Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos.“
Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)
Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus imasi iniciatyvos siųsti dvylika apaštalų į misiją. Išties graikiškas žodis „apostolos“ reiškia „pasiuntinys“ ir iš pradžių taip vadinti tik tie dvylika vyrų, kuriuos Jėzus pašaukė būti jo artimiausiais bendradarbiais ir liudytojais. Siunčia juos po du, nes Viešpats pažadėjo: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Jėzus pirmiausia pabrėžia tai, kuo jo mokiniai privalo būti, o ne tai, ką jie turi sakyti. Išties šio sekmadienio skaitinyje aptinkame tik vieną žodį, ką apaštalai turi skelbti žmonėms – „ragino atsiversti“, – tuo tarpu girdime ilgą sąrašą nuorodų, kaip jie turi skelbti.
Lazda, sandalai, palaidinė – kelionės simboliai; keliaujame į Tėvynę, kaip žydai į pažadėtąją žemę su lazda, sandalais ir palapinėse; kopiame į kalną, taigi reikalinga lazda atsiremti. Lazda – tvirtumas ir drąsa; kurpės – nuolankumas, tvirtas stovimas ant žemės, nepasiduodant emocijoms ar sentimentalioms kalboms; o vieni marškiniai, pasak šv. Augustino, simbolizuoja atvirumą, nuoširdumą, veidmainystės nebuvimą – kai žodžiai ir darbai sutampa.
Krikščionys keliauja šiame pasaulyje su tuo, kas būtina kelionėje, tačiau turėdami pilną meilės širdį. Apaštalas Paulius himne meilei tai nuostabiai nusako: „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3).
Vadinasi, mes neturime verstis per galvą, kad išgelbėtume pasaulį. Pasaulis jau yra išgelbėtas. Ką galime daryti, tai dėkingai gyventi Dievo išganymo malone: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mt 10, 8). Todėl nesistebėkime, jei kartkartėmis pamatysime žmonių, kurie sėdasi šalia kelio ir valosi dulkes.
