Jei šio sekmadienio Evangelijos tekstą suprasime paraidžiui, tai tikriausiai tikinčiojo skiriamoji žymė būtų mėlynės ant veido ir paakiuose. Ne apie tai Viešpats kalba šiandien, bet apie neatsiliepimą prievarta į prievartą, apkalba į apkalbą, smurtu į smurtą, melu į melą.
Ne viskas Evangelijoje turi būti suprasta paraidžiui. Jėzus kalba savo būdu, pasitelkdamas hiperboles, kad klausytojas sugebėtų užčiuopti minties esmę. Reaguojant į blogį svarbu yra ne tiek atsukti kitą skruostą, kas gali būti suprasta kaip provokacija, bet į smurtą atsakyti ne smurtu ir nugalėti pykti romumu.
Bibliniais laikais, kaip dažnai būna ir šiandien, antausiu siekdavo ne sužeisti, bet įžeisti, kad žmogų išprovokuotų ginčui. Juk tekste, pasakojančiame, kaip teismo metu pas Aną ir Kajafą vienas iš tarnų smogė Jėzui per veidą, nėra parašyta, kad Jėzus atsuko kitą skruostą, bet – ramiai tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23).
Atsukti kairį skruostą nereiškia, jog krikščionis neturi gintis nuo užpuolikų ar kreiptis į policiją. Jėzus nesakė, kad niekuomet nereikia gintis. Veikiau mokė, kad niekuomet neimtume užgaulioti patys ir nepasiduotume provokacijai kerštauti.
Ši nuostata – nemokėti piktu už piktą – naujas posūkis teisingumo istorijoje. Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti (Mt 5, 17). Vadinasi, mūsų žmogiškumo ribas gali praplėsti tik Kristus, sugebėjęs atleisti net tiems, kurie jį kankino ir žudė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
