Gyvenime pasitaiko švenčių, kurios išlieka mūsų atmintyje, ir laikui bėgant jos įgauna vis gilesnę reikšmę. Kitos šventės užsimiršta, nebeprisimename jų, nes jos prarado savo prasmę. Kanos vestuvių pokylis liko gyvas krikščionių atmintyje.
Tačiau norėdami atskleisti šių vestuvių didingumą, mes turime prisiminti, jog Jono evangelija skiriasi nuo kitų evangelijų – Morkaus, Mato ir Luko. Jonas aprašo Jėzaus gyvenimo įvykius tokiu būdu, kad skaitytojas tik tikėjimo dėka sugeba įžvelgti gilesnę jų prasmę, peržengti realiai matomą tikrovę. Įvairiose detalėse Jonas atskleidžia simbolius, kurie mums padeda geriau suprasti Jėzaus žinią ir jo asmenį.
Galilėjos Kanos vestuvių centre – vandens perkeitimas į šventinį vyną. Senajame Testamente vestuvės buvo Dievo meilės savo tautai simbolis. Šios santuokos tarp Dievo ir jo tautos visi laukė ateityje (žr. Oz 2, 21-22; Iz 62, 4-5). Tad, būtent vestuvių šventėje, šeimos aplinkoje, Jėzus padaro savo pirmąjį ženklą (gr. „sēmeion“ yra ženklas, o ne stebuklas), kreipiantį į naują tikrovę.
Jėzaus motina dalyvauja šioje šventėje. Jėzus ir jo mokiniai buvo pakviesti. Vadinasi, Marija yra šios šventės dalis. Ji simbolizuoja Senąjį Testamentą. Jėzus yra šiame pokylyje, bet jis yra kaip pakviestasis. Jis nėra Senojo Testamento dalis. Kartu su savo mokiniais, jis yra Naujasis Testamentas, kuris ateina. Marija padės pereiti iš Senojo į Naująjį Testamentą.
Vestuvėms įsibėgėjus baigiasi vynas. Marija pastebi Senojo Testamento ribotumą ir imasi iniciatyvos parodyti Naująjį Testamentą. Ji prieina prie Jėzaus ir sako: „Jie nebeturi vyno“. Marija yra dėmesinga kitų problemoms ir supranta, jog vyno trūkumas sugriautų šventę. Ji ne tik praneša, bet taip pat ir imasi veiksmingų priemonių problemai išspręsti.
Galime pastebėti prasmingą ir gilų santykį tarp Senojo Testamento (Jėzaus motinos) ir Naujojo Testamento (Jėzaus). Pasakymas „Jie nebeturi vyno“ ateina iš Senojo Testamento ir pažadina Jėzuje veiksmą, kuris įgalins gimti Naująjį Testamentą. Jėzus sako: „O kas man ir tau, moterie?“, kitais žodžiais tariant: „Koks yra ryšys tarp Senojo ir Naujojo Testamento?“, „Dar neatėjo mano valanda!“.
Marija nesuprato atsakymo kaip neiginio, nes tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Tik darant tai, ką Jėzus mokina, pereinama nuo Seno prie Naujo. Jėzaus valanda, kurioje bus pereita nuo Senojo prie Naujojo Testamento, yra jo kančia, mirtis ir prisikėlimas. Vandens perkeitimas į vyną yra išankstinė nuoroda į Naująjį Testamentą, kuris gims po šv. Velykų.
Pirmojo amžiaus pabaigoje tarp krikščionių buvo diskutuojama dėl Senojo Testamento vertės. Kai kas nebenorėjo nieko daugiau girdėti apie Senąjį Testamentą. Apaštalų susirinkime Jeruzalėje Jokūbas iškilmingai apgynė Senojo Testamento knygų naudojimo tęstinumą (žr. Apd 15, 13-21). Tačiau antro amžiaus pradžioje filosofas Markionas ir kai kurie kiti gnostikai atmetė Senąjį Testamentą ir pasiliko tik prie Naujojo Testamento knygų. Kai kas netgi manė, kad po Šventosios Dvasios atsiuntimo nebereikia daugiau prisiminti Jėzaus Nazariečio, gyvenusio, kentėjusio ir mirusio, o kalbėti tik apie prisikėlusį Jėzų Kristų.
Marija sujungia tai, kas buvo prieš, ir tai, kas bus po. Evangelijoje pagal Joną ji yra paminėta du kartus: pradžioje, Kanos vestuvėse, ir pabaigoje, prie Jėzaus kryžiaus. Abiejose vietose ji simbolizuoja Senąjį Testamentą ir prisideda prie Naujojo Testamento atėjimo. Kryžiaus papėdėje ji stovi šalia Jėzaus mylimojo mokinio, kuris tampa Marijos sūnumi. Mylimasis mokinys yra bendruomenė, kuri gimsta iš Senojo Testamento ir auga susibūrusi aplink Jėzų. Jėzaus paprašytas, mylimasis mokinys, Naujasis Testamentas, pasiima Mariją, Senąjį Testamentą, į savo namus (žr. Jn 19, 25-27). Abu turi keliauti kartu: Naujasis yra nesuprantamas be Senojo, o Senasis be Naujojo yra nepilnas, kaip medis be vaisių.
Iš tiesų, Įstatymas nepaneigiamas, nepanaikinamas, bet, priešingai, išpildomas jo viduje glūdėjęs lūkestis. Juk vestuvių menėje esantys akmeniniai apsiplovimo indai yra tušti. Šie indai, ypač šventės metu, būdavo visada pilni, nes prieš valgį ir po valgio reikėdavo atlikti ritualinį rankų plovimą. Čia jie yra tušti. Kodėl?
Apeiginio apsiplovimo įstatymo laikymasis, kurį simbolizuoja šeši akmeniniai indai (žydų tradicijoje skaičius 6 reiškia netobulumą, nes neprilygsta 7 – tobulam skaičiui), išeikvojo visas savo galimybes. Senasis Įstatymas jau atliko savo misiją: jis parengė tautą naujajai sandorai. Senoji sandora išseko. Ji nebegali suteikti naujo gyvenimo, nes apeiginio apsiplovimo niekada nepakanka, norint patraukti žmogų bendrystei su Dievu, padaryti tikrai švarų Dievo atžvilgiu.
Jėzaus motinos patarimas tarnams yra paskutinis didysis Senojo Testamento paliepimas: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Senasis Testamentas kreipia žvilgsnį į Jėzų. Nuo šiol Jėzaus žodžiai ir veiksmai atskleis gyvenimą. Jėzus pakviečia tarnus ir paliepia pripilti vandens į šešis tuščius indus.
Tai, kuo mes disponuojame, yra paprasčiausias vanduo – mūsų išsilavinimas, saugumas, tarpusavio ryšiai. Vanduo yra svarbus ir brangus, bet jis – bespalvis, bekvapis ir beskonis. Vanduo tik padeda išgyventi, bet negali suteikti džiaugsmo pilnatvės. Tačiau jei mes „pripildome indus vandens“ ir, įsiklausydami į Viešpaties paliepimą, „nešame jį ant stalo“, tada gyvenimo džiaugsmas tampa didesnis, negu tas, kurį mes patys susikuriame. Prie žmogaus pastangų dabar prisijungia Dievo, dovanojančio save patį, dovana.
Stalo prievaizdas paragauja vandenį paverstu vynu ir, pasišaukęs jaunikį (vestuves vykdavo jaunojo tėvų namuose), taria jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno... O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Prievaizdas, Senasis Testamentas, viešai pripažįsta, kad Naujasis Testamentas yra geresnis.
Senojo ritualo akmeniniuose induose, kur anksčiau buvo vanduo, dabar čia yra apsčiai šventinio vyno. Buvo daug vyno! Apie septyni šimtai litrų, nežiūrint, kad šventė jau ėjo į pabaigą. Kokia yra šio pertekliaus reikšmė? Ką padarė su likusiu vynu? Jis pasiekė mus. Mes jį tebegeriame ir šiandien, nes tikėjimu į Kristų mes įsijungiame į šį perkeitimo slėpinį: iš seno žmogaus į naują žmogų, iš raidės į Dvasią, iš tamsos į šviesą, iš mirties į gyvenimą.