Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 25–30)

Žmogus sušnabždėjo: „Dieve, kalbėk man!“ Sučiulbo lakštingala, bet žmogus nesiklausė.

Vėl pakartojo: „Dieve, kalbėk man!“ Pasigirdo griaustinio aidas, bet žmogus nenorėjo jo klausyti.

Jis apsižvalgė aplinkui ir tarė: „Dieve, padaryk taip, kad tave pamatyčiau!“ Danguje sužibo žvaigždė, bet žmogus jos nepamatė.

Žmogus sušuko: „Dieve, padaryk man stebuklą!“ Gimė kūdikis, bet žmogus nepajuto suplazdėjusios gyvybės.

Tada žmogus pravirko ir puolė į neviltį: „Dieve, paliesk mane ir leisk man pajusti, kad esi čia, su manimi!“

Plaštakė lengvai nutūpė jam ant peties. Žmogus nubaidė plaštakę ir nusivylęs tęsė savo kelią liūdnas, vienišas ir baimės kupina širdimi.