Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'.
Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'.“ (Mt 13, 24–30)
„Zizania“ – graikiškas žodis, reiškiantis piktžoles, rauges. Pavasarį rauges sunku atskirti nuo kviečių ar miežių, tačiau per pjūtį tai padaryti lengviau, nes jos trumpesnės, menkesnės, be varpų. Kviečiai ir raugės, gėris ir blogis auga kartu taip susipynę, kad žmogui sunku juos atskirti – tik laikui atėjus Viešpats galės tai padaryti.
Alfredo Loisy († 1940) rašė: „Jėzus skelbė Karalystę, o atėjo Bažnyčia.“ Šiame pasakyme galime įžiūrėti ironiją, bet kartu ir liūdesį: vietoj karštai lauktos Dievo Karalystės, naujo, paties Dievo perkeisto pasaulio, radosi kai kas visiškai kito ir labai varginga, būtent Bažnyčia.
Bažnyčia sudaryta iš žmonių, vadinasi, ne vien tik iš šventų ir gerų krikščionių, bet taip pat drungnų, kritiškų, veidmainių, abejingų. Dažnai nėra lengva atskirti, kas priklauso kviečiams, o kas raugėms. Atidžiau pažvelgus, pastebėsime augalus, turinčius tiek kvietį, tiek ir raugę. Regime ir augalus, kurie keičiasi: kviečiai tampa raugėmis, o raugės kviečiais.
Tai mus turėtų paskatinti ne taip drąsiai ir ryžtingai rodyti pirštu į kitą. Erazmas Roterdamietis († 1536), kuriam Martynas Liuteris († 1546) priekaištavo dėl pasilikimo Katalikų Bažnyčioje, atsakė: „Pakenčiu šią Bažnyčią, vildamasis, kad ji taps geresnė, nes ir ji yra priversta pakęsti mane, laukdama, kol aš tapsiu geresniu.“