Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų.
Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mt 6, 24-34)
Šiandien Evangelijos teksto graikiškame originale bent šešis kartus pasigirsta veiksmažodis „merimneîn“, lietuviškai verčiamas – „nerimauti, rūpintis, jaudintis, sielotis“. Verta atkreipti dėmesį į šį „jaudulį“, kad suprastume tikrąją krikščioniškojo atsiribojimo prasmę.
Jis netapatus apatijai, kurią puoselėjo graikų stoikai, sekę filosofija, mokiusia išminčius būti abejingus gyvenimo permainoms, išlaikyti vidinę olimpinę ramybę. Tai nėra fatalizmas, pastebimas kitose filosofijose bei religinėse vizijose, kurios paklūsta neišvengiamai aukštesnei jėgai, turinčiai įtakos žmogaus veiksmams ir laiko tą jėgą svarbiausiu kiekvieno įvykio teisėju, kai žmogui nepaliekama laisvė iš esmės paveikti dalykų ir įvykių tėkmę.
Krikščioniškasis „nesirūpinimas“ pagrįstas dieviškąja tėvyste. Kaip sako Jėzus kalno pamoksle, „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7, 11).
Bet yra dar viena priežastis, skatinanti pasirinkti „nesirūpinimo“ kelią, susijusi su tikrąja vertybių skale: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo.“ Žmogų dažnai slegia daiktai, jis paverčia juos stabais ir viską jiems paaukoja. Danų filosofas Sorenas Kierkegaardas († 1855) rašė: „Laivui vadovauja virėjas ir nuo kapitono tiltelio skamba ne kurso duomenys, o rytdienos meniu.“
Maistas, drabužiai, malonumai tampa vieninteliai mūsų troškimų objektai, noras turėti nuolat stiprėja, niekada nepasisotinama, turėjimo geismas vis labiau slopina vidaus gelmėse slypinčią būtį. Dievo Karalystė, kitaip tariant, jo išganymo, laisvės, teisingumo ir meilės projektas užmirštamas, o šio pasaulio karalystė primeta ir skleidžia neviltį bei rūpestį.
Tai iš esmės yra tema, kuri Bažnyčios tradicijoje yra nusakoma žodžiu „askezė“. Askezė visada yra susijusi su savęs apribojimu ir ko nors atsižadėjimu, atsisakymu. Atsisakymo sąlyga yra ne vien stipraus „aš“ ženklas, bet taip pat ir konkretus būdas stiprinti tą „aš“.
Daiktai mus apkrauna ir neleidžia mums susitelkti. Juk daugelio daiktų, kuriuos turime sukaupę savo buityje, savo svetainėse, biuruose, rūsiuose, beveik nepanaudojame. Tai yra nereikalingas balastas, kurį tampomės su savimi. Manydami, kad vieno ar kito daikto mums kada nors prireiks, jį nusiperkame, o po kurio laiko galime konstatuoti, kad jis metų metus stovi nenaudojamas.
Kai visi kampai prigrūsti, niekur nebejauku, mes niekur nebegalime pailsėti. Kiekviename žingsnyje daiktai sakyte sako, kad dar galėtume juos panaudoti, ką turėtume su jai nuveikti, kad jie nebūtų nupirkti veltui. Užuot paprasčiausiai mėgavęsi laisvalaikiu, džiaugęsi, kad jo mums buvo suteikta, turime ką nors daryti.
Kas menkai save vertina, tam prireikia daug daiktų (kelionių, informacijos, vaizdinių, garsų, „feisbukų“, „skaipų“ ir t. t.), kad paslėptų savo vidinę tuštumą. Toks žmogus nuolat ieško vis daugiau. Jis mano atrasiąs ramybę tada, kai turės visa, ko jam reikia gyvenime. Tačiau vienas poreikis skatina kitą. Atsisakydami viso to, ką turi aplinkiniai žmonės, vis labiau atrandame savo paties tapatybę, greičiau nurimstame.