Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę.“ (Jn 10, 11–15)
Pradžioje Izraelis buvo klajojanti piemenų gentis. Dykumos bedujinai dar ir šiandien mums gali atskleisti tuometinį Izraelio gyvenimo būdą. Tokioje visuomenėje santykis tarp piemens ir kaimenės yra ne tik ekonominis, bet taip pat ir asmeninis.
Nuošaliose dykumų vietose dienų dienos praleistos kartu, stebint vienas kitą, sukuria draugišką santykį. Piemuo sužino viską apie kiekvieną avį, o avis atpažįsta ir atskiria piemens balsą.
Didžiausias rūpestis Palestinos piemenims buvo laukiniai žvėrys (vilkai ir hienos) bei plėšikai. Nuošaliose vietose jie keldavo nuolatinį pavojų.
Pasitaikydavo, kad šeimos piemuo kartais negalėdavo atlikti savo pareigos, todėl tekdavo kažką samdyti. Samdinys – dirbdamas dėl atlygio – dažnai ne tik kad nemylėdavo, bet ir neapkęsdavo avių. Iškilus pavojui, jis, be abejo, pabėgdavo. O tikrasis piemuo drąsiai stodavo gelbėti kaimenės.
Tai paaiškina, kodėl Dievas pasinaudojo šiuo įvaizdžiu, norėdamas atskleisti savo santykį su žmonija. Senajame Testamente, ypač psalmėse, mes dažnai aptinkame šį simbolį. Viena gražiausių Psalmyno psalmių aprašo tikinčiojo saugumą, kurį teikia Dievas:
„Viešpats – mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“ (Ps 23, 1–4).
Vėliau šis simbolis buvo praplėstas. Ganytojo vardas suteiktas karaliams, kunigams ir apskritai visiems, kurie yra už kažką atsakingi. Bet tada šis simbolis įgauna ir neigiamą atspalvį: jis jau nebeprimena vien tik saugumo ir užuovėjos, bet taip pat ženklina išnaudojimą ir priespaudą.
Šalia gerojo ganytojo išnyra ir blogojo ganytojo arba samdinio paveikslas, kurį detaliai nupiešia pranašas Ezechielis: ganytojai, ganantys save pačius, valgantys sočiai ir besirengiantys vilna, tačiau nė kiek nesirūpinantys avimis, o vien tik jas išnaudojantys.
Tai gyvas egoizmo persmelktas žmogaus paveikslas. Tačiau toje pačioje Ezechielio pranašystėje pasigirsta ir pažadas: Dievas pats vieną dieną nužengs nuo aukštojo sosto ir su meile pasirūpins savo kaimene (Ez 34, 11–16).
Jėzus sugrįžta prie gerojo ir blogojo ganytojo temos, bet tam tikra dalimi naujai: „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11). Kristaus kančios išvakarės buvo tas atvejis, kai jis įrodė esąs gerasis ganytojas, atiduodantis gyvybę už savo avis.
Dievo pažadas tapo tikrove, pranokstančia visus lūkesčius. Kristus padaro tai, ko net ir geriausias ganytojas neįstengtų atlikti: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 28). Tai Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinys.
Krikščionys niekada neturėtų pasiduoti gundymui tapti vilkais tarp vilkų. Kristaus ramybės karalystė skleidžiasi ne per valdžią, jėgą, prievartą, bet per atsidavimą, iki kraštutinumo einančią meilę net savo priešams. Jėzus pasaulį nugali ne ginklų jėga, bet jėga kryžiaus, kuris yra tikrosios pergalės laidas.
Todėl šv. Jonas Auksaburnis († 407) primena: „Tol kol būsime avinėliais, mes nugalėsime, ir net jeigu mus vilkų ruja apsuptų, pavyktų mums juos įveikti. O jeigu pasidarysime vilkais, mus nugalės, nes būsime nebetekę Ganytojo pagalbos.“