Vieną dieną, kai kūrinija dar buvo nauja, vietos gyventojai surengė dainavimo konkursą, į kurį greitai užsirašė beveik visi, nuo dagio iki raganosio.

Vadovaujant pelėdai buvo paskelbta, jog laimėtojas bus renkamas visuotiniu slaptu balsavimu; taigi balsuos kiekvienas, visi bus vertinimo komisijos nariai.

Pasakyta – padaryta. Visi gyvūnai, taip pat žmogus, lipo ant scenos dainuoti ir sulaukdavo geresnių ar kuklesnių publikos plojimų. Po to kiekvienas užrašė, kam atiduoda savo balsą, ir sulankstytą lapelį metė į didžiulę urną, kurią akylai saugojo pelėda.

Kai atėjo skaičiavimo valanda, pelėda užlipo ant greitomis pastatytos pakylos ir, su dviem senyvomis beždžionėmis prie šono, atidarė urną, pasirengusi skaičiuoti balsus. Viena senolių ištraukė pirmąjį lapelį ir jaudulio apimtai publikai pelėda sušuko: „Pirmasis balsas, broliai, yra skirtas mūsų bičiuliui asilui!“

Stojo tyla, po kurios pasigirdo keletas nedrąsių plojimų.

„Antrasis balsas: asilas!“

Visuotinė nuostaba.

„Trečiasis: asilas!“

Suglumę varžovai ėmė tarpusavyje žvalgytis, po to laidyti vienas į kitą prieštaringus žvilgsnius, o galiausiai, kai balsai ir toliau buvo skirti asilui, ėmė vis labiau gėdytis ir jausti kaltę dėl padaryto pasirinkimo. Visi žinojo, kad nėra prastesnės dainos už siaubingą asilo bliovimą. Vis dėlto vienas po kito balsai skelbė, jog jis – geriausias dainininkas.

Taigi baigus skaičiuoti balsus buvo nuspręsta, jog remiantis „laisvu bešališkos komisijos sprendimu“, laimėjo neintonuojantis, rėžiantis klausą asilo bliovimas. Jis buvo paskelbtas „geriausiu kūrinijos ir apylinkių balsu“.

Po to pelėda paaiškino, kas nutiko: kiekvienas konkurso dalyvis buvo tikras, jog pats taps laimėtoju, tad atidavė savo balsą mažiausiai šansų turėjusiam varžovui, nekėlusiam jokios grėsmės.

Sprendimas buvo priimtas beveik vienbalsiai. Tik du balsai atiteko ne asilui: tai paties asilo balsas, nes jis suprato neturįs ko prarasti, tad kuo nuoširdžiausiai balsavo už vieversį, ir žmogaus, kuris, savaime suprantama, balsavo už save.