Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“
Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo. (Mk 4, 26–34)
Savo viešosios veiklos pradžioje Galilėjoje Jėzus kalba žmonėms palyginimais. Palyginimas (gr. „parabole“) yra tam tikra Jėzaus kalbėjimo forma, kuri tuo pačiu metu apšviečia ir pridengia tiesą bei vaizdžiai sugretina Evangelijos tiesų ir kasdienių įvykių panašumus.
Šiuo žodžiu graikai vadino bendros simbolinės prasmės pasakojimą.
Simbolinė kalbėsena būdinga visoms kultūroms ir yra būtina perteikiant Dievo slėpinį. Palyginimas leidžia prisiminti mokymą gyvais vaizdiniais, kurie įsispaudžia į regėjimą, vaizduotę, atmintį, panašiai kaip šiandien tą daro rašytinis ar iliustruotas tekstas.
Palyginimas padeda sugrįžti prieš išgirstos idėjos, skvarbiau į ją įsigilinti, aptikti vis naujų prasmių skirtingose gyvenimo situacijose. Po šv. Velykų, kiek naujų dalykų, kurių nepavyko pirmiau suprasti, perskaitė apaštalai palyginimuose, pavyzdžiui, palyginimas apie vynininkus (Mk 12, 1–11).
Pagaliau ir pats Jėzus yra palyginimas, kalbantis atvaizdas: „Neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), kaip sako šv. Paulius, pirminis atvaizdas, prototipas neregimojo pasaulio, nes savo istoriniu asmeniu jis apreiškia Tėvo veidą ir išganymo planą žmonijai. Tad Jėzus, kalbėdamas žmonėms, pirmiausia išsako tai, kas jis yra: Palyginimas, kuris kalba palyginimais.
Šio sekmadienio Evangelijos tekste skaitome du trumpus, bet tarpusavyje akivaizdžiai susijusius, Jėzaus palyginimus apie pjūtį ir garstyčios grūdelį. Pirmajame palyginime pabrėžiama, kad krikščioniškosios misijos sėkmė – Dievo Karalystės skelbimas – kyla ne iš išorės, bet iš vidaus; tai priklauso ne nuo sėjančiojo darbo ar geros dirvos, bet nuo sėklos.
Sėkla negali pati, be sėjėjo, pasisėti ir vis dėlto ji savaime, pati išdygsta. Baigęs sėją, žmogus gali ilsėtis, sėklos gyvenimas nebepriklauso nuo jo. Kai ši sėkla yra „kviečio grūdas, kritęs į žemę ir apmiręs“, tai yra Jėzus Kirstus, niekas negali sutrukdyti, kad jis „duotų gausių vaisių“ (Jn 12, 24).
Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams, atrodo, pateikia šio palyginimo komentarą: „Aš, – sako Paulius, – sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“ (3, 6). Kalbama ne apie trijų skirtingų veiksmų vienodą svarbą, nes po to apaštalas tęsia: „Nieko nereiškia sodintojas ar laistytojas, bet tik augintojas – Dievas (3, 7).
Tas pats kokybinis nuotolis tarp skelbimo subjekto ir objekto aptinkamas kituose šv. Pauliaus žodžiuose: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7).
Visa tai apaštalas Paulius paaiškina tuo, kad „mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį“ (2 Kor 4, 5); ir kitoje vietoje: „Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį“ (1 Kor 1, 23).
Antrame palyginime regime garstyčios grūdelio įvaizdį, kuris paaiškina krikščioniškosios misijos sėkmę ir kurį reikia nepamiršti šiandien, nešant Gerąją Naujieną sekuliarizuotam, dvasinės komos ištiktam pasauliui.
Mokymas, kurį pateikia Jėzus, yra jo Evangelija ir jo paties asmuo, nes kas gali būti mažiausia ir silpniausia pasaulyje už gyvenimą, kuris baigiasi kryžiaus mirtimi. Tačiau visoje gyvybės istorijoje nauja prasideda kone neregimai, – to galima nė nepastebėti.
Jėzaus prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra mažiausias istorijos grūdelis. Prisikėlimas pasaulin įžengia tik keliais slėpiningais pasirodymais išrinktiesiems. Ir vis dėlto šis garstyčios grūdelis, kuriame glūdi Dievo potencialas, tampa milžinišku medžiu, išleidžiančiu „tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“. Išties visi, kurie gręžiasi į Viešpatį, ras jame prieglobstį.
Čia irgi mums gali pagelbėti apaštalas Paulius, su drąsiu tikrumu numatęs tikėjimo ateitį. Šventasis skelbė Evangeliją Atėnų Areopage ir patyrė atmetimą, patyčias (Apd 17, 32). Iš Korinto, į kurį atvyko iš karto po Atėnų nesėkmės, jis rašo Laišką romiečiams ir tvirtina, kad gavo užduotį skleisti „tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose“ (1, 5).
Nesėkmė nė kiek nepažeidė jo pasitikėjimo skelbiama žinia: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16).
„Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių“ (Lk 6, 44), – sako Jėzus. Tai tinka kiekvienam medžiui, išskyrus medį, išaugusį iš jo, – krikščionybę (išties Lk 6, 44 kalbama apie žmones, bet ne apie krikščioniškąją religiją).
Šis vienintelis medis atpažįstamas ne iš vaisių, bet iš šaknų. Krikščionybės pilnatvė yra ne pabaigoje, bet pradžioje: nė vienas vaisius, net ir patys didžiausi šventieji, nieko neprideda prie Viešpaties Jėzaus tobulumo. Ta prasme krikščionybė nebegali tobulėti.