Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“
O tasai tarė sau: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos.“
Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus.“ Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt.“
Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių.“ Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.“ Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs.
Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.
Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose.
Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!
Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ (Lk 16, 1–13)
Mamona – hebrajiškas žodis, kuris reiškia tai, kuo žmogus pasitiki, platesne prasme reiškiantis kiekvieną materialų turtą ar pinigą.
Evangelija mums dar kartą primenama, kad Dievas mums patiki mažus dalykus žemėje: materialines gėrybes, gamtos išteklius, pinigus, gailestingumą, išsilavinimą, dėmesingumą, žodį ir pan.
Šiame gyvenime nebuvome paskirti kaip šeimininkai į namus, kurie mums priklauso kaip nuosavybė, bet esame panašūs į svečius ir prašalaičius.
„Gyvenimas žmogui duotas ne nuosavybėn, bet laikinai priežiūrai“ – sakė senovės filosofas Seneka.
Kaip geri prievaizdai turėtume mokėti tuo naudotis. Tik taip galėsime paveldėti tikrąjį turtą – Dievo Karalystę, kuri yra apreikšta Jėzuje Kristuje.
Turtai yra mums kaip svetimi, nes yra šalia mūsų prigimties, jie negimsta ir nemiršta su mumis. Jėzus Kristus, priešingai, yra tikrai mūsų, nes jis yra žmonių gyvybė, ir ateidamas pas žmones jis atėjo į savo nuosavybę (Jn 1, 4. 11).
Amžinybė nėra atskirta nuo žemiškojo gyvenimo. Gyvenimo pilnatvė anapus prasideda nuo mūsų santykio su Kūrėju, jo dovanomis ir su šalia esančiu žmogumi čia ir dabar.
Tai yra patikima investicija norint pelnyti draugų, kurie mus parems tuo metu, kai viską prarasime palikdami šio pasaulio verslą ir rūpesčius ir keliausime pas pasaulio Teisėją.
Niekas iš mūsų ten neprisistatys su tvarkingomis sąskaitų knygomis. Ne viskas jose bus tvarkinga.
Tačiau, jeigu tie mūsų netikslumai bus buvę naudingi artimui, jeigu būsime sumažinę kitų kaltes, o ne, kaip įprasta, išpūtę, jeigu būsime ištrynę nuoskaudas ir mąstę ne teisės, bet meilės terminais, gailestingas Teisėjas pagirs mus taip pasielgus, nors galai ir nesusieis.
Juk žmogui praktiškai ir neįmanoma padaryti, kad viskas būtų tvarkinga ir tobula. Viešpats vis dėlto, bus patenkintas ir ribotu mūsų administravimu.
O to, ko dar trūksta, jis ieškos kitur, ne mūsų piniginėje: jo turtas patikimai bus saugomas kitų kišenėse, pas mūsų draugus (Mt 25, 31–40).