Sekmadienį švenčiame Kristaus žengimo į dangų iškilmę (Šeštines). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Kristus sugrįžo pas savo Tėvą (Apd 1, 3), iš kurio buvo atėjęs ir įsikūnijęs Mergelės Marijos įsčiose. Šiais metais skaitome Mato evangelijos ištrauką, kurioje, skirtingai negu Luko evangelijoje (24, 50–53), kalbama ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą.
Tarp Prisikėlusiojo ir jo liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus buvoja per visatą apimančią Dvasią.
Evangelija pagal Matą baigiama Jėzaus žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (28, 20). Jėzaus kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visur esamybę. Kai Mozė buvo pašauktas išlaisvinti tautos iš Egipto nelaisvės, iš Dievo jis gavo vienintelę garantiją: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 19, 5).
Tas pats pažadėta pranašams ir kitiems Dievo pasiųstiems žmonėms, kad atliktų svarbią misiją. Taip pat ir Mergelė Marija išgirdo iš angelo tuos pačius žodžius: „Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28).
Jėzaus asmenyje evangelisto Mato bendruomenė aptinka tokį patį pažado tikrumą: jo vardas – Emanuelis, Dievas su mumis (Mt 1, 23). Tik ši gyva Dievo artumos patirtis galėjo suteikti pirmojo amžiaus krikščionims paramą, stiprinti jų tikėjimą, teikti jiems viltį ir subrandinti jų meilę bei savęs dovanojimą kitiems.
Išaukštintas Jėzus dieviškoje šviesoje yra ne „paimtas iš pasaulio“, o jį viršijantis ir taip su juo susijęs. Šiapus ir anapus priartėjo, nes Jėzuje Kristuje galutinai susivienijo amžinasis Dievas ir laikinasis žmogus. Šiandien, kaip ir vakar (Žyd 13, 8), Kristus nėra toli nuo mūsų, nebent mes esame toli nuo jo; bet kelias suartėti atviras.