Pagarbi Dievo baimė yra tyra – ištikima amžinai. Viešpaties sprendimai yra tikri ir visiškai teisūs. Brangintini labiau už auksą – net už rinktinį auksą – saldesni už medų – už gryniausią korio medų. (Ps 19, 8–11)
Iš šventojo Hiliaro († 368) „Traktatų apie psalmes“.
„Laimingi visi, kurie pagarbiai Viešpaties bijo, kurie jo keliais eina!“ (Ps 128, 1). Reikia atkreipti dėmesį, kad kaskart, kai Šventajame Rašte kalbama apie pagarbią Viešpaties baimę, niekada ta vieta nepaliekama be komentaro, lyg jos nepakaktų pasotinti mūsų tikėjimui, bet Viešpaties baimės esmę ir tobulumą suprasti padeda daugybė paaiškinimų, pridėtų po jos ar prieš ją.
Tai mes sužinome iš Saliamono žodžių Patarlių knygoje: „Jei iš tikrųjų šauksiesi įžvalgos ir pakelsi balsą norėdamas suprasti, jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų lobių, tada suprasi pagarbią Viešpaties baimę.“ (Pat 2, 3–5)
Štai ir matome, kokiais žingsniais buvo prieita prie Viešpaties baimės. Visų pirma reikia šauktis išminties, visomis proto išgalėmis skaityti Šventąjį Raštą, ieškoti ir siekti šios išminties; tada suprasime, kas yra pagarbi Viešpaties baimė. O žmonių nuomonė, paplitęs baimės supratimas anaiptol neatspindi jos esmės.
Baimė yra silpno žmogaus sumišimas, kai jis bijo kęsti tai, ko nenori. Baimė yra mumyse, ją kelia ir skatina kaltės suvokimas, galingesniojo teisė, stipresniojo užgaulė, ištikusi liga, žvėries užpuolimas ar bet kokia patirta neganda. Šios baimės nereikia mokytis, ji kyla iš neįgalios prigimties. Mums nereikia nė mokytis, ko derėtų bijoti, nes dalykai, kurių bijoma, savaime mums kelia išgąstį.
Vis dėlto apie Viešpaties baimę yra parašyta: „Ateikite, vaikai, klausykitės manęs, mokysiu jus pagarbios Viešpaties baimės“. (Ps 34, 12) Taigi pagarbios Dievo baimės reikia mokytis, nes jos yra mokoma. Ji glūdi ne bauginimuose, bet protingame pamokyme. Jos šaltinis – ne prigimtinis nerimas, o įsakymų laikymasis, tyro gyvenimo darbai ir tiesos pažinimas.
Mums pagarbi Dievo baimė susijusi tik su meile, nes tobula meilė panaikina Dievo baimę (1 Jn 4, 18). Mūsų meilė Dievui ypatinga tuo, kad tampame atviri jo raginimams, paklūstame jo įsakymams, tikime jo pažadais.
Pasiklausykime Šventojo Rašto: „O dabar, Izraeli, taigi ko reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti Viešpaties, tavo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį ir laikytis jo įsakymų visa savo širdimi ir visa siela, tavo paties labui.“ (Įst 10, 12)
Daug yra Viešpaties kelių, nors jis pats yra kelias. Tačiau apie save kalbėdamas jis save vadina keliu ir paaiškina priežastį, kodėl taip daro: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Reikia ištyrinėti daug kelių, daugeliu reikia pereiti, idant daugelį pažinę surastume vienintelį gerąjį kelią, suieškotume vieną amžinojo gyvenimo kelią. Būna įstatymo keliai, pranašų keliai, evangelijų keliai, apaštalų keliai, pagaliau įvairiems įsakymų darbams skirti keliai; ir žmonės laimingi, jeigu jais žengia su Dievo baime.