų šventieji.

Deja, šiandien ir tarp krikščionių pasninkas yra nustojęs savo dvasinės reikšmės: materialinės gerovės siekio paženklintoje kultūroje jis telaikomas terapeutine priemone kūnui prižiūrėti. Pasninkas tikrai prisideda prie kūno sveikatos ir tobulumo, tačiau tikinčiajam tai pirmiausia yra „terapija“, padedanti išsilaisvinti iš viso, kas trukdo palenkti savo valią Dievo valiai.

Be to, sąžiningas pasninko praktikavimas prisideda prie asmens didesnės kūno ir sielos vienybės, padeda vengti nuodėmės ir suartėti su Viešpačiu. Kūną maitinančio materialaus maisto atsisakymas skatina vidinį nusiteikimą klausytis Kristaus ir sotintis jo išganomuoju žodžiu. Mūsų pasninkas ir malda leidžia Viešpačiui numaldyti gilų alkį, kurį jaučiame didžiausioje savo gilumoje, – Dievo alkį ir troškulį.

Šiandien tarp visų privalomų pasninkų ir susilaikymų Katalikų Bažnyčioje liko tik Pelenų trečiadienio bei Didžiojo penktadienio pasninkas ir susilaikymas nuo mėsos per visus metus kiekvieną penktadienį, taip pat vienos valandos susilaikymas nuo bet kokio maisto, išskyrus vandenį ir vaistus, prieš priimant Švenčiausiąjį Sakramentą.

O ir tos kelios nuorodos šiandien nėra taip griežtai traktuojamos kaip seniau, todėl visai teisėtai jaučiame gėdą vadintis pasninkaujančiais, kai tuo metu tai, kas mums yra per griežta – valgyti šviežią duoną ir gerti gėlų vandenį, – milijonams kitų žmonių jau yra ypatinga prabanga.