Jėzus kviečia savo mokinius sustoti: palikti minią, savo darbus, ir pasitraukti su juo į „negyvenamą vietą ir truputį pailsėti“ (Mk 6, 31). Jis moko juos to, ką ir pats darydavo: išlaikyti pusiausvyrą tarp darymo ir buvimo, pereiti nuo bendrystės su žmonėmis prie paslėpto ir gyvybę teikiančio buvimo su Dievu.
Kaip žinia, jis nebijo skirti laiko maldai, pasitraukdamas į vienumą, kai tuo metu visi jo ieško ir neranda (Mk 1, 35–37). Kitur jis pataria nepaskęsti rūpesčiuose, bet pasitikėti Dievo apvaizda (Lk 12, 22–31). Taip pat pateikia palyginimą apie dirvon pasėtą sėklą, kuri dygsta ir auga žemdirbiui ilsintis (Mk 4, 27).
Ramus poilsis yra žvilgsnio išplėtimas, leidžiantis apsidairyti ir išvysti kitų teises (Iš 23, 12), o kasdieniams rūpesčiams ir užduotims grįžti į jų tikrąją vietą: materialūs daiktai, dėl kurių taip rūpinamės, užleidžia vietą dvasiniam gyvenimui; susitikimų ir ramesnių pokalbių metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą.
Kad pats poilsis nesibaigtų tuštuma ar nevirstų nuobodulio šaltiniu, dvasiškai praturtintų, prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų galimybę apmąstymams bei broliškai bendrystei, tikintieji tarp kultūros priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų turėtų pasirinkti tas, kurios geriausiai atitinka gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus.
Juk Jėzus sako sutiktai prie Jokūbo šulinio samarietei: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13–14).
Kitaip sakant, kas keliauja atostogauti nesirūpindamas numalšinti sielos troškulį, tas grįš į namus dvasiškai nesustiprėjęs; tačiau, kas ras laiko išgirsti ir sutikti gyvenimo Dievą, tikrąją poilsio vietą – Kristų (Lk 10, 39), tas grįš pailsėjęs ir atnaujintas bei radęs vidinių įžvalgų dėl ateities iššūkių ir darbų.
